Žinoma, jie neabejoja, kad jų funkcijos prasiplės: teks tapti tarpininkais, skaitytojų bendruomenės telkėjais ir patarėjais, padedančiais orientuotis informacijos ir dezinformacijos šabakštynuose.
Ko gero, didumą jų ir šiandien galima laikyti patarėjais ir tarpininkais, – bent taip mano pusę amžiaus tarp knygų besidarbuojanti Ona Juršėnienė.
Pradėjo dirbti bibliotekoje sudėtingais, stiprią kartą auginusiais laikais, kai beprotiškai, anot jos, norėjosi mokslo ir knygų, kurių nebūta, ir tebedirba toje pačioje Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus bibliotekoje ir šiandien, kai stipri karta bus išauklėjusi silpną kartą, pirmenybę teikiančią žaidimams, bet ne knygai.
Juo labiau, kad ir diplomą šiais laikais, kai bene viskas perkama ir parduodama, galima gauti šitokiu būdu.
Žinoma, Onutė nebūtų tarpininkė tarp knygos ir skaitytojo, jei man neprieštarautų sakydama, jog žmonės nenusisukę nuo knygų ir mūsų dienomis; panašiai ligoninėn patekęs pilietis ima galvoti, kad didelė dalis visuomenės yra ligoniai arba per atlaidus bažnyčioje, kad – diduma tikintys.
Ona Juršėnienė sutinka, kad laikai keičiasi, jie ir turi keistis, ir nors lyginti juos beprasmiška, prisiminti galima, gal net būtina, tiek valstybės, tiek bibliotekos, tiek asmeninę istoriją.
„Esu kilusi iš Dzūkijos, – pasakoja O.Juršėnienė, – baigiau senąją 150 metų sukaktį atšventusią Alovės vidurinę mokyklą; ji buvo įkurta panaikinus baudžiavą.
Su ašaromis prisimenu, kaip einant vieškeliu keturis kilometrus, į pagrindinį kelią tarsi upeliai įsiliedavo vaikai iš aplinkinių kaimų ir mokyklą pasiekdavome jau dideliu būriu, kaip visa upė.
Labai daug mokydavosi vaikų, kurie toli gyveno, tai kolūkis duodavo roges, ir tėvai paeiliui veždavo mus į vidurinę. Aš visą laiką stengiausi mokytis, kad nebūtų bėdų tėvams, ir knygas, laikraščius skaičiau nuo pat vaikystės, – kur tik ką pačiupdavau skaitomo, nepalikdavau nuošalyje.
Atsimenu, iš pusbrolių parsinešdavau Kuperį, paskaitydavau, kai pusseserės namus nugriovė, nuo aukšto numetė knygų visokių, jas susirinkau.
Nuo to laiko jaučiu didelį skirtumą skaitydama tekstus internete ir paėmusi į rankas knygą: man tas lapo lietimas, jo vertimas yra jaukus, tarsi padedantis geriau įsijausti į knygos herojų gyvenimą. Knygą pasiimi, paglostai, atsiverti, susižinai jos redaktorių, dailininkų pavardes, rodos, su pačia knyga pabendrauji…”
Aukštesnėse klasėse pradėjusi rašinėti žinutes apie mokyklos įvykius į rajoninį laikraštį, nė nesvajojo dirbti bibliotekoje, planavo būti prancūzų kalbos mokytoja, žurnaliste ir mokytis Vilniuje.
Ant sienos namuose kabojo Aušros vartų paveikslas, šią vietą dažnai minėjo tėvelis, veždavęs į Halės turgų svogūnus parduot. Ji vis žiūrėdavo į tą paveikslą ir įsivaizduodavo didelį miestą Vilnių, ir niekur kitur nenorėjo mokytis, tiktai ten.
Tačiau pirmais metais į žurnalistiką įstoti jai nepasisekė ir Onutė sumanė padidinti šansus eidama padirbėti – tuomet darbo stažą turintys stojantieji turėjo tam tikrą privilegiją.
Ji įsidarbino Pivašiūnų kaimo bibliotekoje, išsinuomojo butą už dešimtį rublių ir po metų jau niekur kitur nebandė stoti, tik į bibliotekininkystę.
Ne veltui ji sako, kad knyga yra jos gyvenimo palydovas. Po trečio kurso, 1976 sausio 19 dieną, ėmė dirbti Adomo Mickevičiaus bibliotekoje iš pradžių – puse etato uždaruose fonduose, kur, būdama studentė, ateidavo po paskaitų, o paskui, kai susilaukus dukros grįžo po dekretinių atostogų, – aptarnavimo skyriuje, čia dirba iki šiol.
Per tuos metus biblioteka, įsikūrusi istoriniame XVIII a. Juozapo Tiškevičiaus rūmų ansamblyje, buvo rekonstruota, suremontuota, joje galima užsisakyti ne tik knygų, bet pasiklausyti muzikos įrašų, pasižiūrėti filmų, padirbėti kompiuteriu.
Per tą laiką biblioteka išgražėjo, prasiplėtė, pasipildė jos fondai, siekiantys apie pusę milijono knygų ir kitokių informacijos laikmenų, o kaip metų kaita paveikė Onutės gyvenimą?
„Tebemyliu Vilnių, – sako ji , – ir kiekvieną dieną besileisdama Basanavičiaus gatve bibliotekos link, žaviuosi senamiesčio grožiu, bažnyčių bokštais. Savo bibliotekoje turiu Vlado Drėmos knygą „Dingęs Vilnius”. Skaitydama šią knygą, žvelgdama į fotografijas ir išklotines, bandau įsivaizduoti tuos pastatus, kurių jau nebeliko…”
Onutės gimtinėje namai jau stovi tušti, retkarčiais ji juos aplanko, kai važiuoja apkabinti prie Alytaus sesers globoje gyvenančios mamos. Vyras mirė nuo vėžio, būdamas 53 metų, jis buvo tremtinys, mokęsis Maskvos energetikos institute, dirbęs elektriku.
O.Juršėnienė sako, kad šeimoje nebuvo vienintelė, mėgusi knygas: skaitė jos vyras, skaitė ir tebeskaito dukra, skaito ir keturi jos anūkai. Na, o šiandien, kai dukra išsikraustė iš Vilniaus ir ūkininkauja Panevėžio rajone, liko su knygomis, bet viena.
„Labai džiaugiuosi savo darbu, stengiuosi, kiek įmanoma, – sako O.Juršėnienė, – myliu žmones ir myliu knygas. Žmonės gana smalsūs, jie jomis domisi, ypač naujienomis, ateina su tam tikru sąrašu, ką išgirdę, ką iš draugų nusižiūrėję.
Labai gerai, kad biblioteka orientuojasi į gilesnį turinį, čia gausu ir dalykinės, švietėjiškos literatūros. Kasmet biblioteka pasipildo 10 tūkstančių knygų, ir kasmet maždaug tiek pat nurašoma, leidžiant skaitytojams pasirinkti ir pasiimti su savimi”.
Onutė sako, kad neįmanoma visų knygų perskaityti ir nereikia, nes žmogaus galimybės ribotos, tačiau dvasiškai tobulinti save būtina. Jos nuomone, šią misiją atlieka ir biblioteka.
„Matyt, bibliotekoj ir knygoj mato žmonės prasmę, tobulumo grūdelį galbūt randa knygose, – svarsto ji, – nes kas yra pramogos? Jos nuskambėjo nuaidėjo ir nieko nepaliko, o biblioteka – pastovus dalykas”.
Jos nuomone, daug knygų namuose turėti nebūtina, pagaliau retas tam ras pakankamai vietos, tačiau reikia turėti knygų, kurios tau artimos ir mielos, kad bet kada prieitum, pavartytum, paskaitinėtum.
Viena tokių knygų jos lentynoje yra Vinco Mykolaičio Putino „Altorių šešėlyje” – pasak jos, tai geriausias lietuvių meilės romanas, psichologinis ir gana intelektualus.
Kita pamėgta knyga – F. Eria romanas „Pagedę vaikai”, – ten pasakojama šeimos istorija, praktiškai patvirtinanti taisyklę, kad stipri karta išaugina silpną kartą, – mūsų kasdienybės aliuzija…
Aštuntą dešimtį einančiai Onai Juršėnienei prie širdies bibliotekos kolektyvas: draugiškas, kolegiškas, patinka darbo atmosfera. Bet, žinoma, gyvenime būna ir juodesnių dienų. Tačiau net ir tokiais atvejais, anot Onutės, ją ramina knygos: atsiverti paglostai…
„Knygos ramina žmones”, – tikina bibliotekininkė ir nesutinka nė už ką, kad ateis laikas, kai jų žmogui nebereikės.
Juk meilė žmogui, kaip ir knygai – amžina.