Jeigu karai būtų laimimi spaudos konferencijose, Lietuva jau seniai būtų paėmusi Maskvą, pervadinusi Raudonąją aikštę į Laisvės aikštę ir iškilmingai atidariusi ten Lietuvos ambasados filialą.

Mūsų politikai žino, kaip sustabdyti Rusiją, kaip Ukraina turi laimėti, kokias saugumo garantijas jai reikia suteikti, ką turi daryti NATO, Europa ir Jungtinės Valstijos.

Krašto apsaugos ministerija oficialiai skelbia, kad „Rusiją sustabdys tik stipri karinė galia ir tvirta politinė valia”.

Lietuva taip pat yra tarp aktyvių „Norinčiųjų koalicijos” dalyvių, kalbančių apie ilgalaikę paramą Ukrainai, jos saugumo garantijas ir Lietuvos pasirengimą dislokuoti savo kareivius, kai atsiras sąlygos.

Žodžiu, Lietuvos politikai neabejotinai yra pasaulinės geopolitikos sunkiasvoriai.

Ir staiga praėjusį savaitgalį į Lietuvą atėjo priešas. Ne, Rusijos kariuomenė, ne „Wagner”, ne „Iskander”, ne „Kalibr” ir net ne koks nors paslaptingas rusiškas dronas su kirilica ant sparno.

Atėjo vasaros vėjas – paprastas atmosferos reiškinys. Ir štai savaitgalį prasidėjo tikrasis Lietuvos nacionalinio atsparumo egzaminas.

Audros piko metu elektros tiekimas nutrūko daugiau kaip 268 tūkstančiams ESO klientų. Pats ESO paskelbė, kad tai buvo viena didžiausių audrų, su kuriomis bendrovei teko susidurti per kelis dešimtmečius.

Sekmadienį be elektros dar buvo apie 170 tūkstančių klientų, pirmadienio šeštą valandą ryto – daugiau kaip 129 tūkstančiai. Kai kuriems gyventojams buvo pranešta, kad elektros gali tekti laukti iki rugpjūčio 29-osios.

Tuomet paaiškėjo vienas nelabai malonus XXI amžiaus Lietuvos nacionalinio saugumo principas: kai nėra elektros, labai greitai pradeda nebūti ir viso kito.

Kai kur kartu dingo vanduo, buvo fiksuojami mobiliojo ryšio sutrikimai, žmonės maistą gamino ant laužo, o turintieji generatorius skaičiavo, kiek kainuos juos maitinti degalais.

LRT kalbinta šeima paskaičiavo, kad nuolat veikiantis generatorius gali sunaudoti degalų už maždaug šimtą eurų per parą. Visai nebloga būsimo karo ekonomikos repeticija, tik priešas dar neatėjo.

Savo nacionalinį atsparumą teko pademonstruoti ir Lietuvos geležinkeliams. Audra paveikė apie 400 kilometrų geležinkelių infrastruktūros.

Ant bėgių ir kontaktinio tinklo krito medžiai ir šakos, buvo pažeistos elektros linijos, o kai kur dėl elektros tiekimo sutrikimų infrastruktūrą teko valdyti rankiniu būdu.

Naujausiais LTG duomenimis, su vėlavimais susidūrė daugiau kaip 11 tūkstančių keleivių, buvo paveikta 170 keleivinių traukinių.

Susisiekimo ministro Juro Taminsko teigimu, keturi keleiviniai traukiniai dėl staigių stabdymų buvo apgadinti ir remontuojami.

Šioje vietoje būtina pasakyti vieną dalyką, kad nebūtų suplakti visi į vieną krūvą. Tai jokiu būdu nėra priekaištas ESO, „Litgrid”, geležinkelių, ugniagesių ar kitų tarnybų žmonėms, kurie po audros dirbo dieną ir naktį.

Priešingai – būtent jie ir parodė, ant ko iš tikrųjų laikosi valstybė. Ne ant geopolitinių konferencijų, ne ant surūdijusių televizinių generolų ir ne ant politikų, kurie kiekvieną savaitę žino, kada mirs Putinas ir žlugs Rusija.

Valstybė tokiomis dienomis laikosi ant žmogaus su pjūklu, kuris trečią valandą nakties nuo elektros linijos tempia nuvirtusią eglę.

Tačiau būtent čia sarkazmas baigiasi ir prasideda daug rimtesnis klausimas: kas būtų karo atveju? Audra neturi žvalgybos.

Ji nežino, kur yra transformatorinės, kur eina svarbiausios elektros linijos, kur stovi mobiliojo ryšio bokštai. Audra nesirenka geležinkelio mazgų, nesitaiko į tiltus ir neturi raketų, dronų, diversantų bei elektroninės kovos priemonių.

Ji tiesiog sukelia viesulus. Ir vien to pakako, kad daugiau kaip ketvirtis milijono ESO klientų vienu metu netektų elektros.

Dabar pabandykime vietoj audros įsivaizduoti priešininką, kuris specialiai mėgina padaryti tai, ką vėjas padarė atsitiktinai.

Jis žino, kur smogti, ką išjungti pirmiausia ir kokių sistemų gedimai sukels grandininę reakciją. Ir, priešingai nei audra, po kelių valandų neiškeliaus tolyn į Baltijos jūrą.

Šiuolaikiniame kare energetikos, ryšių ir transporto infrastruktūra yra vieni svarbiausių taikinių, todėl Lietuvos patirtis po vienos stiprios audros yra ne argumentas, kad valstybė nesugebėtų gintis, bet labai rimtas perspėjimas, kiek daug civilinės gynybos infrastruktūros dar reikia sukurti.

Šiame kontekste mūsų politinis repertuaras pradeda skambėti kiek kitaip. Mes stiprinsime NATO rytinį flangą, remsime Ukrainą, dalyvausime „Norinčiųjų koalicijoje”, didinsime karinį mobilumą ir kursime kontrmobilumo priemones, kurioms Vyriausybė pritarė rugpjūtį, tarp kurių numatytas net pelkių atkūrimas pasienyje, kad potencialiam priešininkui būtų sunkiau judėti Lietuvos teritorijoje.

Puiku. Mes jau planuojame, kaip pelkėmis apsunkinsime priešo kariuomenės judėjimą. Tik gal kartu su tuo verta pasirūpinti, kad eglei nuvirtus ant elektros linijos žmogui nereikėtų kelias paras laukti elektros?

Nes valstybės atsparumas šiuolaikiniame kare nėra vien tankai, minos ir prieštankiniai „ežiai”. Tai elektra, vanduo, ryšys, keliai, geležinkeliai, degalai, atsarginiai generatoriai, decentralizuotos sistemos, remonto brigados ir gebėjimas po smūgio viską atkurti ne tada, kai priešas jau išvažiavo, o tada, kai jis vis dar puola.

Apie tokius dalykus kalbėti ne taip romantiška, kaip apie nenumaldomą norą būti Ukraina. Kur kas įspūdingiau televizijos studijoje aiškinti, kaip atrodys Rusijos pralaimėjimas, nei skaičiuoti transformatorius, generatorius, rezervines linijas ir brigadas.

Tačiau būtent pastarieji dalykai pirmosiomis tikros krizės dienomis gali būti svarbesni už dešimt gražiausių prakalbų apie geopolitiką.

Todėl galime būti ramūs: geopolitiniu požiūriu Lietuva pasirengusi puikiai. Mes žinome, ką turi daryti Ukraina, Europa, NATO ir Jungtinės Valstijos. Kartais atrodo, kad esame vieninteliai, kuriems dar trūksta Lietuvos konsultacijų, yra kinai.

Tačiau prieš kitą kartą iš televizijos studijos pradedant žygį į Maskvą būtų neblogai pažvelgti pro langą: jei medžiai smarkiai linguoja, gal puolimą verta atidėti.

Nes kol kas Lietuvos karinė doktrina kartais atrodo maždaug taip: iki 15 metrų per sekundę – NATO penktasis straipsnis, iki 20 – „Norinčiųjų koalicija”, o virš 25 – ieškome žvakių, benzino generatoriui ir klausiame ESO, kada grįš elektra.

Maskvą paimsime vėliau. Kai pagerės orai. O Lietuvos politikos pajuoka tapęs valstybės vadovas tradiciškai žiūri į perspektyvą, kurioje, tikėkimės jo nebebus: „Žvelgiant į priekį, mums tikrai reikia padaryti darbų, kurie leistų sumažinti nuostolius ateityje. Ši audra sukėlė ir suteikė nemažai gerų pamokų, ką reikia padaryti”, – žurnalistams prezidentūroje teigė G. Nausėda.

Amen.