„Istorija – paprasta, trumpa, bet mane labai sukrėtė. Bičiulis, kino režisierius Linas Ryškus parašė man žinutę į feisbuką, kad nusprendė savanoriauti hospise, nes pamatė straipsnį su kita savanore – Danute Pelėchaite. Ten ji pasakojo, kad hospise gyvena toks žmogus, kuris bendrauja su pasauliu tik akimis, bet yra kupinas vilties, ryžto gyventi. Pats yra įkūręs labdaros fondą – renka paramą kitiems ligoniams ir nori pagelbėti. Toks jo gyvenimo tikslas. Mane ši žinutė taip sukrėtė, kad savaitę negalėjau nei miegoti, nei valgyti. Galvojau – būtinai turime nufilmuoti šitą istoriją“, – sako G. Genevičiūtė.
Režisierė atvira – žinojome, kad turime skubėti, nes, kaip žinia, hospise žmonės užtrunka labai trumpai. Vidutiniškai 14 dienų – nors Martynas gyveno ilgiau.
„Sutiko ir Martynas, ir Danutė – durys atsivėrė, visi palaikė šią idėją“, – džiaugiasi laidos viešnia.
Tame žvilgsnyje buvo kažkas daugiau
Delfi TV studijoje kartu su dokumentinio filmo režisiere apsilankiusi buvusi hospiso savanorė D. Pelėchaitė sako, kad bendraujant su Martynu didžiausią susižavėjimą kėlė jo dvasinė stiprybė.
„Kai žmogus praranda viską, išryškėja jo vidinės jėgos. Jis – neįveikiama siela, dvasia. Jo liga labai greitai progresavo, jis prarado galimybę judinti net pirštą. Jeigu išeidama palikdavau jo rankas paruoštas ne taip, kaip reikia, jis negalėdavo pats nei pajudinti, nei atlenkti ar užlenkti. Nepaisant to, visada atėjusi galvodavau, kad turiu daugiau rūpesčių negu jis. Kai guosdavausi jam, Martynas žiūrėdavo į mane, o tame žvilgsnyje būdavo tarsi žinojimas kažko daugiau. Sakydavo – Danute, išgyvensi, nesureikšmink, tai smulkmena. Tai žmogus, kuris tapo užuovėja ne tik man, bet daugeliui. Galima gyventi ir sudužusioj formoj“, – įsitikinusi Danutė.
Buvusi hospiso savanorė teigia, kad ragino Martyną kalbėti, nes pati esanti logopedė.
„Jis įkvėpdavo ir vietoj neaiškaus garso iš paskutinių jėgų sakydavo „labas“ – esu tai užfiksavusi, nufilmavusi. Žinoma, dažniausiai bendraudavom kompiuterio pagalba – jis akimis rinkdavo raidę po raidės. Buvo taip įgudęs – bandžiau ir pati, supratau, kad tai yra mokslas, darbas“, – šypteli D. Pelėchaitė.
Martyno gyvenimas, sako G. Genevičiūtė, buvo kaip amerikietiški kalneliai – nuo gūdaus alkoholizmo iki laimės akimirkų jau būnant hospise. Situacija – paradoksali.
„Jis sakė, kad nėra taip blogai, kaip atrodo – man šilta, esu pamaitintas, manimi rūpinasi. Tie dalykai sukrėtė, nes tai išėjo už socialinio gyvenimo normų suvokimo ribos“, – kalba režisierė.
Visą pokalbį galite matyti laidoje „Delfi diena“, nuo 37 min.