1 nuotr.
Asociatyvi Dirbtinio intelekto sugeneruota nuotrauka
Registravausi internetu, gavau vizitą po keturių mėnesių ir trijų dienų. Palauksiu.
Po keturių mėnesių išbėrimas buvo seniai praėjęs, tačiau buvo gaila užsakytos eilės, todėl pas gydytoją nuvykau. Tuo labiau, kad ant užpakalio labai nepatogioje vietoje buvo iškilęs skausmingas didelis spuogas.
Poliklinikos koridorius buvo tuščias kaip pensininko piniginė. Iki vizito laiko buvo likę dvidešimt minučių, todėl atsisėdau laukti, nors iš kikenimų supratau, kad ir gydytojas, ir slaugytoja buvo darbo vietoje.
Bet degė raudona lemputė virš kabineto durų.
Visai artėjant vizito laikui užspaudė į tualetą. Nedelsdamas nubėgau, o grįžęs supratau, kad nukėliau vizitą dar keturiems mėnesiams, nes bebėgant žalia lemputė vėl tapo raudona.
Ant kabineto durų puikavosi lipdukas „Geriausia padėka gydytojui – šypsena”. Plačiai išsišiepęs pabeldžiau į duris.
Gydytojas buvo gerokai pensininkas, slaugytoja – visiškai jaunutė, dar nemačiusi kraujo.
Jaunasis kabineto gydytojas jau trečius metus stažavosi Švedijos klinikoje.
– Mes čia seno dar tipo, nelabai visokiais užrašais tikim, – sumurmėjo gydytojas, imdamas vizito laiko pratęsimo kupiūrą, – parodykit, kokios bėdos.
Nusmaukiau žemyn kelnes ir kelnaites. Slaugytoja išraudo ir pasišlykštėjusi žiaukčiodama išbėgo į procedūrinį.
– Eikit į rentgeną, pasidarykit nuotrauką. Ten jie sėdi be darbo dabar.
Rentgeno princesė buvo prisirpusi koketė. Apžiūrėjo mano spuogą:
– Ar tik nebūsit kur sifilio įsitaisęs?
– Na, koks gi sifilis ant šiknos gali būti…
– Kažin, kažin… jo, čia kaulas neliestas, rentgeno nereikia.
Kad tas senas krienas nesikabinėtų, padarysiu paprastą nuotrauką, – pasakė, atsinešdama skaitmeninį fotoaparatą.
Kabinete korifėjus ilgai lygino foto su originalu ir konstatavo, kad gijimo progresas juntamas, bet pjauti vis tiek reikia. Liepė slaugytojai stipriai prispausti, kad užpakalis būtų visiškai stabilus.
Gal man nuo įtampos, gal ji stipriau paspaudė, bet spuogas staiga ištryško pats, aptėkšdamas slaugytojai rankovę.
Ji klykdama puolė į procedūrinį dezinfekuotis.
Kai grįžo atgal, korifėjus liepė uždėti pleistrą ant objekto.
Slaugytoja kategoriškai atsisakė, motyvuodama užsikrėtimo rizika.
„Daktaras” pabrėžė, kad pleistro klijavimas neįeina į jo pareigybes.
Po trumpo ginčo iš koridoriaus buvo pakviesta valytoja, dėvinti dideles mėlynas smirdinčias gumines pirštines, kuri ir atliko procedūrą.
Atsisveikinant gydytojas priminė, kad užsiregistruočiau į pakartotinę konsultaciją po keturių mėnesių.
Tada bus galima konstatuoti gydymo eigos efektyvumą ir tolesnę reabilitaciją.