Gal problema ne vien pinigų kiekyje? Šeimos politika yra kur kas daugiau nei finansinė eilutė ar statistikos skaičius – tai ir mūsų visų požiūris į žmogų, gyvybę, vaiką, motinystę, tėvystę ir pačią šeimą.
Per pirmąjį 2026 metų pusmetį Lietuvoje, remiantis civilinės būklės aktų įrašais, užregistruoti 10 692 vaikų gimimai.
Per tą patį 2025 metų laikotarpį – 12 603. Per metus – 1 911 gimimų mažiau, arba maždaug 15 procentų nuosmukis. Tai oficialūs Teisingumo ministerijos duomenys.
Eurostato duomenimis, 2024 m. suminis gimstamumo rodiklis Lietuvoje tesiekė 1,11 vaiko vienai moteriai, kai Europos Sąjungos vidurkis buvo 1,34.
Lietuva atsidūrė tarp mažiausio gimstamumo valstybių ES.
208 milijonai eurų, tačiau krypties nėra?
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2026-2028 metų strateginiame veiklos plane yra programa gražiu ir viltingu pavadinimu – „Šeimos politikos stiprinimas”.
Vienas jos uždavinių – „gerinti aplinką šeimai, siekiant didinti gimstamumą ir gyvenimo kokybę bei sudaryti sąlygas derinti darbo ir šeiminius įsipareigojimus.” 2027 metams šiam uždaviniui numatyta maždaug 208,2 mln. eurų.
Tačiau pasidomėjus, kas į šią sumą įtraukta, optimizmo lieka mažiau.
Ji apima socialinę paramą mokiniams, socialinę globą, Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos finansavimą, paramą mirties atveju, socialines paslaugas, pagalbą krizes patiriančioms šeimoms, vaiko gerovės priemones ir kitas valstybės išlaidas.
Mokinių maitinimas ar pagalba krizę išgyvenančiai šeimai yra būtinos valstybės funkcijos. Tačiau ar vien dėl jų jauna pora ryšis susilaukti pirmojo vaiko? Ar šeima apsispręs dėl antrojo arba trečiojo?
Jeigu valstybės tikslas iš tiesų yra ne tik padėti jau esančioms šeimoms, bet ir keisti demografinę trajektoriją, turime aiškiai pažinti priežastis, dėl kurių žmonės vaikų susilaukimą atideda arba jų atsisako, ir įvardyti konkrečias priemones joms spręsti.
Verta apmąstyti ir tai, kad šeimos kūrimosi, vaiko gimimo neįmanoma paskatinti vien ekonominėmis bei socialinėmis priemonėmis. Tam reikalingi esminiai kultūriniai ir vertybiniai pokyčiai!
127 priemonės – dar ne strategija
Šių metų pradžioje SADM kartu su „Lietuva 2050″ komanda inventorizavo šeimos politikos priemones ir suskaičiavo net 127 su ja susijusias priemones, kurias įgyvendina ar planuoja beveik visos ministerijos.
Daugiau kaip pusė jų (52 proc.) – įvairios paslaugos šeimoms, beveik trečdalis (30,7 proc.) – finansinės paskatos.
Tačiau pati ministerija pabrėžė, kad šeimos politika negali būti grindžiama pavienėmis priemonėmis ir kad „būtinas kompleksinis požiūris, tarpsektorinis bendradarbiavimas ir nuosekli visuomenės požiūrį formuojanti komunikacija”.
Būtent čia, mano manymu, glūdi viena svarbesnių problemų. 127 priemonės nebūtinai reiškia 127 žingsnius ta pačia kryptimi.
Galime turėti vaiko pinigus, vienkartines išmokas, auklės kompensaciją, socialines paslaugas, tėvystės kursus, šeimos terapiją, būsto subsidijas ir dar kelias dešimtis instrumentų.
Tačiau jeigu jie nesujungti į bendrą strategiją ir negalime aiškiai įvardinti kokias problemas išsprendžia bei kokio rezultato tikimės po 5 ar 10 metų, turime ne strategiją, o priemonių katalogą.
Rugpjūčio 18 dieną premjeras Mindaugas Sinkevičius viešai pareiškė, kad Finansų ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų jam pristatytas vaiko priežiūros išmokų keitimo planas pasirodė „nelabai ambicingas”.
Svarstoma didinti šių išmokų „lubas”, neatmetama galimybė jų visai atsisakyti.
Premjeras kalba apie maždaug 70 mln. eurų vertės variantą, o platesniems pokyčiams 2027 m. anksčiau buvo minėta ir 100 mln. eurų suma. Kol kas tai pasiūlymai, o ne priimti sprendimai.
Labiausiai įstrigo premjero mintis, kad planas turėtų būti toks patrauklus, kad net ministrai pagalvotų apie dar vieną vaiką.
Ir čia norisi sutikti: šeimai neturėtų būti finansiškai skausminga susilaukti vaiko.
Vaiko gimimas neturėtų reikšti staigaus gyvenimo lygio kritimo. Finansinis saugumas svarbus. Taip pat svarbu būstas, vaikų priežiūra, galimybė suderinti darbą ir šeimą.
Šeimos politika prasideda ne ministerijoje
Pernelyg dažnai apie šeimą visuomenėje kalbame kaip apie administracinį vienetą, gaunantį išmokas ir paslaugas.
Pamirštame, kad šeima ir šeimos politika pirmiausia yra apie žmogaus santykį su kitu žmogumi, apie prasmingą gyvenimą, išmintingus pasirinkimus, atsakomybę ir neretai – pasiaukojimą dėl kilnaus bei prasmingo tikslo.
Gyvename visuomenėje, kurioje labai lengva žmogaus vertę matuoti jo pasiekimais. Kokia tavo profesija? Kiek uždirbi? Kokias pareigas užimi? Tačiau šeimoje galioja, arba bent jau turėtų galioti, visai kita logika.
Čia žmogus vertingas ne todėl, kad yra direktorius, ministras, profesorius ar puikus mokinys. Ne todėl, kad šiandien jam sekasi. Ne todėl, kad jis stiprus, sveikas ir produktyvus. Jis vertingas todėl, kad yra žmogus.
Žmogaus vertės neapibrėžia ir tai, ar jis turi vaikų, ar turi jų daug ar tik vieną. Žmonių gyvenimo istorijos skirtingos.
Ne visi gali ar pasirenka tėvystę ir motinystę. Tačiau visuomenė gali labai aiškiai parodyti, kad šeimos kūrimas, motinystė ir tėvystė yra ypatingai gerbiami ir prasmingi gyvenimo pasirinkimai, o ne mažiau sėkmingo gyvenimo ženklas.
To nenupirksi net už 208 mln. eurų ir papildomai skirtas lėšas.
Pinigai reikalingi, bet jiems būtina kryptis
Lietuvai reikia nacionalinės šeimos ir demografinės strategijos, kuri gyventų ilgiau nei viena politinė kadencija ir aiškiai sujungtų problemą, tikslą, priemones, finansavimą, atsakomybę bei pamatuojamą rezultatą.
Reikia ir institucinio atsakingumo – aiškaus atsakymo, kas šią strategiją kompetentingai prižiūrės, vertins jos rezultatus ir laiku atkreips atsakingų institucijų dėmesį į besikeičiančią situaciją.
Galime skirti milijonus ir turėti 127 ar 227 priemones. Dalis jų neabejotinai pagerins šeimų gyvenimą. Tačiau vien milijonai šeimos politikos problemų ir demografinės krizės neišspręs.
Šeimos politika negali būti vien socialinių išmokų administravimas. Šiandien Lietuvai trūksta ne tik dar kelių šimtų milijonų skirtų paremti šeimas.
Trūksta aiškios ir veiksmingos nacionalinės šeimos politikos, strategijos bei ilgalaikio veiksmų plano, kurie valstybėje formuotų supratimą, kad šeima, kurioje gimsta ir auga vaikai, yra mūsų visuomenės pagrindas.
Tačiau ir mes, kaip visuomenė, negalime visos atsakomybės perkelti tik valstybei.
Vaikai gimsta ne statistikos lentelėse ir ne biudžeto eilutėse. Viskas prasideda nuo žmogaus: nuo pagarbaus santykio vieniems su kitais, iš tiesų prasmingo gyvenimo paieškų, dėkingumo, supratimo ir šeimos kūrimo.