1 nuotr.
Asociatyvi Pexels.com nuotr.
Laimei, negalėjo dingti vanduo, nes jis buvo tik šulinyje.
Juolab negalėjo dingti tuo metu dar neegzistavęs mobilusis ryšys, o stacionarus telefonas, jei gerai pamenu, ožiuodavosi retai.
Aišku, be elektros buvo nuobodu, bet kažkaip niekas didelės tragedijos nedarė. Dingo tai dingo, reikia palaukti ir atsiras.
Praėjusį savaitgalį nemaža dalis Lietuvos žmonių vėl galėjo pasijausti lyg žibalinės lempos gadynėje.
Dalis neturėjo ir vandens, mobiliojo ryšio, interneto. Ir reakcija jau buvo visiškai kitokia, nei būtų buvusi prieš kokius keturis dešimtmečius.
Žmonėms tai buvo didelis smūgis. Nes gyvenimas pasikeitė, nes elektros dingimas dabar jau neatrodo įprastas dalykas, nes vanduo dabar jau net ir kaimo sodybose dažnai teka iš čiaupo, o išmanusis telefonas daug kam yra vos ne geriausias draugas.
Kuo daugiau komforto ir technologijų, tuo sunkiau tai prarasti, net ir laikinai.
O visgi reikėtų pasimokyti išsiversti ir be technologijų, nes jos, kuo sudėtingesnės, tuo ir trapesnės.
Net nekalbu apie tai, kas būtų, jei prasidėtų karas.
Užtektų didelės kibernetinės atakos, kad šalis panirtų į chaosą. Arba dar didesnės audros.
Niekas negarantuoja, kad tokia nekils per artimiausius metus ar dvejus, nes orai darosi vis mažiau nuspėjami.
Nenoriu kartoti jau įgrįsusių įspėjimų, kaip reikia ruoštis išgyvenimui. Jie nuolat kartojami tik galimo karo kontekste, tačiau yra ir daug bendresnis kontekstas – mums įprastas technologijomis pagrįstas gyvenimas net ir be karo bet kada gali nueiti velniop.
O jei taip atsitiks, reikia mokėti bent porą parų išgyventi be technologijų.
Ir išmokti naudotis savo galva, nes išties ekstremalioje situacijoje joks radijas tinkamai nepaaiškins, ką reikėtų daryti.