1993 m. rugsėjo 4-8 dienomis Lietuvoje lankėsi Popiežius Jonas Paulius II.
Anot istorikų, rugpjūčio 31-oji – vienintelio Lietuvos Karaliaus Mindaugo mirties diena. 1263 m. jį ir du jo sūnus nužudė sąmokslininkai Treniota ir Daumantas.
Vyriausias jo sūnus Vaišvilkas, jaunystėje, anot metraščių, ypatingai žiaurus pagonis, valdęs Juodosios Rusios sostinę Naugarduką, vėliau atsisakęs šio sosto ir tapęs stačiatikių vienuoliu, laikinai atsisakė vienuolio įžadų ir grįžo į pasaulietinę politiką.
Anot dalies istorikų, Naugardukas buvo ir pirmoji LDK sostinė.
Šio regiono slavų kultūra, raštas, senoji slavų kalba ir stačiatikių religinė tradicija vėliau padarė milžinišką įtaką visos Lietuvos valstybės aparatui, įstatymų leidybai, Lietuvos Statutams ir metraščių rašymui.
Subūręs Pinsko (miesto Polesės žemumoje prie Pinos ir Pripetės upių santakos) ir Haličo-Volynės (dabar vakarų Ukraina, rytų Lenkija ir nedidelė Baltarusijos dalis) kariuomenes, Vaišvilkas likvidavo Treniotą ir žiauriai susidorojo su tėvo priešais Lietuvoje, 1264 m. tapo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.
Stabilizavo valstybę, o 1267 m. atsisakė Lietuvos valdovo sosto ir pirmą kartą Lietuvos istorijoje valdžią perleido svainiui – Haličo-Volynės kunigaikščiui Švarnui, o pats grįžo į vienuolius Volynėje.
Pakviestą į puotą Haliče Vaišvilką nužudė Švarno brolio Levo Danilovičiaus žmonės.
Valdžią Lietuvoje perėmė pagonys – Kernavės kunigaikštis Treniota.
Minint Liepos 6-ąją, mūsų Valstybės ir Mindaugo karūnavimo dieną, svarbu žinoti ir tai, kaip Mindaugas, kilęs iš galingos kunigaikščių šeimos (tėvo vardas nėra žinomas), sujungė baltų žemes į valstybę ir kaip tapo karaliumi.
Vienus kunigaikščius jis pajungė karine jėga, diplomatinėmis vedybomis, sudarė sąjungas su įtakingomis giminėmis, o neklusnius giminaičius ir konkurentus naikino fiziškai arba trėmė. Savo brolėnus Tautvilą ir Gedivydą, dėdę Vykintą išsiuntė kariauti į Juodąją Rusią, o jiems išvykus – užgrobė jų turtą ir žemes. Būsimą karalienę Mortą į žmonas Mindaugas pasiėmė prievarta, nukariavęs ir nužudęs jos pirmąjį vyrą – pagonių kunigaikštį Vismantą Bulionį, vieną iš įtakingų Šiaulių žemės valdovų ir Saulės mūšio vadų.
Ištremtiems giminaičiams suorganizavus didžiulę koaliciją prieš Mindaugą (prie jų prisijungė Livonijos ordinas, Haličo-Volynės kunigaikščiai ir žemaičiai), Mindaugas slapta papirko Livonijos ordino magistrą Andreasą fon Štirlandą ir 1251 m. priėmė krikštą, taip atimdamas iš ordino formalų pretekstą pulti Lietuvą.
Popiežius Inocentas IV pripažino Lietuvą katalikiška karalyste, pavaldžia tiesiogiai Romai. Mindaugo ir Mortos karūnavimas įvyko 1253 m. Mainais už krikštą ir taiką, jis 1253-1259 m. aktais Vokiečių ir Livonijos ordinams dovanojo didžiulę Žemaitijos dalį.
Grįžkime į šiandieninę Lietuvą, 1990 m. spalio 25 d. Aukščiausiosios Tarybos įstatymu paskelbusią liepos 6-ąją Valstybės diena.
Diena, kada Daukanto aikštėje keičiasi Valstybės vadovas – Respublikos Prezidentas.
Tik bėda, kad į šią ceremoniją tikru jos dalyviu taip ir nepakliuvo Vytautas Landsbergis, nors Seimas 2022 m. birželio 30 d. įstatymu buvusį Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką paskelbė „atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovu.”
Seimas „nepastebėjo” Konstitucinio Teismo, nagrinėjusio bylą dėl Respublikos Prezidento pensijos mokėjimo 1990-1992 m. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos buvusiam Pirmininkui Vytautui Landsbergiui, 2002-06-19 d. nutarimo išaiškinimo, kad tuo metu galiojęs Lietuvos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas nenumatė valstybės vadovo pareigybių, kad teisiškai ir istoriškai jokio Atkuriamojo Seimo tuo metu nebuvo.
Taigi, ir vėl Lietuvos istorijoje kovoje dėl valdžios klasta. Įvykdyta po to, kai Lietuvai sulaukus tarptautinio pripažinimo, Aukščiausioji Taryba, o vėliau ir Tauta 1992 m. gegužės 23 d. referendume sustabdė V. Landsbergio siekį tapti Lietuvos Prezidentu su sveiku protu sunkiai suvokiamais milžiniškais įgaliojimais.
Beveik kaip Karaliaus Mindaugo.
Tačiau, visų pirma, dėl šios priežasties suskaldyta Aukščiausioji Taryba susitelkė ir nutarė skelbti pirmalaikius parlamento (jau Seimo) rinkimus, o Tautai pateikė kompromisinį Konstitucijos variantą, kuriam Tauta pritarė 1992 m. spalio 25 d. referendume.
Priimtoje Konstitucijoje valdžia nebėra vienvaldė – padalinta tarp Seimo, Prezidento ir Vyriausybės.
V.Landsbergio suburtai koalicijai „Už demokratinę Lietuvą” triuškinančiai pralaimėjus 1992 m. spalio 25 d. rinkimus į Seimą, V.Landsbergis, būdamas Seimo mažumoje, sugebėjo nuo laimėjimo savotiškai sutrikusius A.Brazausko bendražygius, Seime įgijusius konstitucinę daugumą, prispausti – 1994 m. gruodžio 28 d. Seimas priėmė įstatymą „Dėl valstybinių įmonių, kurių iki 2000-ųjų metų nenumatoma nei akcionuoti, nei privatizuoti”, t.y. strateginių, visų pirma, monopolinių įmonių išsaugojimo valstybei.
Į šį įstatymą buvo įtrauktas kritinės valstybės infrastruktūros ir svarbiausių monopolijų sąrašas, kurį sudarė šimtai strateginių įmonių: energetikoje – Ignalinos AE, Kruonio HAE, Kauno HE, VĮ „Lietuvos energija” (įskaitant regioninius elektros tinklus ir pagrindines šilumines elektrines), VĮ „Lietuvos dujos”, Būtingės naftos terminalas, Klaipėdos naftos bazė ir magistraliniai naftotiekiai, „Mažeikių nafta”; transporte ir logistikoje – VĮ „Lietuvos geležinkeliai”, Klaipėdos valstybinis jūrų uostas ir Šventosios uostas, Vilniaus, Kauno ir Palangos oro uostai, įmonė „Oro navigacija”, už magistralinių kelių priežiūrą ir tiltų statybą atsakingos įmonės; ryšių sektoriuje – VĮ „Lietuvos telekomas”, VĮ „Lietuvos paštas”, Lietuvos radijo ir televizijos centras; dėl gamtos išteklių – valstybiniai miškai (visos miškų urėdijos), regioninės vandens tiekimo bei nuotekų valymo valstybinės įmonės, valstybiniai žuvivaisos centrai bei sėklų fondai; kiti specifiniai objektai – valstybinės leidyklos, spaustuvės, specialios paskirties sanatorijos, mokslinių tyrimų institutų eksperimentiniai ūkiai ir specifinės savivaldybių komunalinės įmonės.
V.Landsbergio komandai laimėjus 1996 m. spalio 20 d. rinkimus į Seimą (Tėvynės sąjunga (Lietuvos konservatoriai) – 70 vietų, Lietuvos krikščionių demokratų partija – 16 vietų), jau lapkričio 28 d. Seimo priimta Deklaracija Aukščiausioji Taryba buvo pervadinta Atkuriamuoju Seimu.
Ir tada buvo imtasi valstybės išvalstybinimo, keičiant šį 1994 m. gruodžio 28 d. įstatymą. 1997-04-03 d. iš jo išbraukė ryšių monopoliją „Lietuvos telekomą”, 1997-06-12 d. – valstybinius bankus, 1997-1998 m. – „Lietuvos dujas” ir „Lietuvos energiją”, 1998-07-01 d. – KLASCO ir transporto paslaugų bendroves.
Galiausiai 2002 m. kovo 5 d. šis įstatymas neteko galios.
Prieš tai, 1999 metais, dar prasuktas reikaliukas su „Mažeikių nafta”, prie kurios prieš tai buvo prijungtos „Būtingės nafta” ir „Naftotiekis”.
Vos už 60 mln. USD (!) su naftos verslu nieko bendro neturinčiai JAV bendrovei „Williams” buvo „padovanota” (tai Seimo komisijos nuomonė) 33% „Mažeikių naftos” akcijų ir išskirtinė įmonės valdymo teisė, suteikta aibė įkainių nuolaidų, apyvartinių lėšų.
Kai kas kai kam taip atidavė vidines JAV rinkimų skolas.
2002 m. Rusijos naftos kompanija „Yukos” investavo į šios įmonės naujas akcijas, o iš „Williams” nupirko jos valdytas akcijas, taip perimdama 53,7% „Mažeikių naftos” akcijų ir jos valdymą.
Taip buvo įgyvendintas šlovingą 1993 m. gegužės 1 dieną įkurtos Tėvynės Sąjungos (Lietuvos konservatorių) pasirinkto 1992-1996 m. ūkio ministro Vinco Babiliaus šūkis „Neprileisime Ivano prie vamzdžio!”
2006 m. Lenkijos valstybės energetikos koncernas „PKN Orlen” iš „Yukos” ir Lietuvos Vyriausybės nupirko „Mažeikių naftos” kontrolinį akcijų paketą. 2009 m. „PKN Orlen” tapo 100% šios įmonės savininke.
Tai jau A.Brazausko nuopelnas.
Strateginė Lietuvos įmonė tapo strategine Lenkijos įmone.
Baimėje gyvenantiems Lietuvos žmonėms priminsiu Latvijos patirtį.
2000 metais Latvijos Vyriausybei paruošus planus restruktūrizuoti ir iš dalies privatizuoti valstybinę energetikos monopoliją „Latvenergo”, profesinės sąjungos ir opozicinės partijos inicijavo parašų rinkimo kampaniją.
Surinkus įstatymu nustatytus parašus (daugiau nei 10% rinkėjų), reikalaujančių surengti tautos referendumą dėl įstatymo projekto, draudžiančio privatizuoti šią strateginę įmonę, Latvijos Saeima pati priėmė rinkėjų pateiktą įstatymo projektą.
Įstatymu nustatyta, kad „Latvenergo” yra valstybei svarbus objektas, kuris negali būti privatizuojamas, o visos jo akcijos privalo priklausyti valstybei. „Latvenergo” iki šiol išliko visiškai valstybinė įmonė.
Panašiai įvyko, kai 1989 m. lapkričio 3 d. XI šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai priėmus Lietuvos TSR referendumo įstatymą, apie 450 tūkst. Lietuvos piliečių pasirašė dėl referendumo, kad neleisti Tarybinės armijos kariams dalyvauti 1990 m. vasario 24 d. rinkimuose į XII šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą.
Į tą, kurią 1996 m. V. Landsbergio siūlymu Seimas pervadino į neegzistavusį Atkuriamąjį Seimą.
LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas 1990 m. sausio 8 d. nutarimu pripažino, kad referendumą teks skelbti.
Tuomet LTSR teisingumo ministro Prano Kūrio teikimu 1990 m. sausio 15 d. LTSR Aukščiausioji Tarybą priėmė žmonių reikalaujamus rinkimų įstatymo pakeitimus.
Štai ir toks tos „sovietinės” Lietuvos istorinis ir teisinis paveldas.
Tai kur tas Lietuvos žmonių išdidumas ir valingumas dingo šiandien?
Nieko mums nesakanti valdžia pradėjo 137 straipsnio, draudžiančio Lietuvoje dislokuoti masinio naikinimo ginklą, šalinimą iš Konstitucijos, o mes „ramūs kaip belgai”…
Kijevan, iš kurio nenutrūkstamu automobilių srautu išvažiuojant kijeviečiams, minėti Ukrainos nepriklausomybės dieną iš „Norinčiųjų koalicijos” šalių vadovų teatvyko Jungtinės Karalystės įtakoje esančios valstybės ir valstybėlės.
Liepą iš šios „koalicijos” oficialiai išstojo Bulgarija.
Gal jau pats metas Lietuvos valdžiai apsispręsti, kieno marionete būsite – JAV, Jungtinės Karalystės ar Briuselio biurokratų?
Neapsisprendę galite pavojingai išsižergti.
Kaip Vladimiras Zelenskis.
O gal paslapčia esate Rusijos marionetės?
Tik kalbate priešingai.
Kažkodėl po 1956 metų įvykių Vengrijoje ir 1968 metų įvykių Čekoslovakijoje, numalšinus neramumus, šių valstybių valdymas buvo patikėtas tiems, kurie labiausiai kvietė žmones ginklu kariauti su Tarybų Sąjunga.
Ir nesvaikime sau palankiomis spėlionėmis, dėl ko JAV Centrinės Žvalgybos Agentūros vadovas slapta atvyko į Maskvą!
Lyg tokie pareigūnai sakytų, ko jie vyksta į priešo (o gal šiuo geopolitiniu laikotarpiu ne priešo?) šalį slaptiems pokalbiams.
Jei tokie pareigūnai tai paviešintų, jau kitą dieną prasidėtų jų atleidimo iš pareigų procedūros. Tiek diktatorių valdomose valstybėse, tiek demokratinėmis save pristatančiose valstybėse.
Tai reiškia tik viena – JAV ir Rusija tarpusavyje kalbasi ir turi apie ką kalbėtis.
Ir jie tikrai neatskleis tarpusavio pokalbių kažkokiam Vladimirui Zelenskiui. Ir netgi Gitanui Nausėdai. Nors abu, lyg darželinukai, viešai tuo giriasi.
Nesužinosime ir apie ką Maskvoje kalbėjosi rugpjūčio 24-28 dienomis besilankęs Šventojo Sosto sekretorius santykiams su valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis, t. y. Vatikano užsienio reikalų ministras Arkivyskupas Paulas Ričardas Galageris.
Jo užimamos pareigos neformaliai vadinamos Vatikano žvalgybos vadovo pareigomis.
Nes Vatikano diplomatinė tarnyba valdo vieną didžiausių pasaulyje informacijos rinkimo tinklų.
Tūkstančiai nuncijų (ambasadorių), vyskupų ir dvasininkų visame pasaulyje siunčia konfidencialias ataskaitas šiai žinybai, traktuojamai kaip viena geriausiai informuotų žvalgybų pasaulyje.
Deja, ne tik Ukraina, bet ir mūsų, Baltijos kelio žmonių, šalis tapo prieš kobrą sustingusiu triušiu.
Su artėjančia Rugsėjo 1-ąja – Žinių diena, Lietuvos moksleiviai ir studentai, Mokytojai!