Sąvoka „управляемая демократия” plačiai pradėta vartoti XX a. pabaigoje-XXI a. pradžioje, apibūdinant Vladimiro Putino politinę sistemą, kurioje formaliai, imitacijos dėka išlaikomi demokratiniai institutai (rinkimai, partijos, parlamentas).
Deja, reali politinė konkurencija, valdžios išsaugojimo ir elito reprodukcijos procesai totaliai kontroliuojami.
Unikalus istorinis bandymas demokratizuoti posovietines visuomenes ir valstybes bemaž nepavyko visai.
Baltarusijoje valdžia dešimtmečiais reprodukuojama, falsifikuojant rinkimus ir brutaliomis jėgos struktūrų bei teismų represijomis.
Azerbaidžane – valdžią paveldi politinė Alijevų dinastija.
Mano vertinimu, moderni politinė sistema ir pilnavertė atstovaujamoji demokratija Lietuvoje taip ir nesusiformavo. Sukonstruotas ydingas, iš šešėlio kontroliuojamas valdžios galių konstravimo, išsaugojimo ir perdavimo mechanizmas.
Jis atsispindi politinės kovos procesuose, kuomet sistemingai naudojami tokie metodai ir įrankiai, kurie nesuderinami su demokratinės valstybės tapatybe. Mechanizmas gali būti apibūdintas metafora: „šliaužiantis valstybės perversmas”.
Pateiksiu požymius, kurie, mano vertinimu, leidžia šį procesą apibūdinti kaip „šliaužiantį valstybės perversmą”.
1. Perversmas akivaizdžiai antikonstitucinis. Egzistuoja susitelkusi, galinga interesų grupė, kuri, nepaisant rinkimų baigties, de facto nepraranda savo galių ir valdžios, išlaiko realią įtaką. Tuo tarpu de jure rinkimus demokratiškai laimėjusios politinės jėgos, jų sudaryta koalicija, joms teisėtai atitekusios valdžios faktiškai negali perimti pilna apimtimi.
Naujai sudaryta parlamentinė dauguma, vyriausybė, jeigu ji yra „NE TA”, jei rinkimus laimėjo „NE TIE”, negali vykdyti demokratinės valdžios misijos ir prievolių. Visa tai veda Lietuvą suimituotos demokratijos ir failed State link.
2. Perversmas yra tęstinis, permanentinis, jis periodiškai ekstrapoliuojamas į ateitį ir nuolat atnaujinamas, prisiderinant prie einamojo politinio momento. Ištakos sietinos su 1992-1993 m. įvykiais. 1992 m. spalio mėn. įvyko Seimo rinkimai, kuriuos tarptautiniai stebėtojai pripažino demokratiškais ir teisėtais.
Deja, Vytauto Landsbergio ir „Sąjūdžio” reakcija į pralaimėjimą rinkimuose prieš LDDP buvo atvirai konfrontacinė.
Pagrindinis naratyvas: buvusi nomenklatūra, „bolševikai” sugrįžta; galas Lietuvai…. Žinia V.Landsbergio buvo transliuojama ne tik šalies viduje, bet ir į užsienį. Tai apsunkino naujos valdančiosios daugumos ir atsikuriančios valstybės tarptautinę integraciją.
Žinia eskalavo nežmonišką įtampą ką tik atgimusios šalies viduje, įskėlė bemaž kriminalinį pilietinį nepaklusnumą (akinių numušinėjimas mitinge nuo valstybės vadovų veido minioje (Česlovo Juršėno atvejis), laistymas ant parlamentarų neaiškios kilmės skysčių, brutalūs įžeidinėjimai „patriotinėje” spaudoje.
Viso to kulminacija – karių-savanorių ginkluotas politinis maištas, paženklintas žmonių aukomis, įvykęs Pakaunėje 1993 m. Atsiminkime universalią formulę: „rinkimus laimėjo ne tie”, „valdančiojoje daugumoje atsidūrė ne tie”, „galas Lietuvai, darykime ką nors, gelbėkime Tėvynę”. Ši formulė tebeveikia ir šiandien. Vardan jos idėjinio demaskavimo ir bent jau simbolinio ardymo rašomas šis straipsnis.
3. Perversmas yra latentinis, rafinuotai užmaskuotas. Jis iki šiol adekvačiai neatpažintas plačiojoje visuomenėje, netgi profesionalių analitikų bendruomenėje. Lietuvai nepelnytai uždėta demokratijos „pirmūnės” etiketė. Būtent toks iš dalies klaidingas mūsų šalies suvokimas yra įsitvirtinęs ir Vakaruose.
Nuožmi ir destruktyvi politinė kova už galių išlaikymą, pralaimėjus rinkimus, yra rafinuotai užmaskuojama. Prisidengiama laisvu demokratiniu diskursu, žiniasklaidos laisve, nuomonių raiškos laisve, valdžios kritikos laisve, taip pat teise į socialinį protestą, įskaitant spontaniškas akcijas. Stebėkitės VISI, kokia demokratiška yra Lietuva, kaip piliečiai ir medijos negailestingai kritikuoja valdžią.
Būtent dėl šios maskuotės, demokratijos deformacija, kuri susiformavo posovietinėje Lietuvoje, nėra akivaizdžiai atpažįstama. Nepažvelgus atidžiau, Lietuvoje klastingas, slenkantis perversmas atrodo kaip natūralus demokratinio diskurso ir demokratinės politinės kovos vyksmas.
4. Perversmas pasidarė įvairialypis, jo instrumentarijus, beje, sumaniai diriguojamas, šiandien apima bent 5 savarankiškus įrankius. Tai seniai nebėra vieno rinkimus pralaimėjusios lyderio – V.L. – vieša komunikacija. Tie instrumentai yra: a) medijos, ypač visuomeninis transliuotojas, iš dalies ir komercinės medijos; b) angažuotų, tendencingai kalbančių vadinamųjų apžvalgininkų, politikos komentatorių korpusas; c) teisėsauga; d) teisėkūra; e) iš šešėlio sutelktai ir koordinuotai organizuojami pasipiktinusių piliečių socialiniai-politiniai protestai. Tariamai tai nekalti ir nuoširdūs „spontaniški” piliečių protestai.
Iš gatvės protestas permetamas ir į socialinius tinklus, socialines medijas, kuriose išbujoja brutali, neretai šmeižikiška, necenzūrinėmis patyčiomis persmelkta, sumaniai diriguojama „netinkamų” valdančiųjų ir jų lyderių kritika.
Būtent čia srautu paleidžiama toji reputaciją žudanti retorika ir kritika, kurios sau negali leisti institucionalizuota medija ar rinktas politikas. Iš juridinio asmens yra paprasčiau pareikalauti atsakomybės, įrodymų, atsikirtimų ir kitos nuomonės publikavimo. „Vatnikas”, „bebras”, „marginalas” – patys švelniausi leksiniai vienetai. Kiekvienas iš išvardintų 5 įrankių yra įtakingas pats savaime. O kokią koncentruotą galią bei politinę įtaką gali sugeneruoti visų penkių įrankių sumanus derinimas?
Perversmas įsitvirtina, institucionalizuojasi. Jis remiasi deformuota politine morale ir cinizmu, užmaskuota sistemine dezinformacija ir smegenų plovimu, menkinančių etikečių klijavimu tiek politinėms jėgoms, tiek personalijoms. Jis yra akivaizdžiai nekonstitucinis, nesuderinamas su valstybės, kuri priklauso NATO ir ES, demokratiniu statusu.
Perversmininkai įperša didžiosioms šalies medijoms naratyvą, kuris tiesos ir teisės požiūriu dažnai yra nevienareikšmiškas. Tarkime, naratyvai apie „skeletus spintose”, „kriminalinį antisemitizmą”, „žodžio laisvės žudymą”, plagiatą politikų disertacijose, modernybės sąlygomis akimirksniu ištransliuojami į tarptautinę erdvę. Visa tai tampa nebekvestionuojama žinia, kuri griauna konkrečių šalies viešųjų lyderių reputaciją ir suteikia antrąjį kvėpavimą nešvariai politinei kovai.
Šalutinis nuodingas produktas – šalies reputacijos griovimas – perversmininkams nerūpi. Svarbiausia sunaikinti „NE TUOS”, išlaikyti valstybėje realią įtaką. Ydingos politinės komunikacijos, valstybę ir visuomenę kvailinančios, konfliktą eskaluojančios retorikos esmę apibūdina bent kelios patarlės. „Kol tiesa maunasi kelnes, melas tris kartus apibėga aplink pasaulį”. „Ar tai jis pavogė paltą, ar iš jo pavogė paltą, žodžiu, labai purvinas reikalas…”
Šliaužiančio perversmo mechanizmas veikia patikimai ir rezultatyviai. Jis primena XX a. pirmųjų buldozerių greičių dėžę, turėjusių tik dvi pavaras – pirmyn – atgal. Kas vyksta, kai rinkimus laimi ir valdančiąją daugumą sudaro „NE TIE”? Sumaniai derinant medijų, angažuotų komentatorių, teisėsaugos, teisėkūros, spontaniško protesto įrankius, prasideda naujos valdžios ir naujos koalicijos metodiškas daužymas.
Individuali ir kolektyvinė valdančiųjų reputacija, vieši pasisakymai, valdysenos planai ir sprendimai pradedami metodiškai daužyti taip, kaip seniau užpuolikai taranais daužė viduramžių pilies vartus. Tikslas – griauti valdančiųjų reputaciją, sukelti vidinę sumaištį, neleisti perimti valdžios svertų. Svarbiausia, nuolat klibinti valdžią, nelyginant papuvusį stulpą. Klojami pamatai būsimiems rinkimams, idant ateinantį kartą laimėtų „TIE”.
Kas vyksta, kai rinkimus laimi ir valdančiąją daugumą sudaro „TIE”, kurie tariamai yra vieninteliai teisingieji ir tikrieji Lietuvos valstybės formuotojai? Visi minėti penki įrankiai sutelktai pajungiami tam, kad maskuotų ir atplautų tos „vienintelės teisingos” valdančiosios daugumos klaidas ir galimus nusikaltimus.
Štai garsioji V. Landsbergio 2024 m. sausio 12 d. kalbos frazė: „O valdžia nėra kokia primesta svetimųjų valdžia, tai yra teisėta valdžia, demokratiškai išrinkta. Net jei ir ji nepatinka. Bet šūkaudamas prieš valdžią tu šūkauji prieš valstybę.” Čia ne šiaip frazė, tai – demokratinės tiesos koncentratas. Tragedija ir farsas tas, kad ši demokratinės politikos aukštoji moralė visada taikoma selektyviai. Ji besąlygiškai pritaikoma SAU, konkrečiu atveju – Ingridos Šimonytės vyriausybei ir konservatorių-liberalų koalicijai, bet ji niekada nėra taikoma „NE TIEMS”.
Atpažinus, ko perversmininkai ir jų satelitiniai dariniai siekia, kaip veikia atstovaujamosios demokratijos išmontavimo mechanizmas, privalu įvardinti patį kolektyvinį subjektą, apibūdinti kolektyvinį socialinį-politinį aktorių.
Individus išvardinti kebliau, gali sulaukti teisinių represijų: „kažkokie marginalai priskyrė mane prie perversmininkų? Tegul viešai atsiprašo ir sumoka 20 tūkst.” Vadinamuosius „apžvalgininkus” Lietuvoje žino visi, kas tik turi nuovokos ir stebi šalies politinį vyksmą. Politines jėgas įvardinti paprasčiau.
Tai Lietuvos konservatorių ir liberalų (plačiąja prasme) jungtinis blokas. Savaime suprantama, kad perversmas neturi baigtinio personalinio sąrašo, nors kadaise vadinamųjų „valstybininkų” sąrašą buvo bandoma sudaryti.
Sutelkti, klastingi ir atstovaujamą demokratiją naikinantys sprendimai neturi teisės akto pavidalo, galimai neturi netgi paprasto tekstinio dokumento pavidalo.
Visgi perversmas vyksta nepertraukiamai, mes visi matome vyksmą, patiriame pasekmes. Mes panašūs į praeities fizikus, kurie dar nepažino giliau magnetizmo ir bangų reiškinio, bet kažką jautė, matė. Pridengė visa tai abstrakčia „eterio” sąvoka.
(Bus daugiau.)