Visai neseniai, rugpjūčio 19 dieną, Tatjanos šeima minėjo pusantrų metų sukaktį po Arniuko (aut. past. – taip mama sūnų vadino pokalbio metu) mirties. Tatjana neslėpė, kad nors jau prabėgo kuris laikas, vis tik sunkumo jausmas nuo krūtinės slopsta lėtai.
Savo istorija mama sutiko pasidalinti su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais, paragindama kitus tėvus, netekusius vaikų, neužsidaryti vieniems. Pasak jos, sunkiausią akimirką žinojimas, kad esi ne vienas, gali padėti sustiprėti ir į gyvenimą įnešti vilties.
Arnas – antrasis šeimoje berniukas
Tatjana pasakojo, kad pirmojo vaikelio, Arniuko brolio, jiedu su vyru susilaukė gana anksti, o antrojo – prabėgus daugiau nei dešimtmečiui. Mama kalbėjo, kad tuo metu buvo 30-ies, o nėštumas klojosi puikiai.
Vos gimęs Arnas buvo įvertintas 10 balų, tad tėvai džiaugėsi – į šį pasaulį atėjo sveikas ir išnešiotas berniukas.
„Visa jo vaikystė buvo labai graži, o kadangi susilaukėme Arniuko vėliau, vėl jautėmės kaip jauni tėveliai. Viskas buvo puiku – jis buvo sveikas, niekada nesirgęs, apart kelių peršalimų. Net ir tie buvo labai reti.
Į darželį dažniausiai eidavome su tais trimis ar keturiais likusiais sveikais vaikais, kai visi kiti sirgdavo“, – pasakojo mama.
Prisimindama Arną Tatjana pažymėjo, kad jis visuomet buvo aktyvus vaikas ir stengdavosi kuo daugiau visko išbandyti. Dar būdamas darželyje jis spėjo išmėginti visus būrelius.
Iš pradžių buvo piešimas, dailė ir keramika, o vėliau, pasak mamos, į berniuko gyvenimą atėjo plaukimas.
„Kai buvo ketverių metų, dar nepatekome į grupę ir jis labai pyko, nes buvo per mažas. Nuo penkerių metų pradėjome lankyti baseiną.
Baseinas buvo viena iš jo mažų išsipildžiusių svajonių, nes vanduo jo gyvenime buvo kažkas ypatingo. Jis jį labai mėgo“, – dalijosi mama.
Arnas nuo mažų dienų domėjosi karyba
Pradėjęs eiti į pirmą klasę Arnas toliau lankė būrelius. Vis tik maždaug antroje klasėje, pasak Tatjanos, į jo gyvenimą atėjo meilė karybai. Mama pati tuo stebėjosi, nes šeimoje nebuvo kariškių, vis tik ji berniuką labai įtraukė.
„Atsimenu, kad jis labai laukė vienuoliktojo gimtadienio, nes sužinojo, kad į Šaulių sąjungą priima tik nuo vienuolikos metų.
Jo didžiausia svajonė buvo ten įstoti, o penktoje klasėje mums tas pavyko. Nors dar trūko kelių mėnesių iki reikiamo amžiaus, niekas į tai nekreipė dėmesio ir priėmė“, – šyptelėjo mama.
Mažasis Arnas be galo didžiavosi savo pasiekimu būti šauliu, o į kitų metų Sausio 13 dieną duotą priesaiką Kaune žiūrėjo labai rimtai. Mama pasakojo, kad jis jautėsi tapęs tikru mažu kariu.
Svarsrtydama ir prisimindama tuos prabėgusius metus, Tatjana kalbėjo, kad tikriausiai būtent ši svajonė jos vaiką atvedė į Povilo Plechavičiaus kadetų licėjų.
„Mes tada penktoje klasėje leidome jam išbandyti šaulius ir pasižiūrėti, kaip jis jausis, ar tikrai tai jam patinka – jam labai patiko.
Tuomet jis tapo šeštoku ir įstojo į Povilo Plechavičiaus kadetų licėjų. Atrodė, kad viskas išsipildė, visi ateities planai jau buvo susiję su karyba, su karo akademija, su visa ta sritimi, kuri jam buvo labai įdomi“, – dalijosi Tatjana.
Osteosarkomą išdavė 1 guzelis
Kai atrodė, kad visos svajonės išsipildė ir atėjo metas galvoti naujas, gyvenimas pasisuko visai kitu kampu. Mama pasakojo, kad po gero mėnesio nuo mokyklos lankymo pradžios ant Arnuko kelio atsirado neaiškus guzelis, paraginęs apsilankyti pas gydytojus.
„Šeimos gydytoja nusiuntė echoskopijai, buvo atliktas tyrimas ir iš pradžių manyta, kad tai ta dažna paauglių berniukų liga, susijusi su kaulu ir staigiu augimu. Mes gavome siuntimą reabilitacijai ir pradėjome ją lankyti, tačiau keliukas vis tiek vis labiau tino.
Gavosi taip, kad jau lapkričio pabaigoje prasidėjo tie naktiniai kojytės skausmai. Mes išvažiavome naktį į ligoninės priimamąjį, ten taip pat padarė tyrimus ir tarsi sugrįžo prie tos pirminės diagnozės“, – sakė mama.
Sekančią dieną atėjęs į reabilitaciją Arnukas mamai pasiskundė, kad kelį vis tiek stipriai skauda. Jiems vėl nuvykus į priimamąjį juos priėmusi medikė pasidomėjo, kodėl niekas iki tol neatliko rentgeno.
„Aš jai tada pasakiau, kad nežinau, nes nesu gydytoja, o į specialistus kreipiamės dėl to, kad jais pasitikime.
Visai netrukus mums buvo padaryta rentgeno nuotrauka ir, kaip aš suprantu, gydytojams daugmaž iš karto pasidarė aišku, kad situacija labai bloga. Mus iš karto paguldė į ligoninę“, – sakė mama.
Po visų išsamių tyrimų paaiškėjo, kad Arnukui – osteosarkoma. Vėžys jau buvo pasiekęs ketvirtą stadiją.