Žiūrovams baletas dažniausiai asocijuojasi su trapumu, grakštumu ir tobula estetika. Tačiau scenoje matoma elegancija slepia kitą – gerokai atšiauresnę – realybę. Už šviesų, muzikos ir ovacijų slypi kasdienės traumos, alinantis fizinis krūvis ir psichologinis spaudimas, su kuriuo jauni baleto artistai, pasak Marijos Simonos, neretai buvo priversti susidoroti vieni.
Gyvenimo būdo laidoje „Gyvenimas yra gražus“ primabalerina pirmą kartą taip atvirai papasakojo apie patirtis, kurios, jos teigimu, iki šiol liko nepasakytos.
Edvardo Žičkaus laidos nuotr./Marija Simona Smolskienė
„Mes niekuo nesiskiriam nuo olimpiečių – absoliučiai. Visur yra traumos, visur – vaistai ir medikamentai, nes be skausmo gyventi praktiškai neįmanoma. Kad suvaldytum streso lygį ir išlaikytum devynių valandų krūvį kasdien, disciplina turi būti kosminė. Norėdamos atlaikyti psichologinį spaudimą ir neverkti, vaikystėje kandome sau į žandus iki kraujo – kad fizinis skausmas nukreiptų mintis nuo to, ką patiriame salėje“, – pasakojo M.S.Smolskienė.
Pasak jos, skaudžiausios patirtys prasidėjo dar profesinio kelio pradžioje. Tuo metu baleto mokymo sistemą, kaip teigia choreografė, lydėjo itin griežtas požiūris, kuriame psichologinis ir fizinis smurtas buvo laikomas beveik neatsiejama ugdymo dalimi.
„Pirmoje vietoje buvo labai stiprus psichologinis smurtas. O fizinis? Suolą į tave paleidžia. Jei gauni per veidą ar lieka mėlynių – čia dar lengviausias scenarijus. Kam nors pasiskųsti buvo neįmanoma – iškart išmestų iš mokyklos. Tad mes tiesiog užsidarydavome savyje ir kentėdavome tyliai“, – prisiminė primabalerina.
Tačiau skaudžios istorijos nesibaigė baleto mokykloje. Sulaukusi 19 metų, nepaisydama talentingų pasirodymų ir puikių įvertinimų, Marija Simona priėmė sprendimą palikti Nacionalinio operos ir baleto teatro sceną. Priežastis, anot jos, buvo ne vien profesiniai pasirinkimai, bet ir nenoras paklusti tuometėms užkulisių taisyklėms.
Choreografė neslepia – jai teko susidurti ir su reikalavimais mokėti „vokelius“ už kontraktus. Atsisakiusi žaisti pagal tokias taisykles, ji pasirinko kitą kelią – karjeros aukštų siekti užsienyje.
Šis interviu ypatingas ir tuo, kad pirmą kartą prieš kameras sėdo Marijos Simonos vyras Erlandas. Jau 12-uosius santuokos metus skaičiuojantys sutuoktiniai kartu vadovauja nuosavam „Baltijos baleto teatrui“ ir šiandien savo kūrybinį kelią grindžia nepriklausomybe.
Kalbėdami apie Lietuvos kultūros užkulisius, abu nevynioja žodžių į vatą. Situaciją jie apibūdina itin aštriai – kaip „kovą su kultūrine mafija ir visiška neteisybe“.
Tuo metu jų spektakliai sėkmingai keliauja už Lietuvos ribų – rodomi Prancūzijoje, Vokietijoje, Monake ir Olandijoje. Tačiau gimtinėje kūrėjai, jų pačių teigimu, ne visuomet jaučiasi laukiami.
„Baltijos baleto teatras“ negauna valstybinio finansavimo, todėl kiekvienas naujas spektaklis tampa ne tik kūrybiniu, bet ir finansiniu iššūkiu. Nepaisant to, pora nesitraukia ir toliau siekia kurti nepriklausomą meną.
Edvardo Žičkaus laidos nuotr./Marija Simona Smolskienė
O kartais mintys krypsta ir gerokai toliau už Lietuvos ribų.
„Mes apie emigraciją į Australiją su vyru galvojame kas savaitę, nemeluosiu. Pasiūlymų ir salių Sidnėjuje ar Melburne yra, draugai laukia. Bet mane laiko šaknys. Aš be proto myliu Lietuvą, savo tėvus, miškus, Nemuną ir Nidą. Esame šaknų ligoniai, todėl kol kas liekame čia ir kovojame toliau. Drauge su Erlandu keičiame sistemą ir baletą norime paversti gražiu, tyru menu, sulaužyti nusistovėjusias ydingas tradicijas“, – prisipažino M.S.Smolskienė.
Ar įmanoma pakeisti sistemą, apie kurią patys menininkai kadaise buvo priversti tylėti? Ir kiek ilgai Lietuvoje pasiliks kūrėjai, kurių spektakliai jau šiandien laukiami užsienio scenose?
Atsakymų į šiuos ir kitus klausimus – jautriame, nesurežisuotame ir itin atvirame Marijos Simonos bei Erlando pokalbyje laidoje „Gyvenimas yra gražus“:
VIDEO: Gyvenimas yra gražus | 11 laida
