Tai – Nepriklausomybės Akto signataras Arūnas Degutis, Aukščiausio Tarybos gynėjas Saulius Guzevičius ir tuometinis pirmosios Vyriausybės ministras Darius Kuolys.
1991 m. pradžioje Lietuva gyveno įtemptu laikotarpiu. Prieš metus atkūrusi nepriklausomybę, ji patyrė didžiulį Maskvos politinį ir ekonominį spaudimą. Sovietų Sąjunga blokavo prekių tiekimą, ribojo energijos resursus ir taip mėgino priversti Lietuvą atsisakyti nepriklausomybės siekių.
O šio vakaro laidoje sužinosime, kad savotiška įžanga į tragiškus Sausio 13-osios įvykius tapo sausio 8-oji. Pirmiausia pasitelkiant politines ir propagandos priemones, o netrukus – ir karinę jėgą.
Tuometinis kainų kilimas tapo vienu iš pagrindinių įtampos šaltinių. Kylančios kainos buvo neišvengiama ekonominė būtinybė, tačiau Kremliaus propaganda šį žingsnį išnaudojo politiniais tikslais – siekiant sukelti nepasitenkinimą ir parodyti, jog Lietuvos valdžia, esą, nekompetentinga, ir nesugeba pasirūpinti savo piliečiais.
Tą laidoje patvirtino D. Kuolys ir S. Guzevičius. Anot jų, kainų klausimas buvo tik priedanga didesniam tikslui – sužlugdyti nepriklausomą Lietuvos valdžią ir atkurti Maskvos įtaką.
Negana to, šis scenarijus Lietuvai neva jau buvo paruoštas iš anksto.
„Jei ne kainos, tai būtų buvę kas kita. Akivaizdu, kad sovietų imperija buvo nutarusi Lietuvos eksperimentą“, – laidoje sakė D. Kuolys.
Svarbų vaidmenį šiame laikotarpyje atliko Kazimira Prunskienė – pirmoji atkurtos Lietuvos Ministrė Pirmininkė.
1990–1991 m. ji bandė stabilizuoti ekonomiką bei derėtis su Maskva. Tačiau jos atsistatydinimas 1991 m. sausio pradžioje parodė valdžios trapumą ir suteikė propagandai papildomų argumentų apie tariamą „valdžios krizę“ Lietuvoje.
„Neišlaikė K. Prunskienės nervai. Ji išvyko į Vokietiją, ten prišnekėjo visokių niekų, kaltindama Vytautą Landsbergį fašizmu, ir taip toliau. Neišlaikė ir V. Landsbergio nervai – jis pradėjo kalbėti apie darbą rusijai, kad K. Prunskienė mėgino daryti kažkokį perversmą ir skrido pas Gorbačiovą.
Skrido ji pas Gorbačiovą su V. Landsbergio žinia – tai buvo paskutinė viltis sustabdyti agresiją. Tačiau K. Prunskienė grįžo apsiverkusi, kad mums nieko nepavyks padaryti. Matydami įtampas, su kitais Vyriausybės nariais bandėme įkalbėti K. Prunskienę kuo greičiau atsistatydinti.
Tuo metu ji buvo populiari, o ta vieša įtampa tarp K. Prunskienės ir V. Landsbergio, krizės atveju, būtų buvusi dar blogesnė. Matėme, kad tai būtų aklavietė“, – apie tai laidoje pasakojo D. Kuolys.
Kaip laidoje prisiminės S. Guzevičius, sausio 8-ąją prie Aukščiausiosios Tarybos Vilniuje susirinko daugybė žmonių. Tiek tų, kurie buvo natūraliai papiktinti pakilusiomis kainomis, tiek ir tokių, kurių atgabenimas į Vilnių buvo organizuotas specialiai.
„Ši minia matėsi sluoksniais. Pažeidžiamiausia grandis – moterys, tada provokatoriai, kurie stovi priekyje ir tas moteris stumia ant mūsų šaukdami, kad, žiūrėkite, muša moteris. O už tos minios dar stovi ir smogikai, kurie visą minią įsiūbuoja“, – pasakojo S. Guzevičius.
Savo ruožtu A. Degutis pastebėjo, kad vien tai, kad žmonės buvo suėję prie Aukščiausios Tarybos, o ne prie Vyriausybės, įrodo, jog perversmą siekta organizuoti specialiai.
„Parlamentas yra simbolis ir esmė, kurį reikia griauti. Tai, kad pasirinktas labai teisingas adresatas, rodo, kad viskas buvo organizuota nuo A iki Z. Sistema buvo padaryta taip, kaip ir turi būti – einama tiesiai į širdį“, – sakė jis.
Laidoje sužinosime ir apie Aukščiausiosios Tarybos gynybą iš pirmųjų lūpų, o taip pat – su kuo susidūrė visi tie, kurie Sausio 13-ąją atėjo ginti Parlamento. O kas tuo metu vyko visuose kituose Lietuvos miestuose?