Kokie atsiminimai sukyla prisiminus pirmąsias fortepijono pamokas?
Jie kupini paslapties ir nekantrumo. Prisimenu, kad fortepijono garsas man atrodė lyg spyna, kurią norėjau atrakinti. Pirmosios pamokos sukeldavo didžiulį jaudulį – sėdėti prie didelio tamsaus instrumento ir bandyti išgauti kažką prasmingo. Pamenu, kad šiek tiek prisibijojau savo pirmosios mokytojos Eugenijos, stengiausi sėdėti tiesiai, bėgdavau namo po pamokų, kad iškart atkartočiau, ką išmokau, tarsi baimindamasi, kad natos per naktį dings iš galvos.
Namų darbus ruošdavau su mamyte, jau tada supratau, kad bus monotonijos – šimtus kartų kartoti tą pačią natą, taktą, frazę… Tai buvo grynas, neapdorotas džiaugsmas ir pirma pažintis su disciplina.
Ilgą laiką studijavote užsienyje: iš kur tiek užsispyrimo įgyti ne tik bakalauro bei magistro diplomus, bet dar ir gyventi vienai be artimųjų šalia? Šis laikotarpis buvo sunkus ar galbūt kaip tik sukelia šiltus prisiminimus?
Tai buvo sunkus ir šiltų prisiminimų kupinas laikas vienu metu. Užsispyrimas gimė iš noro tapti geriausia, kokia tik galiu būti. Neįstojus į Oksfordo universitetą, teko patirti ir depresinių momentų. Dabar drąsiai sakau, kad ši nesėkmė – vienas geriausių dalykų, atvedusių mane į muzikos kelią. Kai esi jaunas ir dar nežinai, kur driekiasi tavo kelias, vienatvės svoris tampa į priekį varančio kuro šaltiniu.
Asmeninio albumo nuotr./Ieva Dūdaitė
Taip, buvo daug ašarų, ilgesio, ypač per šventes. Vienas Kalėdas dėl sniego griūties sutikau viena Briuselio oro uoste, bet kartu tai buvo laisvės, atradimų ir absoliutaus savarankiškumo mokykla. Gyvenimas užsienyje išmokė atsakomybės, taupumo, tolerancijos ir problemų sprendimo. Tai prisiminimai, kurie man primena, kokia stipri galiu būti, kai tikrai reikia. Be to, pažintis su kitų kultūrų muzikantais buvo neįkainojama.
Rinkotės ir visiškai su muzika nesusijusias studijas, bet visgi savo ateitį susiejote būtent su muzika – kodėl? Vis dėlto tai labai sunkus ir neretai deramai neįvertinamas darbas.
Rinkausi ir kitas studijas, nes jaučiau, kad noriu platesnio akiračio, suprasti pasaulį, kuriame gyvenu ir kuriame grosiu. Muzika niekada nebuvo vien tik natos – tai bendravimas, kultūra, emocijos, netgi verslas. Kitos srities studijos padėjo man tapti savotiška „pianiste-vadybininke“ – suprasti rinkodarą, komunikaciją, teisę ir projektų valdymą. Per aštuonerius metus baigiau dvejas bakalauro ir trejas magistro studijas. Tai buvo išbandymų metai. Nors tai sunkus ir ne visada finansiškai įvertinamas darbas, bet atsakymas paprastas: aš negaliu be muzikos. Kiekvieną kartą, kai atsisėdu prie fortepijono, jaučiu, kad darau tai, kam esu gimusi. Jokia kita veikla neteikia tokios prasmės ir nekuria tokio ryšio su žmonėmis. Man tai nėra darbas – tai mano pašaukimas ir gyvenimo būdas.
Kada supratote, jog groti fortepijonu bus ne tik hobis, bet ir gyvenimo būdas?
Manau, kad lūžis įvyko paauglystėje. Pradžioje, žinoma, tai buvo popamokinė veikla, bet trylikos metų pastebėjau, kad visą savo laisvalaikį skiriu tik muzikai, kad mano visi draugai yra muzikantai, mano svajonės sukasi apie koncertus. Tuomet supratau: tai jau nebe hobis. Grojimas tapo organiška mano dalimi, tarsi kvėpavimas. Tai įtvirtino studijos užsienyje. Auka, kurią reikėjo paaukoti – atsisakyti komforto, saugumo, šeimos artumo, – atrodė maža, palyginus su tuo, ką gavau iš muzikos.
Asmeninio albumo nuotr./Ieva Dūdaitė
Ar kada svajojote savo pasirodymais surinkti pilnas sales žiūrovų?
Nuoširdžiai? Mano svajonė buvo išmokti groti taip, kad muzika paliestų kitus. Apie pilnas sales ne svajojau, o dirbau ta linkme. Arenoje grojanti pianistė – tai ne tik talentas, bet ir milžiniškas nuolatinis darbas, nuoširdumas ir gebėjimas bendrauti su publika. Svajonė transformavosi: iš asmeninės meilės groti ji tapo troškimu dalytis ir matyti, kaip mano muzika tampa įvykiu tūkstančiams žmonių. Kiekvienas bilietas man reiškia ne komercinę sėkmę, o įrodymą, kad muzikos jėga gali suvienyti tiek daug širdžių.
Šiuo metu gyvenate intensyviu ritmu: muzikiniai pasirodymai, įvairūs renginiai, šeima – kaip pavyksta viską suderinti?
Tai nuolatinis balansas ir prioritetų išdėstymas. Nėra magiško recepto, tik disciplina ir komandinis darbas su šeima. Koncertai yra mano darbas, o šeima – mano ramstis ir energijos šaltinis. Aš stengiuosi būti šimtu procentų ten, kur esu: kai dirbu – dirbu, kai esu su šeima – esu su jais. Labai svarbu planuoti ir nebijoti deleguoti darbų. Taip pat šeima lydi mane, kur gali, tampa mano kelionių komanda, tad darbas ir buvimas kartu susilieja. Dukra Marija per ketverius metus yra apkeliavusi daugiau nei trisdešimt pasaulio šalių. Svarbiausia – nesijausti kaltai ir žinoti, kodėl viską darai. Aš tai darau iš meilės šeimai, sau ir muzikai.
Pasibaigus koncertams, renginiams, tikriausiai norisi ir poilsio – kaip pailsite nuo darbų?
Po scenos šviesų, minios energijos ir adrenalino man reikia tylos. Mano geriausias poilsis – kokybiškas laikas su šeima, tėvais, seneliais. Be jokio plano, tiesiog kartu leidžiant laiką namie. Man patinka atitrūkti nuo visko, kas susiję su muzika: skaityti knygas, kurios neturi nieko bendro su fortepijonu, gaminti maistą, kurti jaukią aplinką. Tai padeda persikrauti. Be to, nors tai atrodo paradoksalu, man patinka tiesiog pasivaikščioti gamtoje arba ramiai sėdėti prie lango su puodeliu arbatos. Tai paprasti, žemiški dalykai, kurie grąžina mane atgal į žemę po skrydžio arenose.
Asmeninio albumo nuotr./Ieva Dūdaitė
Esate išleidusi ne vieną albumą – kas jus labiausiai įkvepia kurti?
Įkvepia gyvenimas, mano išgyvenimai, žmonės, jų istorijos, emocijos – tiek džiaugsmas, tiek liūdesys. Kūryba man yra būdas išreikšti tai, ką jaučiu, kai žodžių tiesiog nebepakanka. Taip pat labai įkvepia kelionės – pamačius naują vietą, naujas spalvas, išgirdus naujus garsus, gimsta kūrybiniai impulsai. Kūryba yra nuolatinė reakcija į pasaulį aplink mane. Žinoma, įkvepia ir klasikos didieji – jų palikimas visada skatina eiti toliau.
Labai nuoširdžiai ir atvirai bendraujate su publika – tai būtina jums pačiai ar tai yra duoklė jūsų klausytojams?
Tai yra abipusis procesas. Taip, tai duoklė – jaučiu didelę pagarbą savo klausytojams, kurie ateina ir dalijasi savo laiku. Noriu, kad jie jaustųsi kaip kviestiniai svečiai, o ne tik stebėtojai. Kauno jėzuitų gimnazijoje po mišių visuomet kiekvieną išlydėdavo tuometinis direktorius Gintaras Vitkus. Jau tada žinojau: aš irgi noriu savo bendruomenei rodyti tokį asmeninį dėmesį. Tas atvirumas nepaprastai papildo mane pačią. Kai kalbu nuoširdžiai, pasidarau pažeidžiama, publika atsakydama suteikia man gyvos, grynos energijos antplūdį. Tai tarsi emocinis apsikeitimas – aš atiduodu savo istoriją ir muziką, o jie man atiduoda savo šypsenas, ašaras ir plojimus. Būtent dėl šio ryšio aš groju.
Lietuvoje esate vienintelė pianistė, surenkanti tokią didelę publiką savo pasirodymuose. Kaip manote, kaip jums tai pavyksta?
Manau, tai pavyksta dėl nuoširdumo ir kokybės derinio. Aš ne tik groju, bet ir bendrauju, vedu savo koncertus pati. Klausytojai jaučiasi pažįstantys mane ne tik kaip atlikėją, bet ir kaip žmogų. Su komanda nebijome derinti klasikos ir populiariosios kultūros, kurdami įspūdingus šou – ne tiesiog koncertus. „Grand Piano Show“ yra skirtas visoms kartoms.
Be to, esu perfekcionistė. Nuo garso iki apšvietimo, nuo muzikantų iki vizualizacijų – viskas turi būti aukščiausio lygio. Žmonės vertina, kai jiems atiduodama visa širdis ir profesionalumas. Taip pat nuolat ieškau naujų formų ir temų, kad likčiau aktuali ir įdomi. Galų gale, žmonės ateina ieškoti patirties, ne tik garsų. Lietuvius reikia nuolat stebinti, jie turi išrankų skonį. Jau dabar planuojame ne vienus ir net ne dvejus metus į priekį.
Minėjote, kad savo pasirodymų nevengiate pagyvinti ir šiuolaikine muzika ar kitais elementais – nesulaukiate kritikos dėl to?
Be abejo, sulaukiu! Visuomet bus puristų, manančių, kad klasikinė muzika turi būti grojama tik taip, kaip buvo sukurta prieš šimtmečius. Tačiau aš į tai žiūriu kitaip: kritika yra neatsiejama sėkmės dalis. Mano manymu, šiuolaikiniai elementai – šviesos, konceptualus instrumentas, vizualizacijos, šiuolaikinės muzikos elementai, didžėjus, choreografija – atveria duris tiems, kurie galbūt niekada neateitų į tradicinį koncertą. Aš adaptuoju kūrinius ir įkvepiu jiems naujos gyvybės. Svarbiausia – daryti tai su pagarba originalui ir aukščiausia kokybe. Manau, kad menininkas turi būti drąsus ir nebijoti vesti publiką į naujas erdves. Dėl to priimu kritiką kaip patvirtinimą, kad darau kažką novatoriško ir reikšmingo.
Asmeninio albumo nuotr./Ieva Dūdaitė
Sukūrėte nuostabią šeimą, ar turite tradicijų, kurias puoselėjate?
Taip! Tradicijos yra mūsų stabilumo šaltinis intensyviame gyvenimo ritme. Viena svarbiausių – šeimos vakarienė be telefonų, kai tik įmanoma. Taip pat puoselėjame šventines tradicijas, pavyzdžiui, kiaušinių dažymą, Kalėdų eglutės puošimą drauge ar torto gaminimą kiekvienai progai pagal Marijos prosenelės receptą. Dar viena tradicija – kelionė į Birštoną, mūsų meilės miestą, ten vykstame kartą per metus. Tokios tradicijos padeda vertinti, ką turi ir išlaikyti ryšį.
Kokios svarbiausios yra jūsų šeimos vertybės?
Mūsų pagrindinės vertybės yra meilė, nuoširdumas, palaikymas ir darbštumas. Atvirumas ir sąžiningumas tarpusavyje leidžia jausti visas emocijas. Be besąlygiško palaikymo negalėtume tiek pasiekti. Mes esame komanda, visuomet pastovime vienas už kitą. Manome, kad viskas pasiekiama sunkiu darbu. Svarbu parodyti vaikams, kad sėkmė reikalauja pastangų.
Be to, labai svarbu – meilė kultūrai ir smalsumas, nuolatinis noras mokytis ir pažinti pasaulį.
Šeima, koncertai, muzikiniai albumai, muzikinė knyga – esate tokia jauna moteris, o jau tiek visko pasiekta. Ar dar turite kokių planų ateičiai, o gal jau atėjo metas pailsėti?
Po širdimi nešioju dar vieną dukrelę – tai svarbiausias projektas. Juokaujame su vyru, kad jei ne toks intensyvus grafikas, tai ir penkis vaikus užaugintume. Šeima yra didžiausia mums žinoma prasmė, bet norime atžalas auginti patys, skirti jiems visą dėmesį. Įgyvendinsime dar kelis grandiozinius planus.
Ne viską kol kas galiu atskleisti. Ateitis man visuomet yra varomoji jėga. Šiuo metu dirbu prie naujo albumo, kuris netrukus pasirodys, kelių tarptautinių projektų. Aš tikiu, kad menininkas nustoja kurti tik tada, kai nustoja gyventi. Kol turiu resursų savyje, kol mane įkvepia šeima ir publika, tol negaliu sėdėti vietoje. Mėgavimasis dabartimi ir planai ateičiai yra tai, kas verčia mane ryte atsikelti ir eiti prie fortepijono.