Norvegijoje gedulas, vėliavos nuleistos. Oslo ligoninėje mirė 89 metų karalius Haraldas V.
Jis valdė ilgiau kaip 30 metų, sugebėjo išsiveržti iš savo nepaprastai populiaraus tėvo šešėlio, važinėdavo sportiniais automobiliais, plaukiodavo jachtomis ir apskritai buvo gana neįprastas Norvegijos karalius.
Haraldas V nemokėjo būti „elitas”. D.Britanijos karalienės Viktorijos proproanūkis, užaugęs JAV ir vaikystėje bendravęs su F.Ruzveltu (F.Roosevelt), persiėmė tikru skandinavišku egalitarizmu – tai kada gali nusipirkti salą, bet vaikštai į artimiausią prekybos centrą nusipirkti maisto.
Po potvynių, vėtrų ir kitų stichinių nelaimių jis, su guminiais auliniais ir padėvėta striuke, atvažiuodavo į nelaimės vietą susitikti su tais, kas neteko namų arba artimųjų.
Karalius buvo profesionalus buriuotojas. Jis ne šiaip turėjo gražią jachtą, o tapo pasaulio čempionu, triskart atstovavo Norvegijai Olimpinėse žaidynėse ir 1964 m. nešė šalies vėliavą per jų atidarymo ceremoniją.
Ir iki gilios senatvės nepaleido šturvalo iš rankų. Norvegai žiūrėdavo į jį ir suprasdavo: šitas senukas žino, ką reikia daryti, kai prasideda audra.
Haraldas iki senatvės išsaugojo berniokišką potraukį nuotykiams.
Būdamas 76-erių, kai tipiški europiečiai pensininkai renkasi supamąjį krėslą arba pasivaikščiojimą krantine, monarchas išskrido į neįžengiamas Amazonijos džiungles.
Ten 4 paras miegojo hamake, valgė ant laužo pagamintą maistą ir kaip lygus su lygiais bendravo su indėnais janomamais.
Norvegiška pasaulio tyrinėjimo aistra buvo F.Nanseno, R.Amundseno ir T.Hejerdalo kraštiečio kraujyje.
„Liaudiškos monarchijos” įvaizdį Haraldas pradėjo kurti dar prieš užsidėdamas karūną.
Tėvui Olafui V jis surengė tikrą maištą. Haraldas įsimylėjo Sonją Haraldsen, paprastą merginą, drabužių pardavėjo dukrą.
Tėvas devynerius metus rėkavo „Nesėdės prasčiokė soste!” O princas ramiai atsakydavo: „Gerai, tada išvis nevesiu. Dinastija nutrūks, žinokitės”. Tėvui prisiėjo nusileisti, Sonja tapo karaliene, ir Norvegija tai įvertino.
Bet tikras demokratijos egzaminas įvyko, kai užaugo jo paties sūnus, karūnos princas Hokonas. Vaikinas atėjo pas tėvą ir pareiškė, kad ves Metę Marit.
Nuotakos biografija bet kurios monarchijos požiūriu buvo košmariška: buvusi padavėja, vakarėlių mėgėja, ir dar vieniša motina su vaiku nuo vyruko, turėjusio bėdų su teisėsauga.
Bet kuris kitas monarchas būtų griebęsis už širdies ir iškvietęs gvardiją. O Haraldas apkabino sūnų ir pasakė sutinkąs.
Nes Norvegijoje žmogus – jo poelgiai, o ne praeitis arba kilmė. Karalius pademonstravo: rūmai gyvena pagal tokias pačias taisykles kaip ir visa šalis.
Haraldo valdymo metais pasaulį be perstojo purtė audros: finansinės krizės, kovidas, migracijos bangos, geopolitiniai poslinkiai. Norvegija per tas audras stūksojo kaip uola prie Barenco jūros.
Kai 2011 m. ultradešiniųjų pažiūrų fanatikas Andersas Breivikas nužudė 77 žmones Osle ir Utiojos saloje, Haraldas nesislėpė už protokolinių užuojautų.
Jis pasirodė eteryje ir drebančiu nuo ašarų balsu išdrožė kalbą apie tai, kad „laisvė yra stipresnė už baimę”. Karaliaus pasisakymas šalį sutelkė.
O 2016 m. Haraldas pasakė bene svarbiausią savo kalbą, kuri buvo įtraukta į politologijos vadovėlius. Jis pasirodė penkiems tūkstančiams svečių, susirinkusiems karališkajame sode, ir suprantamai paaiškino, kas yra šiuolaikinė Norvegija.
Jis pasakė, kad norvegai – tie žmonės, kurie atvyko iš Afganistano, Pakistano, Lenkijos, Švedijos, Sirijos, Somalio…Ir pridūrė: „Mano močiutė ir senelis prieš 110 metų čia atvyko iš Danijos ir Anglijos”.
„Norvegai – ir jauni, ir seni, ir aukšti, ir žemi, ir sveiki, ir tie, kurie sėdi neįgaliojo vežimėlyje. Vis daugėja žmonių, vyresnių kaip 100 metų. Norvegai – ir turtingi, ir vargšai, ir tie, kurie yra kažkur per vidurį. Norvegai mėgsta futbolą ir rankinį, alpinizmą ir buriavimą, o kai kam patinka gulinėti ant sofos. Kai kas savimi pasitiki, o kai kam sunku patikėti, kad yra geras toks, koks yra”, – kalbėjo savo garsiojoje kalboje karalius Haraldas.
Karalius Haraldas sugebėjo per tris dešimtmečius nė karto neįsipainioti į nešvarią istoriją. Kai britų karališkosios šeimos narių vardai be perstojo mirgėjo bulvarinių leidinių pirmuosiuose puslapiuose, Norvegijos monarcho reputacija išliko nepriekaištinga.
Buvo, tiesa, skandalas dėl Mariaus Borgo Hoibio (Marius Borg HŲiby), tos pačios „prasčiokės”, kurią vedė Hokonas, sūnaus. 2026 m. birželį Marius buvo apkaltintas išžaginimu ir nuteistas kalėti, beje, teismai dar nesibaigė.
Bet dabartinio karaliaus posūnis, priimtas į šeimą taip pat, kaip Norvegija priėmė tūkstančius migrantų – vis dėlto ne princas.
O kai Europoje (Belgijoje, Nyderlanduose, vėliau Danijoje) paplito „mada” atsisakyti sosto, Haraldas užsispyręs nesutiko perleisti karūnos.
Net kai sveikata pradėjo rimtai šlubuoti ir vis dažniau tekdavo gultis į ligoninę, jis tvirtino: „Aš prisiekiau parlamentui. Ta priesaika – visam gyvenimui. Karaliai į pensiją neišeina”.
Dabar, kai Haraldo neliko, Norvegijos karaliaus rūmuose pradėta kiek garsiau aptarinėti skandalus dėl M.Borgo Hoibio, o dabartinės valdžios reitingai smuktelėjo.
Bet tai, kad dėl žiniasklaidos sukeltos audros sistema apskritai nesugriuvo – senojo karaliaus nuopelnas.
Jis paklojo tokį tvirtą pamatą, kad šis namas atlaikys bet kokias giminaičių beprotybes.
Haraldas V išėjo, po savęs palikęs šalį, kuri moka atleisti, moka užjausti ir tiksliai žino, kad guminiai batai kai kada būna gerokai svarbesni už auksinę karūną.
Karalius Haraldas V bus laidojamas rugsėjo 9-ąją.