Be silikoninių krūtų, pripūstų lūpų, viešai skalbiamų santykių, rusiškų keiksmažodžių ir dabar jau iki koktumo nuvalkiotų angliškų žodelių kas antrame sakinyje?
Pasirodo – gali. Prie Nemuno įsikūrusiame reto grožio mažame miestelyje Birštone gimusi Jessica Shy šiandien tai įrodinėja ne teorijomis ir ne gražiais interviu. Ji tai įrodinėja skaičiais.
Iš karto privalau pasakyti, kad nesu nei jos muzikos gerbėjas, nei žinau jos dainas. Tie, kurie seka mane socialiniuose tinkluose, žino, kaip toli aš nuo tokios muzikos. Todėl šis mano tekstas – ne apie muziką. Jessica Shy fenomenas yra labai įdomi verslo istorija.
Du vakarai Vilniaus Vingio parke, du išparduoti koncertai ir šimtas tūkstančių žmonių. Kai buvo pradėta prekiauti bilietais į pirmąjį koncertą, jie dingo greičiau nei per parą, todėl teko skelbti antrą. Ir rinka be didesnio vargo sugėrė dar vieną milžinišką pasiūlą.
Tokio masto komercinio tęstinumo lietuviško atlikėjo koncertuose Lietuva, ko gero, dar nebuvo mačiusi. „Foje” 1997-aisiais į atsisveikinimo koncertą Vingio parke sutraukė apie 60 tūkstančių žmonių – daugiau nei Jessica Shy per vieną vakarą.
Tačiau Jessica padarė tai, ko iki šiol nebuvo pavykę niekam: du vakarus iš eilės išpardavė Vingio parką ir per savaitgalį sutraukė apie 100 tūkstančių žiūrovų.
Šiuolaikinėje dėmesio ekonomikoje daugybė žmonių vadovaujasi, mano galva, klaidinga taisykle: kuo dažniau mane matys, tuo daugiau būsiu vertas.
Todėl jie yra visur: televizijose, portaluose, „Instagram”, „TikTok”, podkastuose, vakarėliuose, premjerose. Jeigu nebėra kuo sudominti – galima susipykti, jei nėra su kuo susipykti – galima išsiskirti, jei nėra su kuo išsiskirti – galima bent jau ką nors įžeisti ir kitą dieną aiškinti, kad buvai neteisingai suprastas.
Svarbu, kad pavardė nenukristų iš naujienų srauto. Problema tik ta, kad ekonomikoje pernelyg didelė pasiūla dažniausiai mažina prekės vertę.
Jessica Shy elgiasi visiškai priešingai. Ji nėra visiškai dingusi iš viešumos, bet jos gyvenimas nepaverstas kasdieniu realybės šou.
Mes nežinome, ką ji valgė pusryčiams, su kuo susipyko antradienį ir ką mano apie kiekvieną tą dieną Lietuvos socialinius tinklus sudrebinusį skandalą.
Ir dėl to išlieka dalykas, kurį senasis šou verslas kažkada labai gerai suprato, o socialinių tinklų epocha beveik sunaikino – tai tam tikra paslaptis.
Žmonės tiesiog nespėja nuo jos pavargti. Verslo kalba tai galima pavadinti kontroliuojama pasiūla. Kai pasiūla ribota ir paklausa auga, produkto vertė didėja.
Tai galioja laikrodžiams, automobiliams, rankinėms ir, pasirodo, popmuzikos žvaigždėms taip pat.
Tačiau vien deficito neužtenka. Galima labai retai rodytis viešumoje ir todėl, kad tavęs tiesiog niekam nereikia. Jessica turi svarbiausią dalyką – produktą ir jos produktas yra muzika, kuri šiandien atliepia masinį skonį.
Skamba beveik banaliai, tačiau dabartiniame šou versle tai jau nebėra savaime suprantama. Nemažai žmonių pirmiausia tampa garsūs savo žinomumu ir tik paskui bando išsiaiškinti, o ką gi su tuo garsumu daryti?
Jessica Shy pasirinko priešingą kelią: dainos, auditorija, mažesni koncertai, didesni koncertai, arenos ir tik tada Vingio parkas.
Ji pati yra sakiusi, kad į Vingio parką nenorėjo eiti per anksti. Reikėjo „subręsti, užaugti, suburti klausytojų jūrą”. Tai beveik ideali verslo strategijos formulė.
Juk daugybė verslų žlunga būtent todėl, kad pradeda plėstis anksčiau, nei tam pasirengusi rinka. Atidaroma per daug parduotuvių, pasamdoma per daug žmonių, pastatoma per didelė gamykla, pasiskolinama per daug pinigų.
Jessica padarė priešingai – pirmiausiai ji sukūrė paklausą, o tik tada augino pasiūlą.
Praėjusį savaitgalį mes pamatėme dar vieną reiškinį, kurį kažkas labai taikliai pavadino „Jessiconomy”.
Šimtas tūkstančių žmonių – tai nėra tik šimtas tūkstančių parduotų bilietų. Tiems žmonėms reikia atvažiuoti į Vilnių, daliai reikia nakvynės, pavalgyti, užsisakyti taksi.
Reikia kavos kitą rytą, traukinio ar autobuso ar degalų grįžti namo. Tokio masto žmonių srautas neišvengiamai didino viešbučių ir apartamentų paklausą, o artėjant koncertams nakvynę Vilniuje rasti darėsi vis sunkiau.
Taip ir turi atsitikti, kai pasiūla beveik nekinta, o paklausa per kelias dienas išauga dešimtimis tūkstančių žmonių.
Buvo numatyti šeši specialūs autobusų maršrutai, o „LTG Link” abiem dienomis organizavo papildomus dvigubos talpos Vilnius-Kaunas traukinių reisus.
Buvo organizuojamos specialios išlaipinimo vietos, papildomas viešasis transportas, didesnės talpos traukiniai. Į Vilnių nusidriekė automobilių srautai.
Paskutinį vasaros savaitgalį, kai paprastai vilniečiai važiuoja į tėviškę ar paskutinį kartą pamatyti jūros, judėjimo kryptis trumpam apsivertė – Lietuva važiavo į Vilnių.
Žinoma, ekonomikos stebuklo čia kurti nereikia. Jeigu vilnietis šimtą eurų išleido bilietui ir dėl to kitą savaitę nenusipirks batų ar nenueis į restoraną, didelė dalis „Jessiconomy” fenomeno tėra vartojimo persiskirstymas.
Pinigai neatsirado iš oro – jie tik pakeitė kišenę. Bet situacija pasikeičia, kai žmogus atvyksta iš Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ar užsienio.
Kaunietis tą savaitgalį eksportuoja savo vartojimą į Vilnių, o užsienietis – į Lietuvą. Ir atvykęs žmogus retai nusiperka tik bilietą. Nakvynė, vakarienė, taksi, kava, gal dar vienas „kad jau esu Vilniuje” pirkinys.
Už dviejų koncertų stovi ir milžiniška verslo grandinė: scena, garsas, šviesos, apsauga, logistika, prekyba, reklama, techninis personalas ir dar dešimtys dalykų, apie kuriuos žiūrovas net nesusimąsto.
Sutikite, kad savaitgaliui Jessica Shy tapo nedideliu Lietuvos ekonomikos sektoriumi.
Pasaulyje toks reiškinys jau seniai žinomas. Po Taylor Swift koncertų Stokholme 2024 metais viešbučių kainos pastebimai šoktelėjo, o ekonomistai pradėjo vartoti terminą „Swiftonomics”.
Didžiulė žvaigždė tampa nebe vien atlikėju. Ji tampa keliaujančiu ekonominės veiklos generatoriumi. „Reuters” vėliau paskaičiavo, kad trys Stokholmo koncertai sugeneravo apie 81 mln. JAV dolerių su jais susijusios ekonominės veiklos
Mes neturime Taylor Swift, bet Lietuvos masteliu šiandien jau turime savo variantą – „Jessiconomy”. Šimtas tūkstančių klientų per dvi dienas.
Pabandykime įsivaizduoti bet kurį kitą lietuvišką verslą, sugebantį per vieną savaitgalį parduoti savo pagrindinį produktą šimtui tūkstančių žmonių.
Dar geriau – klientai patys laukia, kada galės jį nusipirkti. Tai yra kiekvieno verslininko svajonė: ne ieškoti pirkėjo, o padaryti taip, kad pirkėjas ieškotų tavęs.
Ir štai čia, mano galva, slypi tikroji Jessica Shy verslo vertė: ji parduoda ne eilinį skandalą, o pasitikėjimą savo produkto kokybe.
Žmogus, pirkdamas bilietą prieš daugelį mėnesių, iš esmės perka pažadą. Jis nežino, koks tą vakarą bus oras, kokia tiksliai bus programa, kaip atrodys scena, bet jis tiki, kad gaus tai, už ką sumokėjo savo pinigus.
Versle nedaug kas yra vertingiau už tokį pasitikėjimą. Galima turėti fabrikus, pastatus, automobilius ir milijonus sąskaitoje, tačiau prekės ženklas, kuriuo žmonės pasitiki, kartais vertas daugiau už visą materialų turtą. Jessica Shy tokį kapitalą per ilgą laiką sukūrė ir, kas gal net svarbiau, kol kas jo neiššvaistė.
Yra dar viena jos mintis, kuri man pasirodė labai iškalbinga. Kalbėdama apie Vingio parką Jessica pasakė: „Nežinia, ar dar kada bus toks pats.” Labai brandūs žodžiai. Šou verslo istorija pilna žmonių, kurie vieną dieną patikėjo, kad populiarumas yra jų nuosavybė ir taip bus visada.
Publikos meilė nėra nuomojamas turtas. Ar dar kas nors prisimena „Bay City Rollers”, „Spice Girls” ir dešimtis kitų vieno ar kito šimtmečio dievukų?
Šiandien pilnas stadionas, tačiau po penkerių metų gali būti pustuštė arena, o po dešimties – nedidelė koncertų salė. Keičiasi kartos, mada, muzika, technologijos ir pati publika. Protingas žmogus tai supranta.
Todėl pats įdomiausias klausimas šiandien net nėra, kiek Jessica Shy uždirbo iš dviejų Vingio parko koncertų. Įdomiau, ką ji padarys su tuo, ką sukūrė. Nes šiandien jos rankose yra labai retas kapitalas: milžiniška auditorija, vardas, reputacija ir didelis pinigų srautas.
Jeigu šis kapitalas bus protingai valdomas ir investuojamas, muzikinė karjera gali būti tik pirmasis daug ilgesnės Džesikos Šyvokaitės verslo istorijos etapas, kuo aš pateisinčiau jos kūrybinį pseudonimą, taip erzinantį dalį tautiečių.
Autorinės teisės, muzikos leidyba, video produkcija, koncertų verslas, nekilnojamas turtas, kitos investicijos, nuosavi prekių ženklai – sąrašą galima tęsti dar ilgai.
Protingiausi pasaulio atlikėjai seniai suprato paprastą dalyką: scena sukuria kapitalą, bet kapitalas turi pradėti dirbti tada, kai vieną dieną scena nustos jį kurti.
Ir vis dėlto visos ekonominės teorijos būtų nieko vertos be talento. Galima puikiai išmanyti rinkodarą, algoritmus, reklamą ir prekės ženklo kūrimą, galima nusipirkti geriausius prodiuserius ir brangiausią sceną, bet jeigu šimtas tūkstančių žmonių dvi dienas ir per lietų kartu su tavimi dainuoja tavo dainas, vadinasi, yra kažkas, ko jokia rinkodaros agentūra nenupirks – žmonės nori mokėti pinigus už tavo produktą ir kartu su tavimi dainuoti tavo dainas
Todėl Jessica Shy fenomenas man pirmiausia patinka kaip labai paprastos tiesos įrodymas – Lietuvoje vis dar galima tapti superžvaigžde ne demonstruojant savo gyvenimą, o nuoširdžiai ir kryptingai dirbant.
Galima užauginti savo auditoriją ne skandalais, o nuoširdžiai atliekamomis dainomis. Galima nesistengti būti visur ir dėl to tapti dar labiau geidžiamam ten, kur pasirodai, kalbėti normaliai, atrodyti normaliai ir užpildyti Vingio parką du vakarus iš eilės.
Savaitgalį Vilniuje Jessica Shy pardavė ne tik šimtą tūkstančių bilietų. Ji pademonstravo savo prekės ženklo vertę. Ir tai jau ne vien metafora apie sėkmę: viešai skelbtais duomenimis, jos vardu veikiančios mažosios bendrijos grynasis pelnas 2024 ir 2025 metais kartu viršijo 1,1 milijono eurų.
O pabaigai – žmogaus, kuris apie verslą ir vertę šį bei tą supranta, Warreno Buffetto žodžiai: „Reputacijai sukurti reikia dvidešimties metų, o jai sugriauti – penkių minučių. Jei apie tai galvosi, elgsiesi kitaip.”