Tuo tarpu de jure rinkimus demokratiškai laimėjusios politinės jėgos, jų sudaryta koalicija, joms teisėtai atitekusios valdžios faktiškai negali perimti pilna apimtimi.

Naujai sudaryta parlamentinė dauguma, vyriausybė, jeigu ji yra „NE TA”, jei rinkimus laimėjo „NE TIE”, negali vykdyti demokratinės valdžios misijos ir prievolių. Nes sumaniai derinant medijų, angažuotų komentatorių, teisėsaugos, teisėkūros, spontaniško protesto įrankius, prasideda naujos valdžios ir naujos koalicijos metodiškas daužymas.

Šalies prezidentas Gitanas Nausėda irgi yra „NE TAS”. 2019 m. gegužės 12 d. pirmajame prezidento rinkimų ture G.Nausėda pralaimėjo Ingridai Šimonytei skirtumu, sudarančiu tik 0,37 proc. Postą jis įtikinamai iškovojo tik antrame ture, gaudamas 65,68 proc. balsų.

Komedija ir farsas tas, kad, priklausomai nuo politinio momento, nuo potekstės, mūsų prezidentas pakaitomis jau antrą kadenciją dalinasi tai perversmo aktyvaus ko-autoriaus ir herojaus, tai perversmo „aukos” vaidmenį. Sutuoktinė Diana Nausėdienė yra tradicinių pažiūrų, tad dažniausiai į „teisingą” politinį taktą nepataiko. Nenuostabu, jog išpuolių aukos kryžių periodiškai tenka pavilkti ir jai.

Koks galėtų būti perversmo pavienio anoniminio talkininko pasaulėžiūrinis ir asmenybinis portretas? Kokia jų tipologija? Į klausimą seniai atsakė Maironis: „dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto”. Manytina, kad nemenka dalis klysta arba yra suklaidinti. Dalyvaudami per savo profesinį vaidmenį teisėtos, bet „NE TOS” valdžios nugalinime, dalis nuoširdžiai tiki, jog dalyvauja demokratiniame procese, palaiko kilnų demokratinės kritikos ir valdžios pilietinės kontrolės reikalą.

Didesnioji dalis, manytina, yra karjeros funkcionieriai ir oportunistai. Jie jaučia, kur susigrupavo pasaulėžiūrinės ir politinės galios, formalios ir neformalios, svorio centras. Galimai jie suvokia, kas vyksta, bet įsilieja į bendrą koloną, į bendrą politinės tiesos pagal Orvelą trendą. Taip reikia, visi taip daro. Tapti teisybės ieškotoju reiškia ne tik išeiti iš komforto zonos, bet ir rizikuoti realiai.

Galiausiai, visi psichologiškai nori būti nugalėtojų ir teisiųjų pusėje. Mažai kas nori save moraliai asocijuoti su užpultaisiais ir ujamaisiais, „bebrais”, „marginalais”, nesvarbu, kad puolimas ir naikinimas galimai nepelnytas, amoralus.

Vėlgi tragedija ir farsas tas, kad „TIE” – vieninteliai „teisingi” ir tikrieji „patriotai” – tikrumoje neturi jokios nuoseklios ir tvarios politinės pasaulėžiūros, nebent tik jos fragmentus. Neturi išmintingos politinės strategijos. Tvirta orientacija į NATO ir ES, besąlygiškas Ukrainos palaikymas ir putinistinės Rusijos teisinga bei arši kritika neturėtų mūsų apgauti.

Lietuvai nederėjo rautis prieš Kiniją agresyviau, nei tai darė bendra ES politika. Baltarusijos teisėtą protestą buvo privalu idėjiškai remti. Visgi A. Lukašenkos nustūmimas į Rusijos glėbį buvo klaida. Lietuvai tarptautiniame Hagos arbitraže pareikštas apie 12 mlrd. JAV dolerių ieškinys dėl sustabdyto „Belaruskalij” trąšų tranzito.

Grėsmingas ieškinys remiasi ne ekscentriško Batkos fantazijomis, o Lietuvos ir Baltarusijos dvišale investicijų apsaugos sutartimi bei tarptautine teise, į kurią mes taip mėgstame apeliuoti.

Kritika Lietuvos politikai Kinijos ir Baltarusijos atžvilgiu neturi nieko bendra su simpatijomis autokratiniams režimams. Maža valstybė privalo derinti vertybinius principus su nacionaliniais interesais. Nykštukinė valstybė su didžiosios valstybės ambicijomis pradeda mąstyti ir pražūtingai veikti imperinių galių kategorijomis.

Elgiasi taip, lyg būtų pasaulinė galybė, ignoruodama savo ekonominius ir geopolitinius interesus vien dėl simbolinės užsienio politikos. Mažos valstybės negali sau leisti tiek klaidų, kiek gali didžiosios.

Dabartinė „NE TA” valdžia bando taisyti, kas sugadinta, sumažinti žalą, bet ji dabar daužoma visais įmanomais įrankiais. Nenorint pernelyg išsiplėsti, privalu pateikti bent kelis diagnostiškai iškalbingus atvejus, iliustruojančius perversmą.

1. Buvęs parlamentaras Kristijonas Bartoševičius jau atlieka teismo paskirtą 7 metų bausmę. Už pedofiliją. Čilėje viešėjęs politikas netikėtai įteikė atsistatydinimo pareiškimą VRK ir padarė viešą pranešimą. Iš vakaro generalinė prokurorė neformalaus vizito metu informavo Seimo pirmininkę, kad rytoj bus kreipiamasi dėl neliečiamybės naikinimo.

Medijose figūravo žinia, kad labai tikėtina, jog būtent valdančiųjų frakcijos vadovė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė paskambino partijos bičiuliui ir perspėdama nurodė: „traukis, netempk dugnan partijos”. Pati prisipažino, kad skambino, esą, tik pasitikslinti, ar bičiulis tikrai „raunasi” iš Seimo. Pokalbis išsitrynė.

Informacijos išdavikiško nutekinimo tikimybės akivaizdoje normali valstybė būtų atsistojusi ant blakstienų ir VISKĄ išsiaiškinusi, panaudodama visas operatyvines, teisines ir parlamentines priemones. Medijos nedrįso šokiruojančio incidento nutylėti visai, bet skambučio temą eskaluoti akivaizdžiai privengė.

Būtų kažkas panašaus atsitikę su „bebrais”, medijose būtų prasidėjusi isteriška eskalacija ir „žemės drebėjimas”, penkiais balais didesnis, nei vargšės Gretos Kildišienės atveju. Simptomiška, dėl nutekinimo teisėsauga irgi nedarė nieko. Būtent dėl medijų ir teisėsaugos sąmoningai vykdyto sabotažo abejonės liko neišsklaidytos, tiesos nežinome, galime tik teisines versijas kelti, kurių niekas niekada netirs.

Kodėl simpatiška moteriškė, vėliau – parlamentarė G.K. dykai važinėjo „Agrokoncerno” džipu, privalėjo aiškintis privataus verslo akcininkai, o ne visuomeninis transliuotojas ar Seimo opozicija. Privatų gyvenimą saugo Konstitucija, ir asmens duomenis kažkas DAR lyg ir saugo? Nesaugo, nes „NE TIEMS” Lietuvoje nėra nei moralinės, nei teisinės apsaugos. Užtat su kokiu įniršiu šiandien eskaluojama politikų tariamo plagiato tema. Nei gražuolės džipas, nei galimi akademinio citavimo pažeidimai su valstybės funkcionalumu niekaip nesusiję.

2. „Nesutinku nė su vienu jūsų žodžiu, tačiau iki mirties ginsiu jūsų teisę juos ištarti.” Tai citata, tiksliau fundamentali liberalizmo pažiūra, kuri priskiriama 18 amžiaus prancūzų filosofui Volterui. Parlamentarė Daiva Ulbinaitė, matyt, Voltero neskaitė, arba jo veikalais linkusi pasišluostyti. Prisidengdama kovos su dezinformacija motyvais, ji teikė Seimui įstatymą, kuris atvirai įveda politinę cenzūrą ir kriminalizuoja laisvą žodį tiek de jure, tiek de facto.

Čia brežnevizmo-putinizmo politinės teisės perlas. Putino Rusijoje „už kariuomenės „diskreditavimą” ar valdžios melaginga pripažintos informacijos apie kariuomenę skleidimą” numatoma nuo 5 iki 15 metų laisvės atėmimo (207.3 str.). „Už antitarybinę agitaciją ir propagandą” tarybinis teismas – humaniškiausias pasaulyje – galėjo skirti ribinę bausmę – iki 10 metų (BK, 70 str.). Būtent pagal tą sovietų „a lia Ulbinaitė” straipsnį J.Andropovo Temidė disidentui monsinjorui Alfonsui Svarinskui šlovingais 1983 m. atseikėjo 7 metelius Mordovijos lagerio.

3. Seime prasiskynė kelią ir „Rinkimų kodekso” pataisos. Jų sinerginė esmė dvejopa. Tai: 1) neribotų perteklinių galių suteikimas VRK ir 2) rinkimų stebėtojų, ypač nepartinių, bemaž visiškas nugalinimas. Jei G.Nausėda įstatymą pasirašys, tegul pasikabina darbo kabinete L.M. Jermošinos ir E.A. Pamfilovos portretus. Mielosios ponios yra Centrinės rinkimų komisijos pirmininkės, pirmoji A.Lukašenkos, antroji V.Putino. Abi tapo nuolat ir masiškai falsifikuojamų rinkimų simboliu.

4. Mano aprašyta perversmo sarkoma atviru pavidalu, be jokios biopsijos matoma „čekučių” istorijoje. Tipinės, bemaž standartinės, neteisėto lėšų susigrąžinimo iš biudžeto situacijos. Deja, Lietuvos Temidė įsigudrino suformuoti gausybę procesinių scenarijų, kurie politikams sugeneravo teisines pasekmes, kardinaliai skirtingas pagal skaudumo laipsnį. Konservatorių ministrų trijulę – Jurgitą Šiugždinienę, Gintarę Skaistę, Simoną Kairį Lietuvos Temidė apdairiai nuvedė į priedangą, nelyginant bombarduojamos Ukrainos vaikučius. Jiems nei civilinis ieškinys, nei viešo intereso gynimo byla nebuvo keliamos, užglaistyta viskas, nekalbant jau apie baudžiamąsias sankcijas. S. Kairys net lėšų negražino: „jei grąžinsiu, pats pripažinsiu, jog esu kaltas”. Lietuvos zonose „nekalti” ir „neprisipažinusieji” ant triaukščių narų nesutelpa…

Visiems kitiems politikams ištisas procesinių koridorių labirintas: viešo intereso gynimo byla, civilinis ieškinys, baudžiamasis procesas, keli skirtingi procesai tam pačiam asmeniui. Gėlės, kvepalai bateliai, ką tik nori rinkis. Tiksliau, mylima Prokuratūra tau parinks pagal tavo politines preferencijas, o teismai viską patvirtins konvejeriu, nelyginant Basmanės teismas Maskvoje.

Konservatoriams – armuota priedanga, o visokiems isodoms, vaicekauskams, sabučiams, kai kada netgi ir sinkevičiams – baudžiamasis teistumas. E.Sabučio baudžiamoji byla užstrigo, mat, Temidė ilsisi. Jei Eugenijų vėl siūlys į premjerus, stebėkite, Temidė pabus akimirksniu, tarsi tarybinis pasienietis ir marinamos bylos procesinė sparta vėl ištrykš Islandijos geizeriu.

STOP! Dar vienos biopsijos nebereikia.

Pirmąją dalį skaitykite ČIA.