1 nuotr.
Asociatyvi Dirbtinio intelekto sugeneruota nuotrauka
Būtent taip nutiko Šveicarijoje, kur apie tūkstantis savanorių visoje šalyje užkasė apie 2000 porų sniego baltumo medvilninių apatinių.
Po dviejų mėnesių apatiniai buvo iškasti, kruopščiai supakuoti ir išsiųsti mokslininkams kartu su dirvožemio mėginiais.
Rezultatas buvo įspūdingas. Kai kurie egzemplioriai grįžo beveik nepažeisti, tik skylėti. Iš kitų liko atskiri siūlai.
Tačiau būtent to ir siekė tyrėjai. Medvilnę daugiausia sudaro celiuliozė, kuria mielai maitinasi daugybė dirvožemyje gyvenančių organizmų.
Kuo aktyviau bakterijos, grybai, sliekai ir kitos nematomos armijos veikia po žeme, tuo greičiau audinys išnyksta.
Labiausiai nukentėjo privačiuose soduose užkasti apatiniai, nes tokioje dirvoje buvo daugiausia organinių medžiagų ir labai patogios sąlygos „požemių” gyventojams.
Gerokai sveikesni apatiniai grįžo iš vejų, o užkasti laukuose ir pievose buvo kažkur per vidurį.
Tiesa, nugalėti konkurse „kas greičiausiai suvalgys apatinius” taip pat nėra labai gerai.
Tyrėjas Francas Benderis iš „Agroscope” įspėjo, kad ypač greitą audinių irimą soduose kartais gali lemti dėl per didelis tręšimas.
Visgi kyla klausimas – kodėl rimti Šveicarijos mokslininkai negalėjo tiesiog išdalinti žmonėms medvilninių audinių gabalėlių?
Galėjo, bet vargu ar tuomet į eksperimentą būtų pritraukta tūkstantis dalyvių.
Vienas iš tyrimo vadovų, Marselis van der Heidenas, pripažino, kad pasirinkimas buvo visiškai sąmoningas: apatiniai pralinksmino žmones ir tuo pačiu tapo gana efektyviu įrankiu dirvožemio tyrimui.
Taigi kažkur Šveicarijoje du tūkstančiai porų apatinių tikrai buvo užkasti mokslo labui. Ir kai kurie iš jų iš po žemių nebesugrįžo.
Ketvirtadienio vakarą Ciuriche vykusioje „Šnobelio” premijų įteikimo ceremonijoje Ciuricho universiteto komanda laimėjo „Šnobelį” už dirvožemio mokslo projektą, kurio metu buvo į žemę buvo užkasta tūkstančiai apatinių.
„Idėja buvo padaryti dirvožemio mokslą matomą”, – paaiškino vienas iš komandos narių, persirengęs milžinišku tarakonu.