Čia jis dirbo 1967–1973 metų laikotarpiu (su priverstine dvejų metų pertrauka armijoje), savo karjerą pradėjęs nuo dekoracijų montuotojo. Vėliau, kaip pats šypsodamasis sako, pamažu kilo karjeros laiptai, buvo scenos mašinistu, elektriku apšvietėju, o galiausiai – net vyr. administratoriumi.
„Tikriausiai būčiau dar ilgai dirbęs. Jau greitai turėjau gauti butą Vilniuje, bet išėjau iš teatro dėl gripo komplikacijos ir ilgalaikės ligos. Dabar galiu pasakyti, kad pasielgiau teisingai“, – prisimena B.Kerys.
Su 15min skaitytojais jis mielai sutiko pasidalinti savo paties užrašytais atsiminimais iš darbo tuometiniame Jaunimo teatre daugiau nei prieš šešis dešimtmečius. Šiame pasakojime netrūksta daugeliui pamirštų, o gal net iš viso nežinomų dalykų, juokingų ir keistų istorijų, to laikmečio teatro kasdienybės, iškilių praeities aktorių bei režisierių atvaizdų, gastrolių bei nuotykių.
Pirmoji teksto dalis Sovietmečiu Jaunimo teatre scenos darbininku dirbęs Bronislovas: „Atlyginimai buvo labai maži, darbas keistas ir nenormuotas“
Antroji teksto dalis „Išbalęs jūsų veidas“: kaip scenos darbininkas Bronislovas nustebino legendinį aktorių Šurną
***
Sugrįžęs iš armijos, nuo 1972 metų gegužės 16 dienos vėl dirbau Jaunimo teatre. Laisvas buvo tik elektriko apšvietėjo etatas, tai ir tapau elektriku. Su spektakliu „Ugnis užantyje“ (1972) ir kitais spektakliais važinėjau į gastroles. Dar lyg ir buvo gastrolėse ir eksperimentinis spektaklis „Ezopas“ (1971), kuriame Melita buvo aktorė Janina Matekonytė.
Bronislovo Kerio asmeninio archyvo nuotr./VU studentų spektaklyje „Novelės apie meilę“ 1968
Teatro elektrikas į gastroles veždavosi didelę dėžę su prožektoriais, kabeliais ir kitokiais reikalingais dalykais. Sakykim, „Skapeno klastose“ reikėdavo padaryti sprogimą. Tam reikėjo vežtis parako, elektros spiralę, kabelį su jungikliu. Mažose salėse scenos apšvietimui užtekdavo kelių atsivežtų prožektorių, bet didesnėse scenose jau būdavo ir šiokių tokių vietinių apšvietimo prietaisų. Kai kur scenose būdavo transformatoriai, o keliose scenose aptikau ir vadinamųjų „štelverkų“ — scenos apšvietimo transformatorių valdymo agregatų. Tekdavo vietinę aparatūrą derinti su teatro atsivežta. Atvažiavęs vienintelis teatro elektrikas turėdavo viską sužinoti, viską mokėti, laiku suspėti viską teisingai sujunginėti ir išbandyti. Kartais tokie eksperimentai būdavo visai įdomūs.
***
1972 metais teatro direktoriumi buvo aktorius Algimantas Mažuolis, o vyriausiasis administratorius jau kiek laiko buvo dingęs. Direktorius pradėjo įkalbinėti mane būti teatro vyriausiuoju administratoriumi. Iš karto kategoriškai atsisakiau. Pagal temperamentą aš melancholikas ir negaliu dirbti tokio darbo, kuriame reikia bendrauti su žmonėmis, reikia būti apsukriam, kur reikia išgerti kavutės, kur reikia išgerti konjako ar dar ko nors. Reikia organizuoti, kad visuomet būtų daug žiūrovų, tartis dėl popieriaus gavimo, reklamų ir kitokių spaudinių spausdinimo, organizuoti gastroles. Visur kavutės ir kitokie gėrimai, pažintys. Ne, ne.
Bet direktorius nenustojo įkalbinėti. Darbas elektriku be perspektyvos, o administratoriumi ir prestižas, ir atlyginimas didesnis, ir butą greičiau gaučiau. Supratau, kad darau klaidą, bet sutikau. Ši klaida ir nulėmė visą tolimesnį mano gyvenimą. Tai buvo pati didžiausia mano klaida.
Mano gyvenimas tuo metu buvo sunkus ir labai sunkus. Nuo grįžimo iš armijos, nuo įsidarbinimo teatre 1972 metų gegužės 16 dieną Vilniuje gyvenau nelegaliai, gyventi neturėjau kur. Nuo pat pirmos dienos nakvodavau teatro elektrikų kambaryje sandėlyje, kuriame sudedamoji lovelė vos įtilpdavo. Dabar sunku net įsivaizduoti, kaip tada išgyvenau.
Bronislovo Kerio asmeninio archyvo nuotr./Bronislovas Kerys gastrolėse
Tapęs administratoriumi turėjau iš elektrikų kambario išsikraustyti. Persikėliau į vyriausiojo režisieriaus kabinetą. Dieną kabinetas kaip kabinetas, o naktį iš sieninės spintos išsiimdavau patalynę ir pasiklodavau ant sofos. Nežinau, ar Vytautas Čibiras žinojo, kad aš nakvoju jo kabinete. Tikriausiai žinojo, bet neišsidavė, nė karto man nepasakė nė žodelio.
Tapęs administratoriumi turėjau iš elektrikų kambario išsikraustyti. Persikėliau į vyriausiojo režisieriaus kabinetą.
Iš Jaunimo teatro ir mano pusės buvo sutvarkyti visi dokumentai, kad galėčiau gyventi tame bendrabutyje, kuriame seniau gyveno daugelis Jaunimo teatro aktorių. Kambarys, kuriame galėčiau gyventi, buvo tuščias. Bet bendrabučio komendantas užsispyrė ir pareiškė, kad manęs nepriims tol, kol iš bendrabučio neišsiregistruos ten seniau gyvenę Vilhelmas Vaičekauskas ir Antanas Naraškevičius.
Vilius iš Jaunimo teatro buvo dingęs. Visų, kurie susitikdavo Vilių, prašiau paprašyti, kad jis išsiregistruotų. Sakėsi perdavę mano prašymą, bet niekas nesikeitė. Tik dabar iš interneto žinau, kad V. Vaičekauskui tuomet irgi buvo sunkūs laikai. A.Naraškevičiaus nepažinojau ir net nežinojau, kur ieškoti. Bet bendrabučio komendantas sakė, kad abu buvo daug kartų prašyti išsiregistruoti. Dabar iš interneto žinau, kad abu buvo talentingi, gabūs, draugams palikę gerus atsiminimus. Ir abu tada pastūmė mane žemyn. Gyvenau teatre ir laukiau, kol jie išsiregistruos.
***
Pirmus tris mėnesius administratoriaus darbas man buvo naujas ir dėl to kartais gana įdomus. Kai buvau scenos vyriausiuoju mašinistu, mano nuotrauka kabodavo greta aktorių nuotraukų prie žiūrovų salės. Dabar mano nuotrauka buvo surasta ir vėl pakabinta prie kitų nuotraukų. Teatro siuvėjai pasiuvo gerą kostiumą ir spektaklių metu valdydavau visą teatrą. Kasininkes, bilietų kontrolieres prie durų, rūbinę ir rūbininkes. Tardavausi su spektaklio vedėja dėl spektaklio pradžios, pertraukų. Sprendžiau žiūrovų ir žiūrovų vietų problemas, jei tokių būdavo.
Bronislovo Kerio asmeninio archyvo nuotr./Įstrigę. Jaunimo teatro gastrolėse
Kartą paskambino iš Ministrų tarybos, kad spektaklį žiūrėsianti Ministrų tarybos pirmininko pavaduotoja, gal dar ir užsienio reikalų ministrė Leokadija Diržinskaitė. Palikau jai kiek prašė vietų šeštoje eilėje. Pažymėjau tas vietas salės plane. Kasininkė nepažiūrėjo ir į tas vietas pardavė bilietus. Tai tą vienintelį kartą pakliuvau į nemalonią situaciją. Leokadija Diržinskaitė eina sėstis, o vietos užimtos. Ten sėdinti moteris supyksta, pradeda ieškoti lygybės. Vos vos nuraminau, pasodinau į saugumiečiams skirtas vietas.
Žiūrovų salėje devinta eilė buvo skirta kviestiems žiūrovams. Ten būdavo paliktos keturios vietos ir saugumiečiams.
Žiūrovų salėje devinta eilė buvo skirta kviestiems žiūrovams. Ten būdavo paliktos keturios vietos ir saugumiečiams. Prieš spektaklį teatro direktorius pristatė man saugumietį, atsakingą už Jaunimo teatrą. Nusijuokiau, kai pristatė man pažįstamą lituanistą, pradėjusį studijuoti porą metų anksčiau už mane. Buvom kartu važiavę į ekskursiją po rašytojų tėviškes.
Trūkdavo bilietų kontrolierių, o jų reikėdavo trijų. Kartą vietoj kontrolierės atsistojo barzdotas vienos aktorės draugas. Kai jam prireikė kažkur nueiti, kelias minutes pastovėjau aš. Ir kaip tik tuo metu priėjo pora žmonių, prisistatė esantys iš ministerijos. Pakalbėjom ir juos įleidau į salę be bilietų. Bet jie sumanė man atsilyginti ir įkišo į viršutinę kišenėlę kažkiek pinigų. Tai pamatė grįžtantis aktorės draugas ir labai pasipiktino. Nežiūrėdamas, kiek ten tų pinigų, ištraukiau ir atidaviau jam. Jis nulėkė prie tų žmonių ir pinigus grąžino, negirdėjau su kokiu tekstu, nes man reikėjo aptarnauti einančius žiūrovus.
***
Kompozitorius Feliksas Bajoras, kūręs gerą muziką daugeliui Jaunimo teatro spektaklių, prieš spektaklį nerimaudavo, vaikščiodavo tai į salę, tai į sceną pas aktorius, garso operatorių. Spektaklio ar dalies pradžioje, kai salėje išjungiama šviesa, akimirką, kai salėje ir scenoje būna tamsa ir aktoriai tamsoje atsistoja savo vietose, dažniausiai groja muzika, jokiu būdu negalima atidaryti žiūrovų salės durų, nes fojė šviesu ir per duris būtų apšviesta dalis salės ir scenos, būtų sugadinta spektaklio ar dalies pradžia.
Bronislovo Kerio asmeninio archyvo nuotr./Bronislovas Kerys su kolegomis teatralais
Kartą stoviu žiūrovų salėje prie durų. Gęsta šviesos, uždarau duris, pro durų tarpelį spėju pamatyti, kad iš aktorių kambariuko išlėkė F. Bajoras ir pasuko link salės durų. O salėje jau tamsu. Čiumpu už durų rankenos, pakeliu į viršų ir laikau, kad niekas neatidarytų. Jau kitą akimirką juntu kaip F. Bajoras lenkia rankeną žemyn. Aš laikau iš visų jėgų ir nepasiduodu. Taip ir galynėjamės — F. Bajoras vienoje durų pusėje, aš kitoje. Taisyklės visiems vienodos.
Kompozitorius Feliksas Bajoras, kūręs gerą muziką daugeliui Jaunimo teatro spektaklių, prieš spektaklį nerimaudavo, vaikščiodavo tai į salę, tai į sceną pas aktorius.
F.Bajoras paleido rankeną pirmas, matyt, suprato, kad tas momentas, kurį norėjo pamatyti ar išgirsti, praėjo. Veiksmas scenoje jau prasidėjo. Aš irgi paleidau rankeną ir paėjau toliau nuo durų. F.Bajoras įėjo, atsisėdo ir man nieko nebesakė. O buvo ir kitos durys salės gale, tamsesnėje vietoje, jų niekas nelaikė, per jas buvo galima vaikštinėti ir spektaklio metu.
***
Literatūrinės dalies vedėja tuo metu buvo Aušra Sluckaitė. Ji turėdavo parengti ir spektaklių programėles. Nežinojau, kur jos ieškoti ir neieškojau. Tuo metu reikšmingų premjerinių programėlių nereikėjo, o paprastas programėles parengdavau aš pats. Aš pasirašydavau, direktorius uždėdavo apvalų teatro antspaudą ir nešdavau į „glavlitą“ — cenzūros organizaciją. Ten toks pagyvenęs vyriškis ilgai skaitydavo ir uždėdavo savo antspaudą. Tada, nusipirkęs konjako, nešdavau į spaustuvę.
Kai dirbau administratoriumi, buvo tik dvi sudėtingos spektaklių programos. Spektaklio „Geležinės princesės diena“ dailininkė V.Mykolaitytė parengė tris vieno spektaklio programas. Geltoną, oranžinę ir mėlyną. Geltonosios programos maketas ir visos trys programos dabar pas mane ant stalo. Visos parašytos tokiu šriftu, kurį aš ir dabar sunkiai perskaitau. O to teksto ir piešinių kiekvienoje programoje po šešis puslapius.
Bronislovo Kerio asmeninio archyvo nuotr./Bronislovas Kerys Vilniaus universiteto studentų spektaklyje
Spektaklio „Vakarienė penkiems“ programą prakeikė bilietų kontrolierės. Prieš parduodant, kiekvieną programą reikėjo sudėtingai sulankstyti. Dailininkas K.A.Piumanas paliko man šios programos maketą ir išvažiavo namo į Estiją. Makete viena ant kitos buvo suklijuotos aktorių nuotraukos. Buvau truputį fotografas ir iš karto pastebėjau, kad viena nuotrauka pažeidžia kompoziciją. Tikriausiai R. Karvelio nuotrauka buvo per daug arti prie V. Bagdono nuotraukos. Maniau esąs labai protingas ir perklijavau nuotrauką. Nuotraukos buvo priklijuotos prastais klijais ir lengvai atsiklijavo, tai viskas man pavyko. Dabar žiūriu į šią programą ir jau nebeatsimenu, ką aš joje pakeičiau.
Iš spaustuvės afišas veždavau į tokią įstaigą, kuri vadovavo afišų klijavimui mieste. Visur reikėjo prašyti, tartis, kaip nors papirkinėti.
Blogiau buvo su afišomis. Pirma reikėdavo važiuoti į kurią nors vietą gauti reikalingo popieriaus. Tai buvo nelengva. Lengviausia būdavo gauti laikraštinio popieriaus ruloną, bet spaustuvininkai nenorėjo ant tokio spausdinti, reikėdavo gerai paprašyti.
Afišos tekstą irgi pats parašydavau. Teatro emblemą turėjo spaustuvininkai, reikėjo tik nurodyti, kur įdėti. Iš spaustuvės afišas veždavau į tokią įstaigą, kuri vadovavo afišų klijavimui mieste. Visur reikėjo prašyti, tartis, kaip nors papirkinėti. Man tai labai nepatiko.
***
Kai spektaklyje žiūrovų daug — administratorius geras, kai žiūrovų mažai — administratorius blogas. Buvo tai laikai, kai Jaunimo teatras nebuvo kuo nors labai išsiskiriantis, ir žiūrovų dažniausiai nebūdavo daug. Kadangi mes manėme, kad Jaunimo teatro visi spektakliai geri, tai dėl žiūrovų nebuvimo būdavo kaltas administratorius. Reikėjo būti gerai atrodančiu reikšmingu ponu, turėti daug įtakingų draugų, bendrauti su Vilniaus įmonių, įstaigų ir kitokių darinių direktoriais, viršininkais, jų pavaduotojais vien dėl to, kad jie „nupirktų“ kurį nors spektaklį ar tam tikrą kiekį spektaklių bilietų. Reikėjo mokėti visiems įsiteikti kokiu nors „kyšiu“, su visais išgerti po buteliuką kokio brangaus gėrimo.
Reikėjo mokėti visiems įsiteikti kokiu nors „kyšiu“, su visais išgerti po buteliuką kokio brangaus gėrimo.
Dar reikėjo rūpintis spektaklių nuotraukomis, jų eksponavimu keliuose stenduose mieste ir prie teatro. Apie spektaklius informuoti laikraščius. Reklamuoti teatrą ir spektaklius visokiais įmanomais būdais. Buvau pradėjęs ir pats rašinėti į laikraščius. Reikėjo daryti viską, kad spektakliuose visuomet būtų daug žiūrovų. Bet man nesisekė. Dėl to, kad negalėjau būti tokiu, kokiu reikėjo būti.
Bronislovo Kerio asmeninio archyvo nuotr./VU teatralai vyksta į gastroles. Kairėje – režisirius Leonas Ciunis
Ir dar buvau visiškas blaivininkas. Vis dažniau apimdavo neviltis ir depresija. Išeidavau į netoliese esantį skveriuką ir sėdėdavau nematydamas jokios išeities. Ne vienas iki manęs buvęs administratorius, atsidūręs tokioje pat padėtyje, parsinešdavo butelį skanaus gėrimo. Aš negalėjau…
***
Viskas pasibaigė staiga. 1973 metų sausio pradžioje susirgau gripu. Negulėjau, nes nebuvo kur gulėti. Režisieriaus kabinete tik nakvodavau. Po kelių dienų, pamiegojęs režisieriaus kabinete ant sofos, girdžiu, kad jau atėjo teatro budinčioji. Mėginu keltis ir staigiai prasideda širdies priepuolis. Šiaip taip prieinu iki durų: „Greitąją…“ Budinčioji suprato iš vieno žodžio ir mano išvaizdos.
Jau nebesikėliau, gulėjau režisieriaus kabinete ir dienomis. Po trečio priepuolio išvežė į ligoninę. Po ligoninės sveikata nepagerėjo, gal dar ir pablogėjo. Neturėdamas kur dėtis, dar gulinėjau režisieriaus kabinete. Galėjau tik gulėti, atsisėdus artėdavo priepuolis.
Vis dažniau apimdavo neviltis ir depresija. Išeidavau į netoliese esantį skveriuką ir sėdėdavau nematydamas jokios išeities.
Po kiek laiko pagyvenau pas aktorius Nijolę Gelžinytę, Saulių Sipaitį, paskui dar pas aktorių Leoną Ciunį. Atrodė, kad tuoj pasveiksiu, bet nepasveikdavau ir atsirasdavo priežastis išeiti gyventi kitur. Kovo mėnesį parašiau atsistatydinimo pareiškimą. Atvažiavo sesuo ir išsivežė mane į Viekšnius. Dauguma mano daiktų gal dar pusei metų liko teatre, užrakinti spintose koridoriuje.
Režisierius Vytautas Čibiras gal ir buvo nepatenkintas, kad buvau užėmęs jo kabinetą, bet man nieko nesakė. Kai dar dirbau scenos darbininku, mašinistu, mes, scenos darbininkai, be murmėjimo vykdydavome režisieriaus reikalavimus. Įdomu būdavo jo klausytis per repeticijas. Mums jis buvo autoritetas.
***
Po daug metų, mokydamasis Vilniuje bibliotekininkų tobulinimosi institute, sumaniau nueiti į Jaunimo teatro spektaklį. Seniai seniai toje vietoje, kur dabar Jaunimo teatras, buvo vadinamasis „Arklių klubas“. Kai buvo nutarta toje vietoje padaryti Jaunimo teatrą, teatro direktorius A.Mažuolis, aš ir dar keletas žmonių, gal architektų, nuvažiavome apžiūrėti tos vietos. Viskas buvo jau apgriauta. Atsimenu tik daug laiptų liekanų ir griuvėsius. Nebuvo į ką ir žiūrėti.
Naujajame Jaunimo teatre dar nebuvau buvęs. Pasiėmiau seną Jaunimo teatro darbuotojo pažymėjimą ir nuėjau pas administratorių. To pažymėjimo rodyti nereikėjo. Pasisakiau, kas esu, ir administratorius nieko neklausinėdamas parašė pakvietimą į spektaklį. Norėjau daugiau ką nors pamatyti, bet nedrįsau kur nors landžioti, likau eiliniu žiūrovu.
Bevaikščiojantį fojė pamatė mane režisierė Dalia Tamulevičiūtė. Nors buvo praėję daug metų, pažino mane, priėjo, pasikalbėjome. Prisiminiau, kad kai dirbau scenos darbininku, scenos mašinistu, labiausiai bijojome teatro vyriausiosios režisierės Aurelijos Ragauskaitės. Jei kas nepatiko, galėjai ir iš darbo išlėkti. Dirbome nemurmėdami.
Naujajame Jaunimo teatre dar nebuvau buvęs. Pasiėmiau seną Jaunimo teatro darbuotojo pažymėjimą ir nuėjau pas administratorių. To pažymėjimo rodyti nereikėjo.
Režisieriaus Vytauto Čibiro irgi klausėmės nemurmėdami. O kai dirbdavo režisierė Dalia Tamulevičiūtė, mes išdrįsdavom ir pamurmėti. Gal todėl, kad ji dažniausiai būdavo linksma ir geranorė. Su ja buvo galima susitarti ką ir kaip padaryti.
Ir visai nekokie darbininkai mes būdavome, kai dirbdavo režisierė Irena Bučienė. Ji daug ką bandydavo vietoje ir mums kartais atrodydavo, kad ji pati nežino, ko nori. Tai ir mes dar lindom su pasiūlymais „mes negalim taip, mes negalim anaip“. Dažniau matydavau ją susikrimtusią, negu linksmą. Kartais norėdavau ją paguosti, bet nedrįsau.
Tą dieną paskutinį kartą atsisveikinau su režisiere Dalia Tamulevičiūte ir nuėjau į salę žiūrėti jos režisuoto spektaklio.