Mindaugas prisipažįsta ir pats bijantis savo emocijų, kurias gali išprovokuoti šis pokalbis. Viskas dar per daug šviežia, per daug šalia.
„Aš visus metus kiekvieną dieną važiuodavau į kapines. Kartais net po du kartus… Aš buvau, nepabijosiu to žodžio, ant išprotėjimo ribos. Žmonės eidavo pro šalį, o aš kalbėdavau vienas atsisėdęs, ir man nerūpėjo, ką jie galvoja. Jaučiuosi taip, kaip kas nuplėštų pusę širdies ir sakytų – gyvenk dabar ir kraujuok.
Tokie ir buvo šie metai. Esi miręs, bet gyveni. Aš buvau tokioj būsenoj, kai aš ieškojau šiaudo. Jei kas būtų pasakęs – eik pas raganas, jos tau padės, būčiau ėjęs.
Aš viską bandžiau. Ta prasme, bijojau, kad įvyks negrįžtami procesai. Ir aš atsidursiu tam tikroje įstaigoje, kur jau nebegalėsiu grįžti į normalų gyvenimą“, – taip pokalbį laidoje „Kasdienybės herojai“ pradėjo žinomas muzikos prodiuseris.
„Neperdėsiu sakydamas, kad mes buvome Siamo dvyniai, turėjome gilų ir ypatingą ryšį“, – sako pašnekovas.
30 metų darbo koja kojon, visos šventės, laisvalaikis, ta pati žvejyba. Mindaugas neslepia – jis su Gintaru nuo vaikystės visada buvo kartu.
„Tai buvo paskutinė diena, kai visi jau buvo nusprendę nebeplaukti. Bet Gintaras sako – ne, bent dviems valandoms dar turime išplaukti. Nors paskutinė diena žvejyboje dažnai skirta tvarkymuisi. Ko gero, tai likimas“, – sako klaipėdietis.
Gintaras žuvo vos 53-ejų. Mindaugas neslepia – brolis pilnais plaučiais mėgavosi gyvenimu, turėjo svajonių darbą, daug mylimų žmonių ir hobių.
O dabar Gintaro laivas iki šiol liko dugne Norvegijoje.
„Pasamdžiau advokatų kontorą. Aš kažkaip norėjau, kad būtų kažkas kaltas“, – neslepia jis.
Šiemet Mindaugas ryžosi sunkiausiai savo gyvenimo kelionei. Jis nuvyko į Norvegiją. Išsinuomojo laivą ir nuplaukė į brolio žūties vietą.