Tačiau nesiliaujant viešam pasipiktinimui, ima ryškėti tikrasis be atvangos eskaluojamos istorijos tikslas, kuris žiniasklaidoje įgavo kone isterijos pobūdį.
Pavyzdžiui, viename portale verslininkas Gediminas Kvietkauskas pareiškė, kad „Bažnyčia tapo legalia prieglauda iškrypėliams, vaikų išnaudotojams”. Bažnyčią jis vadina „manipuliacija bei verslo modeliu”.
Nuo jo neatsiliko socialinės apsaugos ir darbo ministrė Inga Ruginienė, priekaištavusi Bažnyčiai, kad visuomenė neišgirdo jos aiškaus kaltės prisiėmimo bei atsiprašymo.
Buvęs prezidento Gitano Nausėdos patarėjas, komunikacijos ekspertas Aistis Zabarauskas taip pat pareiškė, kad „kvietimų melstis nebepakanka”.
Bažnyčia esą moralizuoja visuomenei, tačiau nesugeba įtikinamai paaiškinti savo veiksmų, tad malda paverčiama beprasmiu mėginimu išsisukti nuo atsakomybės.
Nusistebėjo netgi kriminologas Gintautas Sakalauskas, esą, kaip galimos nusikalstamos veikos galėjo likti nepastebėtos daugiau kaip 20 metų!
O visuomenininkas Andrius Tapinas užsimojo dar plačiau. Išsiliedamas jis puolė ne du galimai nusikaltimą padariusius kunigus, o pačią Bažnyčią, pareikšdamas, jog „šitoje institucijoje viskas taip perpuvę, kad niekas nebeveikia”. Galop visą šį viešo pasipiktinimo chorą vainikavo G.Nausėda, pavadinęs dviejų nusikaltimais įtariamų kunigų veiksmus „nusikaltimais žmoniškumui”.
Konstitucija nebegalioja
Jokiu būdu nenoriu teisinti kunigų, bet teisinėje valstybėje niekam negali būti rengiamas linčo teismas. Viešas pasipiktinimas kunigais įgavęs kone patologinį pobūdį, jau primena apdujusį šeimininką, kuris, sode pamatęs piktžoles, ruošiasi iškirsti visą sodą.
Tad visoms įkaitusioms galvoms reikėtų šiek tiek atvėsti. Egzistuoja Konstitucijos 109 straipsnis, kuris nustato, kad „Teisingumą vykdo tik teismai.”
Abiem kunigams kol kas pareikšti tik kaltinimai, o jų kaltę dar turės nustatyti teismai. Beje, visi viešai besipiktinantys dėl „kunigų pedofilijos” sąmoningai ar nesąmoningai painioja Bažnyčią, kaip vieną seniausių pasaulyje gyvuojančią instituciją, ir tikinčiųjų bendruomenę su atskirų jos narių veiksmais.
Bažnyčia nėra vien jos hierarchai, administracija ar pastatai.
Pirmiausia tai šimtus tūkstančių žmonių vienijanti tikinčiųjų bendruomenė – 2021 metų surašymo duomenimis, Romos katalikų bendruomenei save priskyrė daugiau kaip 2 mln. Lietuvos žmonių, iš kurių, „Pew Research Center” duomenimis, bažnyčią bent kartą per savaitę lanko apie 10 proc. šalies gyventojų.
Bažnyčią taip pat sudaro parapijos, vienuolijos, pasauliečiai darbuotojai, katechetai, kapelionai, misionieriai, savanoriai, labdaros organizacijos.
Ši bendruomenė veikia keisdama pasaulio veidą – daugybė kunigų ir vienuolių sąžiningai tarnauja žmonėms, lanko ligonius, kalinius ir vienišus senelius, rūpinasi vargstančiaisiais, padeda krizę išgyvenančioms šeimoms, globoja našlaičius, benamius.
Parapijų ir „Carito” darbuotojai bei savanoriai neretai pirmieji pasiekia tuos žmones, kurių problemų nepastebi valstybės socialinės institucijos. Ir tai atliekama tyliai, be atlygio, reklamos.
Todėl dviejų kunigų galimi nusikaltimai negali būti pagrindas visą Bažnyčią skelbti nusikaltėlių prieglobsčiu.
Judas gali atsirasti bet kurioje bendruomenėje
Patys dvasininkai gali prisiimti moralinę atsakomybę už jų aplinkoje įvykusią išdavystę. Absoliučiai teisinga yra kunigo Vytauto Sadausko SJ pastaba, kad suaugusiojo pareiga nėra pasinaudoti vaiko pasitikėjimu, o jį saugoti, juo labiau kunigų, kurie yra pašaukti skelbti Evangeliją, nes piktnaudžiavimas vaiko pasitikėjimu ir priklausomybe ne tik pažeidžia jo orumą, bet giliai sužeidžia santykį su žmonėmis, gebėjimą pasitikėti Dievu ir Bažnyčia.
Tačiau išdavystė nėra tik Bažnyčios ar vienos epochos nuodėmė. Ji lydi žmoniją nuo neatmenamų laikų, o krikščionybės istorijoje jos simboliu tapo Judo pabučiavimas. Nusikaltėlių pasitaiko tarp dvasininkų, politikų, verslininkų, pedagogų, trenerių, globėjų ir kitų santykį su vaikais turinčių žmonių. Todėl naivu manyti, kad kuri nors institucija iš principo nuo šio reiškinio apsaugota.
Žiniasklaida pranešė, kad Kauno apygardos teismas atsisakė atidėti bausmės vykdymą buvusiam jaunimo mentorių ir moksleivių kelionių organizatoriui R.Jakščiui – jis pripažintas kaltu dėl trijų 14-15 metų paauglių tvirkinimo. Šeimynos globėjas Vidmantas Grigaliūnas nuteistas 5 metų laisvės atėmimu už globotinių seksualinį išnaudojimą. Buvęs Viešvilės vaikų globos namų vadovas Algimantas Liaudaitis pripažintas kaltu dėl auklėtinių seksualinio išnaudojimo ir nuteistas lygtine bausme. Ankstesniais metais už tokius nusikaltimus taip pat buvo nuteisti mokytojas Erikas Petelis ir sporto treneris Kęstutis Bukauskas.
Buvęs Seimo narys Kristijonas Bartoševičius pripažintas kaltu dėl seksualinių nusikaltimų prieš keturis vaikus ir nuteistas 7 metų laisvės atėmimo bausme. Buvęs parlamentaras Remigijus Ačas galutine Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi nuteistas už pasikėsinimą už piniginį atlygį tenkinti lytinę aistrą su nepilnamečiu. Jam paskirta 5000 eurų bauda.
Ne tik Bažnyčios bėda
Pedofilija nėra tik Lietuvos problema. Didžiojoje Britanijoje seksualiniai nusikaltėliai gali palyginti lengvai pakeisti vardą, pateikę oficialią vardo keitimo deklaraciją. Procedūra kainuoja apie 50 svarų sterlingų, o internetu ją galima atlikti vos per 15 minučių. „News.sky” praneša, kad 2020 m. virš 1300 seksualinių nusikaltėlių pranešė policijai pasikeitę vardą, o daugiau nei 900 seksualinių nusikaltėlių dingo iš policijos akiračio. Pasinaudodami nauja tapatybe tokie asmenys gali išvengti kontrolės.
Ne mažiau sukrečiantis atvejis išaiškėjo Prancūzijoje. Šeimos globėju dirbęs Pjeras Eleinas Kotino savo namuose priimdavo vaikų socialinės apsaugos tarnybos jam patikėtus mažamečius, vadovavo LGBT teises ginančiai asociacijai ir viešai dalyvavo vaikų apsaugos bei kovos su smurtu iniciatyvose. 2024 m. rugsėjo 23 d. jis buvo suimtas už ypač sunkius seksualinius nusikaltimus prieš jam patikėtus mažamečius.
O plačiai nuskambėjusioje Džefrio Epšteino byloje įsitikinome, kad jo aplinkoje sukosi politikai, milijardieriai, visuomenės veikėjai, mokslininkai, menininkai ir karališkųjų šeimų atstovai. Tad mažų mažiausiai netikslu seksualinių nusikaltimų prieš vaikus šaltiniu laikyti Bažnyčią ir kunigystę.
Nepateisinamas valstybės aplaidumas
Pabrėžiu, kad valstybės ir visuomenės vieša kritika nė kiek nemenkina kunigams pareikštų kaltinimų sunkumo ir neatleidžia Bažnyčios nuo pareigos išsiaiškinti, ar nusikaltimai nebuvo slepiami. Vis dėlto minėti epizodai rodo, jog sutelkus visą dėmesį tik į kunigus, galima pražiūrėti tikrus nusikaltėlius, kurie slepiasi už politinio mandato, verslininko kostiumo, mokslininko vardo.
Atmetus pastaruosius du atvejus, Lietuvoje per 10 metų galima patikimai nurodyti tik vieną baudžiamąja tvarka už tokio pobūdžio veiką nubaustą dvasininką – kunigą Kęstutį Palikšą, kuris pripažintas kaltu dėl pornografinės medžiagos įgijimo ir laikymo. Kunigui skirta 4000 eurų bauda, o planšetinis kompiuteris konfiskuotas kaip nusikalstamos veikos priemonė. Už santykius su nepilnamečiu jam atskirai pritaikytos kanoninės sankcijos. Kitas kunigas – Sigitas Grigas – 2020 metais buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą taip pat dėl disponavimo pornografinio turinio dalykais, kuriuose vaizduojamas vaikas.
Beje, net ir neseniai paminėtas kunigas Ryšardas Peciunas, kaltinamas disponavimu pornografinio turinio medžiaga, teigia, kad teisėsaugos rasti vaizdo įrašai jam buvo atsiųsti nepilnamečių tėvų, su kuriais jis artimai bendrauja.
Pati šeima tai patvirtino, sakiusi, kad kunigui siuntė minėtus vaizdo įrašus su savo nepilnamete dukra. Taigi pareikštus kaltinimus šiam kunigui dar turės įvertinti teismas. Galbūt vertėtų pasidomėti ir nepilnametės dukros tėvų elgesiu.
Nedera sakyti, jog dviejų kunigų galimi nusikaltimai – per mažas skaičius, kad kalbėtume apie juos. Tačiau, jei gydytojas padaro nusikaltimą, dėl to visos ligoninės niekas neskelbia nusikaltėlių prieglauda. Jei nusikalsta politikas, dėl to visas Seimas savaime netampa nusikalstama organizacija.
Neproporcingas dėmesys Bažnyčiai
Kyla pagrįstas klausimas: kodėl tiek dėmesio skiriama Bažnyčiai ir jos bendruomenei? Kodėl griežtai reikalaujantys visos Bažnyčios atsakomybės už kelių dvasininkų galimus nusikaltimus kritikai nerodo panašaus principingumo analogiškus seksualinius nusikaltimus padariusiems politikams?
Skelbti, kad „Bažnyčia tapo legalia prieglauda iškrypėliams, vaikų išnaudotojams” … Tai leksika Rusijos bolševikų vado V. Lenino, kuris Bažnyčią taip pat vadino irštva, o dvasininkus paprasčiausiai šaudė. Tad tokią retoriką tenka laikyti iracionalios neapykantos dvasininkams proveržiu.
(Bus daugiau)