Atsirado daug „juodųjų” aukso ieškotojų, perpirkėjų ir bankininkų, kūrusių įvairias gudrias praturtėjimo schemas.
Viena didžiausių tos epochos aferų – neįtikėtina istorija apie du sukčius iš Kentukio, sumaniusius kone idealų nusikaltimą.
Aukso karštinės pasekmės
1848 m. Kalifornijos aukso karštinė pakeitė daugybės žmonių gyvenimą. Nemažai darbininkų, įvairių profesijų specialistų ne tik visoje Amerikoje, bet ir Didžiojoje Britanijoje, Kinijoje ir Havajuose mesdavo darbus ir vykdavo ieškoti aukso ir brangiųjų akmenų į Kaliforniją, o dėl to visur susidarė darbo jėgos trūkumas.
80 000 žmonių „armija”, atvykusi į Kaliforniją praturtėti iš tenykščių gamtos turtų, sukėlė tikrą bumą, o padariniai ekologijai buvo labai rimti.
Kalnakasiai gyveno pasibaisėtinomis sąlygomis, aukso buvo ieškodama naudojant būdus, naikinančius miškus ir upes, griaunančius ekosistemas ir vandens šaltinius, keičiančius kraštovaizdį.
San Fransiską užplūdo imigrantai iš įvairių pasaulio šalių ir jis greitai virto bankininkystės, laivybos, geležinkelio transporto ir pašto centru. Miesto nuolatiniai gyventojai kentėjo nuo baisios ekologijos, epidemijų, nusikaltėlių grupuočių.
Nereikia stebėtis, kad tvyrant tokiam chaosui du žmonės – Filipas Arnoldas (Philip Arnold) ir Džonas Slekas (John Slack) – sugebėjo prasukti milijoninę aferą, kuri ilgai buvo neatskleista.
Geniali giminaičių idėja
Jie buvo pusbroliai iš Kentukio ir tokie žmonės, iš kurių niekas nebūtų galėjęs tikėtis gudrių sukčiavimo schemų.
Mintį, kaip praturtėti, pusbroliams pakišo naujiena apie rastą didelį deimantų telkinį Pietų Afrikoje, ir apie deimantus, kuriuos galima rasti tiesiog žemės paviršiuje.
O kadangi vietovė netoli Plaservilio Kalifornijoje priminė Pietų Afrikos kraštovaizdį ir ten išties buvo rasti keli deimantai, jiems į galvą atėjo geniali mintis.
Jie žinojo, kad praėjus bumui po pilietinio karo, Amerika trokšta kito didelio naudingųjų iškasenų atradimo, o žmonės tiki tuo, kuo nori tikėti, ypač kai tikisi didžiulio pelno.
Vadovaudamiesi šia idėja, jie 1872 m. pradžioje nuvyko į Londoną ir Amsterdamą, kur nusipirko neapdorotų deimantų ir kitokių brangakmenių už maždaug 35 tūkst. dolerių, jiems išleidę visas savo santaupas, bet tai buvo apgalvota investicija.
„Deimantų telkinys”
Prisipirkę brangakmenių, pusbroliai perėjo prie kito savo aferos etapo. Jie kelis mėnesius keliavo po JAV vakarines valstijas, ieškodami tinkamos vietos būsimam „deimantų telkiniui”, viską apgalvodami iki smulkmenų.
Pagaliau tokią vietą išsirinko atokiame kalnų rajone Kolorado valstijos šiaurės vakaruose, netoli sienos su Vajomingu.
Nakties tamsoje vyrai mėtė deimantus ant žemės, spraudė juos į uolų plyšius ir net jais vietoj šratų šaudė į uolų šlaitus, kad sudarytų natūralių jų sankaupų uolienose įspūdį.
Jie nuodugniai apgalvojo visą „deimantų telkinio” kūrimo procesą, kad net patyrusiems kalnakasiams, kurie galėtų apžiūrėti šią vietą, nekiltų jokių abejonių dėl jo natūralios kilmės.
Maišelis su neapdorotais deimantais
Vieną vakarą F.Arnoldas ir Dž.Slekas pasirodė įtakingo San Francisko verslininko biure, laikydami rankose nedidelį odinį maišelį su „neapdirbtais deimantais”.
Jie paaiškino, kad nori įkeisti jį banke, kol surengs dar vieną ekspediciją ir įsitikins, kad išties atrado didelį deimantų telkinį, bet kadangi jau vėlu ir bankas uždarytas, jie nutarė kreiptis į jį su pasiūlymu finansuoti šią ekspediciją.
Pusbroliai paprašė verslininką kol kas niekam nepasakoti apie jų radinį, bet vos jie išėjo, šis apie maišelį su deimantais papasakojo savo bičiuliui finansininkui, kuris taip pat nesunkiai prarijo šį jauką.
Jie greitai organizavo deimantų ekspertizę pas garsiausią šalies juvelyrą ir, gavę teigiamą įvertinimą, skyrė pusbroliams nemenką sumą pakartotinei ekspedicijai.
F.Arnoldas ir Dž.Slekas vėl nuvyko į Londoną ir netrukus grįžo su dar vienu deimantų maišeliu, pakeliui dalį jų išbarstę „telkinyje” Kolorade.
Šįkart jie pasiūlė tokią pačią aferą kitiems žinomiems verslininkams ir gavo pinigų trečiajai ekspedicijai, į kurią jau turėjo vykti ir verslininkų atstovai.
Ta ekspedicija buvo labai sėkminga, dalis deimantų buvo „rasti”, o F.Arnoldas papildomai gavo 150 tūkst. dolerių, pažadėtų jam po patikrinimo.
Tuo metu verslininkai jau tarėsi, už kokią sumą būtų galima išpirkti F.Arnoldo ir Dž.Sleko dalį ir taip jų atsikratyti, ir kaip padidinti savo būsimų investicijų vertę.
Aferos demaskavimas
Kai didžioji miesto gyventojų dalis jau ruošėsi prasidedančiai deimantų karštinei, vienam žmogui šis atradimas sukėlė rimtų įtarimų.
Geologas, mokslininkas Klarensas Kingas (Clarence King) keletą metų dirbo šiame regione, atlikdamas geologinius Jungtinių Valstijų vakarinės dalies tyrimus.
Jis iki smulkmenų žinojo šio regiono ypatumus, bet jokių deimantų požymių ten nerado. Nepaisydamas nemenko investuotojų, trokštančių tikėti savo sėkme, spaudimo, jis nutarė organizuoti ekspediciją tiems telkiniams ištirti.
1872 m. lapkritį K.Kingas ir jo komanda patvirtino savo įtarimus. Brangiųjų akmenų, rastų Kolorado kalnuose, pasiskirstymas pasirodė esąs visiškai nenatūralus – jokio geologinio proceso metu negalėjo atsirasti tokios patogios vertingųjų akmenų sankaupos žemės paviršiuje.
Jo įtarimus patvirtino ir faktas, kad ant daugelio deimantų buvo aptikta instrumentų pėdsakų.
Po viešo „šimtmečio aferos” demaskavimo jos aukoms teko patirti ne tik finansinius nuostolius, bet ir viešą pažeminimą, nes prisiėjo pripažinti, jog juos apgavo du neišsilavinę aukso ieškotojai, kuriems iki demaskavimo pavyko iš jų išvilioti per 600 tūkst. dolerių – šiandien tai būtų apie 15 milijonų.
Dž.Slekui ir F.Arnoldui pavyko išvengti teismo ir bausmės: Dž.Slekas su savo pelno dalimi nežinia kur dingo, o F.Arnoldas nuvyko į savo ūkį Kentukyje, kur po kelerių metų buvo nušautas.
Sklandė gandai, kad tai buvo pinigus praradusių investuotojų kerštas.