Prezidentas Gitanas Nausėda valstybinį apdovanojimą atėmė remdamasi abstrakčia fraze, tačiau iki šiol niekas neatsakė, kokiais faktais ir įrodymais šis sprendimas buvo pagrįstas.
Vietoje atsakymo žmogus stumdomas procesinių procedūrų labirinte. Jeigu taip elgiamasi su viešu asmeniu, turinčiu profesionalią teisinę pagalbą, kokią galimybę apsiginti turi paprastas Lietuvos žmogus?
2025 m. gegužės 27 d. Prezidentas G.Nausėda dekretu Nr. 1K-355 atėmė iš E.Vaitkaus Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžių. Dekrete buvo įrašytas lakoniškas pagrindas – „pažeminus apdovanotojo vardą”.
Skamba griežtai. Tačiau teisėje nepakanka skambios frazės. Turi būti konkretūs faktai, įrodymai, aiškūs motyvai ir procedūra, leidžianti patikrinti, ar valdžia nepasielgė savavališkai.
Kokiais konkrečiais veiksmais E.Vaitkus pažemino apdovanotojo vardą? Kada ir kaip tai buvo nustatyta? Kas patikrino informaciją? Ar buvo atliktas teisinis vertinimas? Ar prieš priimant žmogaus reputaciją žeminantį sprendimą buvo išklausytas pats žmogus?
Daugiau kaip penkiolika mėnesių atsakymų nėra.
Daugiau negu metai
E.Vaitkus kreipėsi į teismą ne prašydamas privilegijų ir ne reikalaudamas iš anksto palankaus sprendimo. Buvo paprašyta elementaraus dalyko – patikrinti, ar G.Nausėdos dekretas turi faktinį ir teisinį pagrindą.
Tačiau Regionų administracinis teismas 2025 m. liepos 22 d. net atsisakė priimti skundą. Teismas nusprendė, kad ginčas administraciniam teismui nepriskirtinas, ir iš esmės užvėrė pareiškėjui duris dar nepradėjęs nagrinėti jo argumentų.
Ši nutartis buvo apskųsta Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (LVAT). 2025 m. lapkričio 12 d. LVAT Regionų administracinio teismo nutartį panaikino kaip neteisėtą ir nepagrįstą. LVAT aiškiai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo apsiriboti formaliu įstatymo nuostatų pacitavimu. Jis privalėjo individualiai įvertinti Prezidento veiklos pobūdį, pareikštų reikalavimų turinį ir tai, ar Prezidento sprendimu galėjo būti pažeistos asmens teisės bei laisvės.
LVAT taip pat pabrėžė, kad beveik prieš dvidešimt metų išnagrinėta byla, kuria rėmėsi Regionų teismas, nėra tapati E.Vaitkaus situacijai. Skiriasi faktinės aplinkybės, pasikeitė teisinis reguliavimas, o Konstitucinis Teismas per tą laiką išplėtojo jurisprudenciją dėl žmogaus teisės ginčyti valdžios sprendimų padarinius.
Atrodytų, po tokios aukštesnės instancijos teismo nutarties nebeliko kliūčių pradėti nagrinėti bylą iš esmės. Tačiau Lietuvoje teisingumo kelias, pasirodo, gali būti begalinis.
Žemesnės instancijos teismo saviveikla
2026 m. rugsėjo 2 d. Regionų administracinis teismas vėl iškėlė teismingumo klausimą. Tik šį kartą pats skundo neatmetė, o kreipėsi į Specialiąją teisėjų kolegiją, kad ši nuspręstų, ar bylą turi nagrinėti administracinis, ar bendrosios kompetencijos teismas.
Formaliai tokia procedūra įstatyme numatyta. Jeigu teismui iš tiesų kyla pagrįstų abejonių dėl bylos rūšinio teismingumo, jis turi teisę kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją. Tačiau šokiruoja Regionų administracinio teismo motyvai.
LVAT aiškiai pasakė, kad E.Vaitkaus ir 2007 m. išnagrinėtos bylos aplinkybės nėra tapačios. Regionų administracinis teismas dabar pareiškė priešingai – kad reikalavimų ir Prezidento veiklos pobūdis esą yra identiškas. LVAT nurodė, kad per beveik dvidešimt metų pasikeitė teisinis reguliavimas ir buvo išplėtota Konstitucinio Teismo jurisprudencija. Regionų teismas atsakė, kad Konstitucinis Teismas konkrečiai nėra pasakęs, jog būtent dekretai dėl apdovanojimų atėmimo turi būti nagrinėjami administraciniuose teismuose. LVAT sukritikavo formalų požiūrį ir pareikalavo individualios analizės. Regionų teismas vėl grįžo prie tos pačios senos nutarties ir tų pačių argumentų.
Procesinė forma pasikeitė, tačiau rezultatas liko tas pats: byla ir vėl nenagrinėjama iš esmės.
Tai jau primena ne veiksmingą teisminę gynybą, o teisinį stalo tenisą, kuriame žmogus tampa kamuoliuku tarp skirtingų teismų ir procedūrų.
Klausimas, kurio visi vengia
Prezidento kanceliarija teigia, kad prieš priimant dekretą G.Nausėdai nebuvo pateiktos nei Valstybės saugumo departamento pažymos, nei Generalinės prokuratūros išvados, nei kita speciali institucijų surinkta medžiaga. Nurodoma, kad Prezidentas gavo tik Valstybės apdovanojimų tarybos rekomendaciją.
Jeigu tai tiesa, iškyla dar rimtesnis klausimas: kokia konkreti informacija buvo pateikta pačiai Valstybės apdovanojimų tarybai ir kuo ši taryba grindė savo rekomendaciją?
Ar buvo tiriami konkretūs E.Vaitkaus veiksmai? Ar buvo tikrinamas jų turinys ir kontekstas? Ar buvo vertinami patikimi duomenys, ar sprendimas priimtas pagal viešojoje erdvėje suformuotą politinę nuomonę? Ar apskritai egzistuoja dokumentas, kuriame būtų konkrečiai paaiškinta, kuo pasireiškė apdovanotojo vardo pažeminimas?
Kol kas matome tik galutinę etiketę, bet nematome ją pagrindžiančių faktų. Būtent šito klausimo nagrinėjimas daugiau kaip metus atidedamas.
Prezidento diskrecija nėra teisė į savivalę
Valstybės vadovas turi Konstitucijoje nustatytus įgaliojimus. Tačiau nė vienas valstybės pareigūnas, kad ir kokias aukštas pareigas užimtų, nėra aukščiau Konstitucijos ir įstatymų.
Diskrecija nereiškia teisės priimti bet kokį sprendimą. Ji neatleidžia nuo pareigos veikti sąžiningai, proporcingai, objektyviai ir turėti sprendimą pagrindžiančius faktus.
Jeigu diskrecija būtų suprantama kaip teisė nieko neaiškinti, tuomet teisinė valstybė baigtųsi ten, kur prasideda aukščiausio valstybės pareigūno politinė valia. Prezidentas negali žmogui uždėti viešo gėdos antspaudo, atimti valstybinį apdovanojimą ir tikėtis, kad vien pareigų autoritetas pakeis įrodymus. Kuo didesnę valdžią turi pareigūnas, tuo didesnė jo pareiga paaiškinti ir pagrįsti savo sprendimus.
Priešingu atveju Konstitucijos viršenybė tampa gražia deklaracija, o žmogaus teisė į teismą – teorine galimybe, kuri realiame gyvenime paskęsta procedūrose.
Kas laukia eilinio žmogaus?
E.Vaitkus – buvęs kandidatas į Lietuvos Respublikos Prezidentus. Jis – viešas ir visuomenei žinomas asmuo. Jo bylą stebi žmonės, jam atstovauja advokatai, jis turi galimybę apie problemą kalbėti viešai.
Ir net tokiomis aplinkybėmis daugiau kaip penkiolika mėnesių nepavyksta pasiekti, kad teismas pradėtų nagrinėti elementarų klausimą: ar Prezidento sprendimas buvo teisėtas ir kuo jis pagrįstas.
O ką tokiomis aplinkybėmis turi daryti paprastas žmogus? Žmogus, kuris neturi advokato ir nežino, kaip apskųsti nutartį. Kuris neturi pinigų ilgam procesui ir negali savo istorijos papasakoti televizijoje ar laikraštyje. Kuris, gavęs pirmą formalų atsisakymą, tiesiog nuleidžia rankas, nes valstybės aparatas jam atrodo neįveikiamas.
Jeigu teisingumas tampa prieinamas tik atkakliausiems, turtingiausiems ir viešiausiems, tai jau nėra visiems vienodai prieinamas teisingumas. Tai – privilegija tiems, kurie pajėgia metų metus kovoti su sistema.
Konstitucinė teisė kreiptis į teismą nėra vien teisė paduoti popieriaus lapą. Tai teisė per protingą laiką sulaukti realaus, nepriklausomo ir veiksmingo ginčo išnagrinėjimo. Teismas neturi tapti laukiamuoju, kuriame žmogus metų metus siunčiamas nuo vienų durų prie kitų.
Kas Lietuvoje kontroliuoja aukščiausią valdžią?
Ši byla seniai nebėra vien apie ordiną. Ji yra apie tai, ar Prezidento sprendimai gali būti tikrinami teisme. Ar valstybės vadovas privalo pateikti faktus. Ar žmogus turi teisę būti išklausytas. Ar politinė etiketė gali pakeisti teisinį įrodymą. Ar teismai išdrįs vertinti valdžios veiksmus, kai atsakovas yra ne eilinis valdininkas, o Respublikos Prezidentas.
Specialioji teisėjų kolegija dabar turės galutinai nuspręsti, kurios sistemos teismas privalo nagrinėti šį ginčą. Jos nutartis dėl teismingumo bus galutinė ir neskundžiama.
Tačiau net ir šis būsimas sprendimas nepanaikins fakto, kad daugiau kaip penkiolika mėnesių teismai dar nepriartėjo prie pagrindinio klausimo – kokiais faktais Prezidentas grindė E.Vaitkaus pasmerkimą.
Valstybė, kuri garsiai kalba apie demokratiją, žmogaus teises ir teisės viršenybę, pirmiausia turi sugebėti šių principų laikytis savo viduje.
Nes jeigu teisingumo negali laiku pasiekti net buvęs kandidatas į Prezidentus, turintis advokatus ir visuomenės dėmesį, paprastam žmogui siunčiama labai aiški ir pavojinga žinia: prieš valdžią tu esi vienas, o tavo teisė į teismą gali virsti metų metus trunkančiu vaikščiojimu užburtu ratu.
Tai nėra valstybė, kuria galėtume didžiuotis. Tai perspėjimas, kad teisė į teisingumą Lietuvoje vis dažniau egzistuoja popieriuje, bet ne žmogaus gyvenime.