Ąžuolas Tubelis pirmą kartą Eurolygos rungtynes pradėjo starto penkete užimdamas vidurio puolėjo vaidmenį, siekiant sustabdyti Bolonijos „Virtus“ kombinacijas su Alenu Smailagičiumi.
Tai – visiškai pasiteisinęs Tomo Masiulio sprendimas, leidęs „Žalgirio“ arenos šeimininkams įgyti ankstyvą 15 taškų pranašumą. Pirmąjį smūgį svečiams iš Italijos dar mačo pradžioje sudavęs Kauno klubas galiausiai iškovojo pergalę 86:65.
Ą.Tubelis jau pirmoje atakoje nuskaitė A.Smailagičiui adresuotą kamuolį, o dar po kelių akimirkų bloku „apdovanojo“ varžovų žvaigždę Carseną Edwardsą.
23-ejų metų „Žalgirio“ aukštaūgis per 19 minučių ant parketo įmetė 10 taškų (4/5 dvit., 0/2 trit., 2/2 baud.), atkovojo 7 ir perėmė 1 kamuolį, atliko rezultatyvų perdavimą, blokavo metimą, užfiksavo 16 naudingumo balų.
Jis šiose rungtynėse užfiksavo asmeninius atkovotų kamuolių ir efektyvumo rekordus.
„Normaliai, – savo pasirodymą portalui 15min vertino Ą.Tubelis. – Manau, kad nuo gynybos uždaviau neblogą toną, nuo kurio visi užsivedė ir turėjome neblogą pradžią. Jie įmetė vos kelis taškus, dėl kurių turėjo sunkiai padirbėti. Rungtynių metu kažkiek atsipalaidavome, varžovai pradėjo pataikyti ir truputį prie mūsų priartėjo. Manau, kad laimėjome dėl gynybos, uždarėme Carseną Edwardsą, privertėme jį veržtis, forsuoti metimus. Manau, kad tai buvo nebloga komandinė gynyba, o tuomet bėgome į greitas atakas, gerai sužaidėme mačo pabaigą ir uždarėme dvikovą.“
– Kam įrašytumėte aukščiausią pažymį už gynybą prieš C.Edwardsą?
– Reikėtų pradėti Cisco, tuomet gynėsi Arnas, o antroje rungtynių pusėje visi keitėmės gynyboje. Manau, kad S.Francisco ir A.Butkevičius turėjo šią užduotį, o kai žaidė „du prieš du“, agresyviau padėdavau ir aš, ir kiti mūsų aukštaūgiai. Mes privertėme jį nusimesti kamuolį. Pasakysiu klasiškai – visa komanda prisidėjo prie tokio rezultato.
– Kokios buvo pagrindinės idėjos jūsų žaidimo starto penkete?
– Jie gal prisiminė, kaip man sekėsi prieš Smailagičių žaidžiant „Ryte“ (šyptelėjo). Žaidžiau prieš jį praėjusį sezoną, žinau kaip jis žaidžia ir ką jis gali. Žinoma, nėra lengva, nes jis yra geras žaidėjas. Manau, kad gerai susitvarkėme, išskyrus tritaškius. Nors žinojome, kad gali pataikyti. Jis tarsi apgauna, kad veržtis link krepšio, bet vis tiek meta. Galbūt pasigavome truputį ant to. Jis lyg trečias pagal naudingumą žaidėjas, manau, kad neblogai susitvarkėme.
– Ar buvo papildomos motyvacijos geriau pasirodyti prieš A.Smailagičių, kurį būtent ir pakeitėte „Žalgirio“ komandoje?
– Net nežinau kaip atsakyti į šį klausimą. Tiesiog einu ir žaidžiu. Mes turime žaidėjų, kurie gali pelnyti taškus. Taškai nėra mano prioritetas, o jei gaunu progą, stengiuosi užsibaigti ataką. Aš pradedu kaip jaunas žaidėjas, debiutantas, stengiuosi toną užduoti nuo gynybos, rodyti energiją ir bėgti į greitas atakas.
– Kokia būtų buvusi vyšnia ant torto, jei būtų jums pavykę įkrauti per A.Smailagičių?
– Buvau atbėgiojęs daug sprintų iki šio momento, tad prieš šokant tinkamai neatsispyriau. Toks jausmas, kad dėjau į krepšį pasistiebęs, o kai esi jau ore, galvoje atsiranda sąmyšis: mesti ar dėti? Vėliau pasitaisiau, užtikrintai įdėjau. Manau, kad sirgaliai yra patenkinti, nes ir komanda laimėjo. Super.
– Nors šį sezoną tokių „sąmyšių“ jūsų galvoje pasitaiko, jau ne pirmą kartą nepavyko įdėti.
– Nežinau, šį sezoną jau ne pirmas toks kartas (šypteli). Turbūt reikia užtikrinčiau galvoti, kad tikrai įdėsiu. Žiūrėsime, aš tai tikrai turiu ištaisyti, nes negalima Eurolygoje taip neužbaigti atakų.
Teodoro Biliūno / BNS nuotr./Ąžuolas Tubelis
– Kaip iš šono atrodė S.Francisco spektaklis?
– Jis pataikė savo metimus, nors kartais net nesitiki, kad jis atakuos krepšį. Žiūriu, kad įkrito. Vau, smagu. Labai gerai tokį žaidėją turėti savo komandoje, nes prieš jį žaisti yra labai sunku, sunku gintis. Įsivaizduoju, kaip dabar jaučiasi varžovai.
– Po pirmųjų sezono rungtynių Monako Kunigaikštystėje nuo Sylvaino Francisco pylos gavo Laurynas Birutis, sugadinęs prancūzo 10-ąjį rezultatyvų perdavimą. Šįkart dešimtąjį Cisco taškais pavertei tu. Gal tikitės pagyrimo ar dovanos?
– Manau, kad jis pats nežino. Gal aš, kaip jaunas, prieisiu ir tyliai pasakysiu (šypteli). Ką jis man pirks? Jis uždirbęs nemažai, važinėja su „Lombarghini“, tai gal savaitėlei man išnuomotų (juokiasi)? Žinoma, smagu, smagus buvo ir tas „žemė-oras“ perdavimas prieš jų aukštaūgį. Tai – labai didelis žmogus, bet kažkaip pavyko.
– Koks jausmas krauti į krepšį tokioje arenoje, kai 15 tūkstančių sirgalių šitaip karštai reaguoja?
– Labai geras jausmas, primena koledžo laikus, kai visi pašėldavo nuo įvairiausių dėjimų ir tritaškių. Greitos atakos labai užveda sirgalius, manau, kad gražu žiūrėti.
Eriko Ovčarenko / BNS nuotr./Ąžuolas Tubelis
– Ryškiausias „Žalgirio“ šviesas pajautei ne tik jūsų sėkmingo žaidimo viešame aptarime, bet ir kalbose apie vaizdo žaidimų hobį, neva naktimis daug laiko praleidžiate prie „Counter Strike“ ir nežiūrite tinkamai į krepšinį. Kaip jums sekasi tvarkytis su šiuo pašaliniu triukšmu?
– Tai visiškai ne jūsų reikalas, pradėkime nuo to. Kas būtų, jei aš pradėčiau sekti ką jūs veikiate savo laisvalaikiu? Aš neinu į barus, negeriu ir nerūkau, tad duokite man gyventi savo gyvenimą. Jūs domėkitės mano darbu, nes aš žaidžiu krepšinį. Ir važiuojame toliau.
– Ar sakydamas „jūs“, turite omeny žurnalistus?
– Visi jūs, žmonės, kurie nori apie mane sudaryti blogą nuomonę, neva aš darau kažką ne taip. Duokite man dirbti savo darbą ir viskas.
– Ar tokios apkalbos jus labai dirgina?
– Dirgina, o ir keli faktai nebuvo teisingi. Nesmagu, aišku.