Dėl kelių oro balionų siūloma eilinį kartą kreiptis dėl konsultacijų su NATO pagal Sutarties 4 straipsnį. Taip pat greitai pasienyje gali pasigirsti šūviai, nors kovą su kontrabanda ir sukčiavimu, turbūt, vykdo kitaip.
Tai būtų klausimas Lietuvos žvalgybai: kaip asmuo, teigiantis esąs lietuvis ir gyvenęs Lietuvoje, tačiau, kaip atrodo, gerai nemokantis lietuvių kalbos (kas yra pirmas ženklas, kad kažkas slepiama), gali tapti vyriausybės vadovu? Kodėl Lietuvoje viešąją nuomonę bandoma paveikti pagal svetimus, atrodytų kaip SBU, algoritmus?
Nors kaip parodė atsakingų Lietuvos tarnybų vadovų susitikimas, neišsprendžiamų problemų nėra.
Bet pradžioje turėjo sureaguoti diplomatai, nes diplomatinės priemonės visada turi būti taikomos pirmiausia, sprendžiant bet kokius konfliktus.
Atrodo, būtų užtekę paprasčiausios diplomatinės notos Baltarusijai, ir tūkstančiams žmonių nereikėtų vargti oro uoste, o oro kompanijos nebūtų patyrusios nuostolių.
Bet užsienio reikalų ministras buvo išvykęs pasivažinėti ir pasidaryti asmenukių į Japoniją.
Ar kas nors jį oficialiai pavadavo? Kur yra jo vieša ataskaita, ką jis kalbėjo Lietuvos vardu? Seimas ir visuomenė turėtų to pareikalauti.
Pastangos užkirsti kelią taikos deryboms tarp JAV, Rusijos ir Ukrainos, dalyvaujant Baltarusijai, dedamos didžiulės, todėl įvairių provokacijų tikimybė yra didelė.
Kodėl tokie dalykai gali vykti? Na, dėl paprasčiausios priežasties – valstybės gyvenime atsisakyta strateginio planavimo principo. Kažkokie seni planai dar yra, bet jie jau neatitinka naujų reikalavimų: apimti trijų metų laikotarpį, remtis atlikta kaštų ir naudos analize, turi nustatyti konkrečius vykdomus rodiklius.
Vietoj to įvestas „padruskinimas”, kaip tai matoma buvo aptariant karinį biudžetą. Nors tiek NATO, tiek ES turi savo strateginius gynybos planus, kuriuos kuriant Lietuva dalyvauja, bet nacionalinio plano nėra. Todėl ir nutariama paskutinę minutę pirkti lėktuvus arba, praskridus feikiniam dronui, pirkti antidroninę įrangą. O dabar bus įsigyjama „antibalioninė” įranga.
Dėmesys sumaniai nukreipiamas nuo svarbių dalykų, pavyzdžiui, kad Lenkija po savo siena iš Baltarusijos su termovizorinėmis kameromis atrado požeminius tunelius į šalies gilumą, kad šiaurės Lietuvoje klaidžioja būriai migrantų, nes broliukų latvių, o gal tikriau sesutės, siena yra kiaura.
Nors mėnesiais žmonės buvo apgaudinėjami internetinių sukčių, jokių priemonių nebuvo imtasi, o skelbiami pamokymai pagyvenusiems žmonėms nepasiduoti apgaulei.
Tik paraginus asmeniškai telekomunikacijų bendroves darbuotojus ginti Lietuvą, buvo atrasti dideliuose verslo centruose kibernetinių sukčių technologiniai centrai, kurių veiklos kažkodėl anksčiau niekas iš vadovų nepastebėjo?
Tiesa, pagavo tik du, nors tokiuose centruose Ukrainoje ir Gruzijoje dirba šimtai žmonių, ir ES įstatymai leidžia iš karto išsiųsti iš šalies kiekvieną prieglobsčio prašytoją, jei pažeidžiami įstatymai. Daug jau išsiuntėme?
Bet „druskinama” ne tik gynybos ir saugumo sritis. 2026 m. biudžetas Seimui pateiktas be jokių rimtesnių sveikatos, kultūros, ekonomikos, švietimo, socialinių reikalų ministerijos, susisiekimo ministerijos ir energetikos ministerijos strateginių planų. Kas nors žino, kokia ateitis laukia šių sričių?
Štai Lietuvos geležinkeliai už kelis šimtus milijonų prisipirko plačiavėžių (rusiškų bėgių) traukinių, kurie važiuos tik 110 km greičiu.
O europietiškų vėžių traukiniui pinigų neliko, todėl jau nutiesta vėžė iš Kauno į Lenkiją, berods nenaudojama, ir kelionė į Varšuvą trunka ilgiau nei prieš aštuoniasdešimt metų.
Energetikai giriasi, kad kitais metais, investavus virš 200 mln. eurų, bus pastatyta vandenilio gamykla. Kokia bus to vandenilio kaina vartotojams, neatskleidžiama, ir kur bus naudojamas tas vandenilis, nes transporto varomo vandeniliu Lietuvoje nėra.
Ši gamykla reikalinga, kad pateisinti vėjo jėgainių parkus, kurie, kaip prognozuojama, sustabdžius tokių parkų statybą kitose šalyse, neveiks dėl oro sąlygų.
Yra apie ką susimąstyti, matant, kaip niokojama švietimo sistema ir kiekvieniems mokslo metams prasidėjus nei tėvai, nei vaikai nežino, kokias užduotis jiems teks laikyti pabaigoje, norint gauti baigimo pažymėjimą.
Jau nekalbant apie mediciną, kur nėra aišku, ar paracetamolis skatina autizmą, kaip sako užsienio sveikatos atstovai ir kodėl Lenkija registravo daug naujų vaistų nuo vėžio, finansuojamų iš sveikatos biudžeto, o Lietuva, berods, nei vieno.
Strateginis planavimas Lietuvoje buvo pilnai įdiegtas dar 1999 m., veikė neblogai, tai leido vykdyti įsipareigojimus tarptautinėms finansų institucijoms ir tapti NATO bei ES nare, kaip valstybei su veikiančia rinkos ekonomika.
O dabar rinkos ekonomika keičiama TSKP laikų bandymais „druskinti”.
Iš kur tie žmonės? Tiesa, tą procesą pradėjo konservatoriai su liberalais, pasinaudojant COVID epidemija, buvo kuriami vyriausybės fondai be jokių strateginių užduočių, tik „druskinti” savų veiklą, kuri sužibėjo vilomis Graikijoje, Italijoje ir Ispanijoje.
Dabar ten vilas stato „vargšai karo pabėgėliai”, iš pinigų, kuriuos jiems „druskina” Lietuva, apiplėšdama savo senolius ir neįgaliuosius. Gal tai paaiškina, kodėl Lietuvos vyriausybės ministrai vengia strateginio planavimo.
Geriau taip: nubėgai naktį ir prirašei 0,28 proc. nuo BVP, nesvarbu kam, juolab, kad BVP prognozė tikslinama kiekvieną ketvirtį ir dar nebuvo atvejo, kad realūs skaičiai sutaptų su prognozuojamais.
Valstybės valdymas, grindžiamas „druskinimo” principu, negali užtikrinti šalies stabilumo ir ilgalaikės gerovės.
Lietuva turi sukurti aiškią ilgalaikę strategiją, pagrįstą analize, realiais rodikliais ir atsakomybe ateityje.