1 nuotr.
Optinė apgaulė. DI sugeneruota nuotr.
Bet šeimininkas visada lieka šeimininku, o avys – avimis. Ir niekada neleis, kad avinai patys paskirtų piemenis. Tačiau tvarte periodiškai paskelbiamos permainos, kartais net pakeičiamas vyriausias piemuo.
Senasis išlydimas su prakeiksmais, naujasis sutinkamas bliovimu ir viltimis. Jis pažada daugiau šieno, mažiau botago ir teisingesnį gardų paskirstymą. Avinai susijaudina – pagaliau!
Vieni džiaugiasi, kad dabar tai jau tikrai gyvensim kitaip. Kiti primena – nuo pat pradžių sakėm, jog senasis piemuo buvo niekam tikęs! Treti išdidžiai pareiškia balsavę už naująjį ir todėl jaučiasi prisidėję prie tvarto istorijos.
Šeimininkas tuo metu sėdi troboje ir geria arbatą. Jam visiškai nesvarbu, kuris piemuo gražiau kalba su avimis, kaip kerpa ir skerdžia. Svarbu, kad jos laiku būtų suvarytos į gardą, suskaičiuotos ir nepradėtų klausinėti, kam iš tikrųjų priklauso tvartas.
Todėl permainos leidžiamos. Galima pakeisti piemenį, perdažyti tvorą, padidinti ėdžias. Po ilgo bliovimo nuimti nuo vartų seną lentelę ir pakabinti naują iškabą. Gal ir surengti diskusiją apie gardų modernizavimą.
Kartais šeimininkas net sudaro avienos valgytojų darbo grupę dėl humaniškesnio kirpimo. Įsteigiami visokie Avių gerovės departamentai. Priimama strategija „Tvartas 2050″. Galima net liepti avims pasirinkti, dvispalvė ar šešiaspalvė turi būti piemens lazda.
Tik negalima vieno – paklausti, kam apskritai reikalingas šeimininkas. Nes tada baigiasi demokratinė diskusija ir prasideda ekstremizmai. Pati pavojingiausia avis tvarte juk ne ta, kuri garsiai bliauna, kad nori daugiau šieno.
Su tokia galima susitarti – duosi didesnę saują pašaro, paglostysi, nupaveiksluosi prie naujų ėdžių. Pavojinga ta, kuri vieną rytą prieina prie vartų ir pamato, kad jie neužrakinti. Dar pavojingesnė – kuri atsisuka į kitas ir pasako: „O jūs žinot, kad už tvoros auga ne šienas, o žalia žolė”?
Tokią būtina skubiai paskelbti kitos fermos agente ir papjauti už ketinimą išduoti. Nes didžiausia šeimininko pergalė yra avinas, kuris pats bijo išeiti pro atvirus vartus. Ir dar įspėja kitus: „Neikit. Ten nesaugu”.
Bet viskas greit baigiasi, vėl ateina vakaras. Rytoj bus gera diena, permainos, rinks naują piemenį. Po šėrimo visos avys ramiai sugula ir susapnuoja šiltą, jaukią tamsą – kaip vakar, rytoj ir visada.