Jau daugybę metų Vakarų pasaulis gyvena neturėdamas minties, kad energijos gali trūkti. Taip, kartais vyksta sukrėtimai, tada energijos ištekliai brangsta. Kartais gamtos stichija apgadina tinklus ir laikinai nutraukia energijos tiekimą. Tačiau gyvenimas, kai energijos trūkumas yra kasdienybė, mums neįsivaizduojamas. Bet tai gali pasikeisti.
Po dešimtmečių tylos – paklausos augimas
Nuo maždaug 1990 m. Europos ir JAV energijos paklausa buvo gana stabili. Vakarų ekonomikos iš gamybos virto į paslaugų ir vartojimo, o visa nauja energijos paklausa kūrėsi Rytuose, kur persikėlė gamyba. Tokia situacija sukūrė ramybę, leido pradėti energetikos virsmą iš konvencinės į atsinaujinančią.
Santykinai stabili paklausa atnešė ir kainų stabilumą. Pavyzdžiui, remiantis „Eurostat“ duomenimis, nuo 2008 m. iki karo prieš Ukrainą Europoje elektros kaina buvo labai stabili ir gana žema – maždaug 20 euro centų už kWh. Panašus stabilumas buvo ir JAV. Rinka atrodė nuobodi, mažai kam įdomi.
Tik dujų bei naftos kainos kiek labiau reagavo į įvairias finansines bei geopolitines krizes. Tačiau šių išteklių paklausa, tad ir kaina, susijusi ne tik su Vakarų rinkomis. Todėl jie neegzistavo stabilios paklausos aplinkoje. Bet net nepaisant augančios paklausos Rytuose tarp 2008 m. krizės ir 2022 m. karo pradžios tiek nafta, tiek dujomis buvo prekiaujama gana siauruose rėžiuose, toli nuo istorinių aukštumų.
Bet prieš kelerius metus padėtis pradėjo keistis. Energijos, o ypač elektros, paklausa pradėjo augti po 3–4 proc. per metus, ir, pagal įvairias prognozes, ne mažesnio paklausos augimo galima tikėtis ir ateityje. Visi prognozuotojai pirmiausia kalba apie ženkliai augsiantį elektros poreikį Vakarų ekonomikose.
Pokyčius ir besikeičiančius lūkesčius dėl ateities lemia kelios reikšmingos tendencijos. Pirmiausia elektrifikacija, ypač transporto sektoriuje. Europoje transporto sektorius sudaro apie ketvirtadalį visos energijos paklausos, o JAV net daugiau nei trečdalį. Tad šio sektoriaus elektrifikavimas ženkliai didina pirmiausia elektros, tačiau ir apskritai energijos paklausą.
Antra nauja tendencija yra dirbtinis intelektas. Skaičiavimų kiekis, reikalingas tam, kad „ChatGPT“ jums pasakytų, ar avokadas tikrai yra supermaistas, savaime yra didelis. Tačiau naujiems modeliams kurti ir apmokyti, naujoms sritims įvesti ir naujoms problemoms spręsti reikalinga skaičiuojamoji galia ir elektros poreikis tai galiai patenkinti buitiniam elektros vartotojui yra tiesiog nesuvokiami.
Būtent šios dvi tendencijos ir kuria didžiąją dalį papildomo energijos poreikio Vakaruose. Galima diskutuoti ir ginčytis, kiek abi tendencijos tvarios ar ilgalaikės, apie tai ir pats daug rašiau žurnale „Investuok“, bet didieji verslai ir didžiausi pasaulio investuotojai nedvejodami rimtas pinigų sumas stato ant jų tęstinumo.
Stebinantys elektros poreikio mastai
Jau senokai pripratome prie to, kad viena didelė įmonė finansiniu požiūriu – rinkos kapitalizacijos, pajamų ar balanso – yra didesnė už daugelį valstybių. Tarkim, „Apple“ su savo 391 mlrd. pajamomis per 2024 m. lenktų maždaug 150 pasaulio valstybių, jei valstybių pajamas vertinsime per BVP (tai nėra tikslu, bet šiam paveikslui piešti tinka).
Dabar didelės įmonės pradeda lenkti valstybes ir energijos suvartojimo požiūriu. Kadangi vidutinė vartotojo užklausa dirbtiniam intelektui naudoja apie dešimt kartų daugiau energijos nei senajai „Google“ paieškai, visos įmonės, kuriančios ar naudojančios DI, privalo reikšmingai didinti savo energijos vartojimą.
Pavyzdžiui, Lietuva per metus istoriškai suvartoja maždaug 10–15 teravatvalandžių (TWh) elektros. Apie septynis kartus daugiau gyventojų turinti, tačiau ne tokia turtinga Šri Lanka suvartoja apie 15–16 TWh per metus. Beveik dukart daugiau nei Lietuva gyventojų turinti ir panašiai turtinga Airija suvartoja apie 30–32 TWh.
Galima palyginti: „Pareto Securities“ duomenimis, „Meta“ per 2024 m. suvartojo 15 TWh, „Microsoft“ vartojimas siekė 30 TWh (2023 m. buvo 24 TWh), o „Google“ praeitais metais suvalgė 32 TWh elektros (2023 m. buvo 25 TWh). Tad labai tikėtina, kad tiek „Microsoft“, tiek „Google“ šiemet elektros suvartojimu lenks ir didesnę dalį pasaulio valstybių.
Čia pateiktos tik kelios didžiausios įmonės, kurios jau šiandien į DI revoliuciją investuoja daugiausiai pinigų. Vertinant likusios rinkos tendencijas ir faktą, kad nuostabiojo septyneto įmonės turėjo unikalias galimybes judėti į DI erdvę pirmos, per ateinančius 2–5 metus, tikėtina, stebėsime staigų įmonių, vartojančių daugiau elektros nei valstybės, skaičiaus augimą.
Tuo pačiu metu keičiasi bei tobulėja ir patys DI modeliai. Apmokyti GPT-1 reikėjo apie tūkstantį kartų mažiau elektros nei GPT-3. Apskritai energijos poreikis DI modeliams kol kas dvigubėjo kas maždaug pusantrų metų. O įranga, naudojama DI duomenų centruose, tampa vis reiklesnė energijai.
Remiantis Tarptautine energetikos agentūra, iki 2030 m. duomenų centrų (naujieji DI namai) elektros energijos poreikis dvigubės ir sieks apie 950 TWh per metus. Kiti prognozuotojai yra net agresyvesni ir tikisi, kad duomenų centrų elektros poreikis dešimtmečio pabaigoje viršys 2000 TWh. Kontekstas: Vokietija ir Prancūzija kartu suvartoja apie 1000 TWh elektros kiekvienais metais.
Tikėtis, kad skaičiai reikšmingai mažės, artimiausiu metu nėra pagrindo. Didžiausios pasaulio įmonės investicijas į DI, atsižvelgiant į viešai pateikiamus duomenis ir komunikaciją, tik didins. Bendros „Microsoft“, „Amazon“, „Meta“ ir „Alphabet“ kapitalo investicijos į DI infrastruktūrą, pernai siekusios apie 200 mlrd. JAV dolerių, iki 2030 m., prognozuojama, pasieks 500 mlrd. JAV dolerių (bet apie tai – kituose žurnalo „Investuok“ straipsniuose).
Ne tik DI nori elektros
Nors dabar daugiausia dėmesio skiriama DI infrastruktūrai ir jos imlumui elektrai, faktiškai per pastaruosius kelerius metus labiausiai elektros vartojimą didino pramonė ir gamyba. Tiek Europoje, tiek JAV, tiek Kinijoje vyksta kelionė nuo iškastinio kurio. Europa kelionėje pirma, tačiau Kinijos investicijos šiuo metu, bent kiek skelbiama viešai, rimčiausios.
Vykdoma protekcionistinė ekonominė politika JAV siekia pritraukti gamybą iš užjūrių – namo grįžtančios įmonės, kaip ir naujai JAV besikuriančios gamyklos, tikrai bus ne anglimi varomos. Europos gynybai ir infrastruktūrai skiriami šimtai ir tūkstančiai milijardų taip pat reikalaus vis daugiau energijos, kurią Europa didele apimtimi gaminasi iš atsinaujinančių šaltinių. Tad tiek Europoje, tiek JAV industriniai sektoriai tikrai didins elektros poreikį.
Prie pramonės prisideda transporto elektrifikacijos tendencijos. Taip, šiandien jos kiek mažiau eskaluojamos, ypač palyginti su 2020 m. šampanu ir fejerverkais. Bet transporto elektrifikacija niekur nedingo. Vis daugiau šeimyninių ir miesto komercinių automobilių varomi elektra, o technologijoms tobulėjant, tikėtina, agresyviau elektrifikuosis ir tarpmiestinis komercinis transportas.
Elektriniai lėktuvai artimiausiu metu mažiau tikėtini, tačiau vandeniliu varomi lėktuvai ir laivai jau tampa realybe. Didesnė vandenilio baterijų energijos koncentracija, bent šiandien taip atrodo, aviacijoje gali būti pritaikoma visai neblogai. O ir laivybos industrijoje, kurią visos tarptautinės institucijos verčia nueiti nuo taršių variklių, jau ne vienus metus ieškoma atsakymo į esminį klausimą: kuo varomą variklį naudoti ateityje?
Šiandien dažniausiai užsakinėjami laivai su dvigubo tipo varikliais: dyzelinas plius mažiau taršus kuras. Mažiau taršus kuras dažniausiai būna metanolis, vandenilis, amoniakas arba suskystintos dujos. Daugeliu atvejų – metanolio, vandenilio, amoniako – komerciniam transportui, šiame pavyzdyje laivams, reikalingas kuras gali būti kuriamas naudojant šalutinius produktus elektros energijos iš atsinaujinančių šaltinių gamybos metu.
Danų atsinaujinančios energetikos įmonė „European Energy“ norėjo statyti savo Power-to-X fabriką, kuriame iš šviečiančios saulutės ir pučiančio vėjelio energijos būtų padaromas ir vandenilis, Lietuvoje, Kretingos rajone. Kol vietos gyventojai užprotestavo šį sprendimą ir vėl pasakė „Ševron Von!“. Tad prie energetikos revoliucijos šiuo atveju neprisidėsime.
Bet apskritai elektros energijos poreikio augimą galima stebėti visur. Pasaulis suprato, kad atsinaujinanti energetika nėra tik elektra į tinklą. Būdų panaudoti atsinaujinančią energiją ir didinti jos panaudojimo efektyvumą yra galybė.
Laimėtojai ir rizikos grupės
Nors kol kas didžiausią DI revoliucijos laimėtoją žino visi – „Nvidia“, tai tik akivaizdžiausias ir pirmiausias prizininkas. Dabar galima pradėti spėlioti, kurie „Nvidios“ klientai iš DI sugebės uždirbti daugiausia, atradę geriausius įrankių panaudojimo, pritaikymo bei pardavimo kampus. Gal tai bus nuostabiojo septyneto vardai, o gal atsiras naujų.
Spėlionės spėlionėmis, tačiau žurnalo „Investuok“ skaitytojams geriau vertėtų užsiimti nuobodesniais reikalais – per aukso karštinę kastuvų pardavėjai uždirba visad, kas akivaizdu iš „Nvidios“, tačiau kasėjams reikia ne tik kastuvų, bet ir prožektorių, batų, karučių ir pirštinių. Kitaip sakant, visos infrastruktūros, reikalingos produktyviam kasimui.
Pavyzdžiui, „Blackstone“ aktyviai investuoja į duomenų centrus, finansuoja jų statybą bei įrengimą. Taip pat ieško galimybių investuoti į elektros tinklų infrastruktūrą ir jos plėtrą. Tą patį daro ir „Norges Bank Investment Management“ (didžiausias pasaulio valstybinis fondas), kuris šiemet priėmė sprendimą kelis procentus fondo investuoti į elektros tinklo infrastruktūros plėtrą Norvegijoje, kur šiuo metu dėl elektros gamybos pertekliaus ir palankių klimato sąlygų aktyviai plėtojama duomenų centrų infrastruktūra.
Aplink elektros tinklų plėtrą yra gausybė specifinių įmonių, pavyzdžiui, laidų gamintojai ir įdiegėjai, specializuoti statybininkai ir kiti, kurių laukia daug naujų užsakymų. Tokios nišinės įmonės dažnai yra lokalios, beveik niekam nežinomos ir listinguotos vietinėse biržose. Todėl nėra lengva jas atkapstyti ir gali būti sunku atrinkti tikrai geras. Tačiau padarius reikiamus namų darbus galima tikėtis gana stabilios ir solidžios grąžos.
Tuo pačiu metu verta pagalvoti apie krepšelio apvalymą nuo potencialių pralaimėtojų. Jei elektros poreikis tikrai augs tiek, kiek prognozuojama, tai bent kuriam laikui brangs ir elektra. Tiksliau, jau per pastaruosius metus elektros brangimo tendencija, net išimant karą iš lygties, jau aiškiai matoma. Nemaža tikimybė, kad tendencija tęsis.
Brangstant elektrai industrinių ir kitų daug elektros vartojančių įmonių gyvenimas tikrai netaps lengvesnis. Ypač tų, kurios neskubėjo pereiti prie atsinaujinančių ar kitaip diversifikuoti savo energijos šaltinių. Tad daliai gamybos įmonių, tikėtina, ateina ne patys lengviausi laikai. Nors jos niekada nebuvo itin populiarios tarp mažmeninių investuotojų, peržiūrėti savo investicijas ir pasitikrinti, ar elektros brangimas neturės joms neigiamos įtakos, tikrai verta.
Bet gal visa tai tik burbulas?
Augant susidomėjimui ir investicijoms į DI rinką, vis dažniau kalbama, kad tai tik burbulas. Girdimi logiški argumentai, kad, nepaisant tūkstančių milijardų investicijų per pastaruosius kelerius metus, realios ekonominės naudos iš DI nėra daug. Tai yra visiška tiesa, tačiau taip veikia daugelis kapitalo investicijų – pirmiausia tenka sudėti galybę pinigų, o grąžos tikėtis galima nebent po kažkiek metų.
Žinoma, egzistuoja labai aukšta tikimybė, kad kaip ir kiekviena nauja technologija DI industrija dabar gaus investicijų perteklių. Taip buvo su internetu, dėl to išgyvenome Dot-Com burbulą. Taip buvo su elektromobilių rinka, kuri išsileido be didesnio burbulo. Taip nutiko ir su žaliąja energetika, kurios plėtra pristojo ir dabar vykdoma gerokai ramiau nei prieš trejus ar penkerius metus.
Tačiau nė viena šių tendencijų ar technologijų nemirė. Visos jos yra plėtojamos toliau su mažesnėmis investicijomis, racionalesniu agresyvumu ir atsargesniais skaičiavimais. Savaime suprantama, kad perteklinės kapitalo investicijos gali lemti burbulus. Bet burbulai ne visuomet būna globalūs ir kertantys per viso pasaulio ekonomiką.
Todėl neigti technologijų tendencijas dėl galimo lokalaus burbulo nėra geriausias pasirinkimas. Tiesiog į viską reikia žiūrėti atsargiai, situaciją vertinti realistiškai ir blaiviai, be perteklinio optimizmo. Ieškoti tokių investicinių galimybių, kurios nebūtų visiems akivaizdžios, todėl ir labiausiai pervertintos. Kuo investicija akivaizdesnė, tuo didesnė tikimybė, kad į ją ateis per daug kapitalo, tuo didesnė tikimybė, kad ji atsidurs burbule.
Sėkmingai aktyviai investuoti į naujas tendencijas nėra lengvas darbas. Jis reikalauja pastangų, apmąstymų, žinių ir kitų resursų. Jei nesinori užsiimti visais sunkiais procesais, visuomet galima tiesiog pirkti plačiai diversifikuotus pasyviai valdomus fondus ir nesukti galvos.
Tai straipsnis iš žurnalo „INVESTUOK“.