Ypač jautriai apie bičiulį ir scenos kolegą prabilo aktorė Eglė Gabrėnaitė. Jos pasakojimas – ne tik atsiminimai apie bendrą kelią teatre, bet ir nuoširdus laiškas žmogui, kuris, anot jos, buvo be galo talentingas ir gražus savo ėjime į teatrą.
„Kai pamačiau per televizorių, apie aštuntą valandą, tarsi kažkas nuo pečių nukrito. Keista, bet galėčiau pasakyti: ačiū, kad buvai mano gyvenime“, – atvirai pokalbį su „Delfi“ pradėjo aktorė.
Kostai, aš tavęs neužmiršau ir, tikiuosi, niekada neužmiršiu. Būk laimingas ten, kur esi. Laimė buvo tave pažinti. Laimė, kad toks be galo talentingas žmogus buvo mano gyvenime. Ir toks gražus savo ėjime į teatrą.
Eglė Gabrėnaitė.
E. Gabrėnaitė prisiminė, kad viskas tarp jų prasidėjo labai seniai – dar tada, kai ji pati buvo visai jauna, o Kostas tik svajojo apie aktorystę.
„Mano tėtis, nors ir buvo aktorius Kauno dramos teatre, tuo metu dirbo Kauno liaudies teatro vyr. režisieriumi. Vieną dieną jis grįžta po repeticijos ir sako: „Žinai, Egle, priėjo toks keistas vaikinas, sako – noriu stoti į konservatoriją, į aktorinį. Bet kai pradėjo kalbėti… Dieve mano, kas jį priims su tokia Kauno tarme! Gal tu galėtum jo paklausyti, nežinau, ką jam sakyti“, – prisiminė ji.
Kaip toliau pasakoja E. Gabrėnaitė, po kelių dienų tas vaikinas pasirodė ir pas pačią aktorę. Jau tada jis atsinešė ir gitarą.
„Tada aš laikiau vaiką ant rankų, mažas buvo, su vystyklais. Ir įveda man tėtis tą vaikiną, sako: „Laba diena, aš Kuostas“. Jėzau Marija, pagalvojau, kas čia toks, dar ir gitarą turi! Sakau jam: „Gal pagrok“. O jis: „Nu gierai“. Ir pradėjo groti. Dieve mano, kaip gražu. Kaip jis gražiai dainavo! Bet tik pradeda kalbėti – ir vėl ta tarmė. Tada sakau jam: „Tu gal tik dainuok, nekalbėk“. Bet vis dėlto jį priėmė. Aš net pati nustebau“, – kalbėjo aktorė.
Jaunas K. Smoriginas dažnai sakydavo, kad būtent E. Gabrėnaitė tapo jo „krikšto mama“ teatro pasaulyje. Nuo to pirmojo susitikimo jų keliai dar ne kartą susikirto, o pagarba tarp jų išliko visą gyvenimą.
„Taip ir buvo iki pat mūsų bendravimo pabaigos. Džiaugiausi, kai vėliau susitikome scenoje. Aš ėjau vaidinti, bet paskui supratau, kad dėl nuolatinių gastrolių nespėsiu. O apie Kostą vis išgirsdavau iš bičiulių, kurie su juo dirbo“, – „Delfi“ sakė E. Gabrėnaitė.
Metai bėgo, gyvenimas visus išsklaidė po skirtingas scenas ir miestus, bet E. Gabrėnaitė sako, kad mintimis ji visada buvo su Kostu. Net tada, kai jų keliai išsiskyrė, kai bendrų repeticijų nebeliko, o liko tik prisiminimai ir žinios iš pažįstamų.
„Kai žinojau, kokias kančias jis išgyvena, visą laiką nueidavau į bažnyčią ir vis mintyse būdavo Kostas. Jo žvilgsnis, jo akys, jo buvimas. Kostas, Kostas ir Kostas“, – prisiminė ji.
Ji sako, kad pastaraisiais metais apie Smoriginą galvodavo dažnai, tarsi nujausdama artėjančią pabaigą: „Šiandien ryte, kai pažiūrėjau žinias, apėmė keistas jausmas – tarsi palengvėjimas: „Ačiū Dievui, jo kančios baigėsi“. Tie paskutiniai metai, rodos, truko ištisą dešimtmetį.“
Aktorė neslepia, kad šalia liūdesio atsirado ir egzistencinis jausmas, jog iš gyvenimo išeina tie, kurie buvo jaunesni, kuriuos ji dar nesąmoningai laikė „vaikais“ teatre.
„Apėmė liūdesys. Pajutau tą amžių, kai išeina jaunesni už mane. Lyg kaltės jausmas, kad tu dar gyva, o žmogus išėjo. Pamojavo ranka, aš pamojavau – ir išėjo“, – apie apėmusias mintis kalbėjo aktorė.
Kiekvienas žmogus, sako E. Gabrėnaitė, turi vieną ar kelis žmones, kuriems vis norisi pasakyti žodžius, pasilikusius širdyje. Kostas jai buvo būtent toks žmogus.
„Kai išgirsdavau ką nors apie jį, širdis visada suvirpėdavo. Stengdavausi mintyse jam kažką pasakyti, ko negalėjau tada. Lygiai taip pat buvo ir su Tuminu. Paėmė ir išėjo… Tokie dideli žmonės“, – sakė E. Gabrėnaitė.
Kalbėdama su „Delfi“ E. Gabrėnaitė sako, kad šiandien pirmą kartą po ilgo laiko panorėjo garsiai ištarti tai, ką visą laiką nešiojosi savyje. Žodžius, kuriuos dažnai atidedame, tikėdamiesi dar spėti pasakyti. Ji tyliai, bet tvirtai taria savo atsisveikinimą. Ne iš liūdesio, o iš dėkingumo.
„Kostai, aš tavęs neužmiršau ir, tikiuosi, niekada neužmiršiu. Būk laimingas ten, kur esi. Laimė buvo tave pažinti. Laimė, kad toks be galo talentingas žmogus buvo mano gyvenime. Ir toks gražus savo ėjime į teatrą“, – jautrius žodžius sakė E. Gabrėnaitė.
Primename, kad apie aktoriaus netektį trečiadienio rytą pranešė jo sūnus, taip pat žinomas menininkas, Kostas Smoriginas jaunesnysis. Scenos grandas mirė po sunkios ligos.
„Šiąnakt iškeliavo mano tėtis – Kostas Smoriginas“, – pranešė sūnus.