Pagal 2020 m. lapkritį Lietuvos ir JAV vyriausybių pasirašytą sutartį, už pirkinį Lietuva Amerikos Vyriausybei sumokėjo 181 mln. eurų. Amerikos vyriausybė kaip paramą šiam projektui taip pat skyrė 26 mln. eurų paramą. Projektas buvo vykdomas pagal G2G – „vyriausybė-vyriausybei“ – schemą, t. y., krašto apsaugos sistema pirko ne tiesiogiai iš gamintojo, o iš Amerikos vyriausybės. Tokiu būdu Lietuva įsigijo pagal Amerikos kariuomenės standartus ir reikalavimus sukomplektuotus orlaivius.
Pristatymas vėlavo metus
Pagal sutartį pirmieji du sraigtasparniai turėjo pasiekti Lietuvą dar 2024 m., tačiau pristatymas vėlavo metus. „Poligono“ pirmajame sezone buvo parengęs specialiai „Black Hawk“ temai skirtą laidą. Tuomet mūsų kalbintas Karinių oro pajėgų vadas plk. Antanas Matutis kaip projekto vėlavimo priežastis nurodė ne tik dėl COVID pandemijos bei karo Ukrainoje sutrūkinėjusias ginkluotės pramonės grandines, bet ir kitus faktorius.
„Dabar su mūsų sraigtasparniais situacija – nėra tiesioginis pirkimas, komercinis pirkimas iš kompanijos, tai yra susitarimas tarp dviejų vyriausybių, tai yra Lietuvos ir Jungtinių Amerikos Valstijų. Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybė neperka mums 4 sraigtasparnių – Lietuvai, pas gamintoją neužsakinėjo ir jų nepateikinėja tokių, kokių mums jų reikia. Perka bendrą paketą tam tikros konfigūracijos, ir mes turėjome pasiūlymą: arba mes ten modernizuojam tuos naujus sraigtasparnius, įdiegiant įrangą, kurios mums reikia, arba, kaip sakant, laukiam, kol bus kažkada kitokios konfigūracijos sraigtasparniai. Taip buvo padarytas pirkimas kartu su Amerikos vyriausybe bazinės konfigūracijos „Black Hawk“ UH-60M, kuris neturi savigynos priemonių, kur jis turi truputį senesnes radijo stotis, kurias turbūt po kokių 5 metų būtų reikėję modernizuot, kuris neturi, pavyzdžiui, gervės, kuris neturi dar tam tikrų elementų, todėl, kad orlaivio paskirtis buvo tokia, kokios reikėjo, konfigūracija buvo tokia, kokios reikėjo Amerikos sausumos pajėgoms. Mūsų keliamos užduotys yra truputį specifinės ir kitokios, todėl mums reikia papildomos įrangos ir natūralu, kad šie sraigtasparniai jau yra seniai pagaminti, jie yra atiduoti į kitą kompaniją, kurioje vyksta sraigtasparnio modernizacija. Kadangi vyksta modernizacija, tai, kaip ir minėjau, procesai yra tam tikras testavimo, sertifikavimo dalykas, nors ir tai nėra kažkas naujo arba išradimų fazės nereikia, jinai jau yra, tik tiek paprasčiausiai įrangos integracijos ir tada sąveikumo tarpusavyje, įtaka kitom orlaivio sistemoms, visa visi šitie etapai jie turi praeiti, ir mūsų sraigtasparniai Jungtinėse Amerikos Valstijose skraido šiuo metu bandomuosius, baigiamuosius skrydžius ir, tikėtina, iki metų pabaigos bus Lietuvoje“, – kalbėjo Karinių oro pajėgų vadas plk. Antanas Matutis.
Dronus mokomasi naikinti turimomis priemonėmis
Toliau kita tema – oro gynyba. Kaip žinoma, po liepos mėnesį įvykusių incidentų, kai iš Baltarusijos į Lietuvą įskrido du Rusijos paleisti dronai „Gerbera“, vienas jų – su sprogstamuoju užtaisu, buvo imtasi oro erdvės gynybos sustiprinimo priemonių.
Pasienyje su Baltarusija nustatytos skrydžių draudimo erdvės, pasienyje dislokuotas Oro gynybos bataliono vienetas su trumpojo nuotolio ginkluote. Paskelbta apie vidutinio nuotolio oro gynybos sistemos NASAMS ir trumpojo nuotolio oro gynybos mobiliosios sistemos MSHORAD papildomų baterijų pirkimą iš atitinkamai Norvegijos bendrovės „Kongsberg“ ir Švedijos SAAB. Tačiau tuo pat metu yra identifikuota pajėgumų spraga, susijusi su galimybe naikinti mažus ir pigius oro taikinius, tokius kaip dronai. Nors trumpojo nuotolio raketiniai kompleksai, tokie kaip RBS-70, gali būti veiksmingi kovojant prieš dronus, dar efektyvesni gali būti kulkosvaidžiai ir mažo kalibro oro gynybos pabūklai.
Tačiau Lietuva tokių specializuotų ginklų neturi. Todėl Pabradėje, Generolo Silvestro Žukausko poligone šį mėnesį vyko kovinio šaudymo pratybos, kurių metu į „Gerbera“ panašūs dronai buvo naikinami kariuomenės jau turimomis priemonėmis ir ginkluote. Tam buvo naudoti kulkosvaidžiai, sumontuoti ant visureigių JLTV norvegiškose nuotolinio valdymo ugnies stotelėse CROWS, taip pat didelio kalibro kulkosvaidžiai „Browning“ M2 nuo stovo ant žemės, raketiniai oro gynybos kompleksai RBS-70 ir net pirmojo asmens vaizdo – FPV – dronai.
Pasak pratybų organizatorių, kai kurioms priemonėms taikinius pavyko numušti iš karto, kitos parodė, jog reikia ieškoti efektyvesnių sprendimų, tačiau pasiektas svarbiausias pratybų tikslas – įvertinti turimų oro gynybos priemonių efektyvumą bei treniruoti oro gynybos ginklų sistemų įgulas atakuoti tokio tipo taikinius.
Ekspertai neabejoja, kad ateityje bus numatyti ir šaunamųjų oro gynybos priemonių įsigijimai. Vakarų valstybių pramonė jau gamina tokias sistemas. Laidose „Poligonas“ anksčiau rodėme kelias tokias ginkluotės sistemas. Pavyzdžiui, Lenkijoje gaminamą mobilią sistemą „Pilica“, kurią sudaro ant sunkvežimio sumontuotas suporintas 23 mm automatinis pabūklas su raketų „Piorun“ paleidikliais. Ši sistema sujungta su taktiniu oro erdvės stebėjimo radaru.
Taip pat esame pristatę švedišką SAAB sukurtą mobilią sistemą LOKE, kurioje per nuotolį valdomas pageidaujamo kalibro kulkosvaidis sujungtas su radaru, optiniais stebėjimo prietaisais ir elektroniniais dažnių jutikliais. Tokia sistema yra visiškai suderinama su Lietuvos iš SAAB jau perkamais trumpojo nuotolio oro gynybos kompleksais MSHORAD, kurie sudaryti iš mašinų su sutrejintais raketų RBS-70 NG paleidikliais ir mašinų su taktiniais radarais „Giraffe 1X“.
Gausybė pratybų Lietuvoje
Nuo rugpjūčio smarkiai įsibėgėjo Lietuvos nacionalinių ir mūsų šalyje vykstančių tarptautinių karinių pratybų ciklas. „Poligone“ jau pasakojome, kad atsižvelgiant į kariuomenės kovinio rengimo planus, ir reaguojant į Rusijos ir Baltarusijos pratybas „Zapad“, Lietuvoje, kitose Baltijos šalyse ir Lenkijoje buvo sutelktos ir mobilizuotos nemažos pajėgos, kurios savo skaičiumi ir ginkluote smarkiai lenkė „Zapad“ dalyvių skaičių. Bet kokiai karinei veiklai būtina logistika, ir savo brigadą Lietuvoje vystanti Vokietija įgijo moderniai įrengtą logistikos objektą.
Rukloje, vadinamoje žemutinėje Neries terasoje, rugsėjo 29 dieną Lietuvos ir Vokietijos gynybos ministerijų vadovai atidarė logistinės paramos aikštelę. Jos statybai Vokietija skyrė 90 mln. eurų. Šį objektą netikslu vadinti „aikštele“, nes iš esmės tai visavertė atskira karinė bazė. Joje įrengtos dirbtuvės sąjungininkų kovinei technikai aptarnauti, atsarginių dalių ir kitų karinių atsargų saugojimui, technikos plovykla, degalinė ir kita logistinė įranga. Tokio dydžio logistikos aikšteles anksčiau buvo galima pamatyti tik dideliuose Vakarų Europos ir Amerikos kariniuose objektuose. Į reikšmingo vokiečiams objekto atidarymą buvo atvykęs ir Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistoriusas.
Rugsėjo pabaigoje Baltijos jūroje prie Lietuvos krantų įvyko tarptautinių pratybų „Neptūno kirtis 2025“ dalis. Lietuvos Specialiųjų operacijų pajėgų, Sausumos pajėgų artilerijos batalionų ir NATO sąjungininkų Jungtiniai oro atakų kontrolieriai ir priešakiniai stebėtojai, Lietuvos karo laivais išplaukę į Baltijos jūrą, treniravosi užvesti artilerijos ugnį į jūroje esančius taikinius. Iš filmuotos medžiagos matome, kad smarkiai kliuvo vadinamiesiems „killer tomato“ – pripučiamiems oranžiniams kūbams, kurie dažnai naudojami kaip plūduriuojantys taikiniai. Maža detalė – stengiamasi į šiuos „pomidorus“ tiesiogiai netaikyti, nes šaudoma labai taikliai ir jokių „pomidorų“ neužteks.
Tuo tarpu spalio pradžioje Šiauliuose vyko savaitės trukmės Karo komendantūrų valdybos karinės pratybos „Perkūno bastionas 2025“, skirtos Lietuvos kariuomenės komendantinių vienetų rengimui. Pratybų metu kariai treniravosi vykdyti Šiaulių miesto komendantines funkcijas – vykdyti svarbių objektų apsaugą bei užtikrinti viešąją tvarką. Savaitę trukusiuose mokymuose iš viso dalyvavo daugiau kaip 600 karių ir su jais bendradarbiavusių pareigūnų, civilinių ir valstybės institucijų atstovų. Šiaulių centrinėje dalyje kariai patruliavo gatvėse, tikrino asmenis ir transporto priemones, koordinavo karinio transporto judėjimą ir įrengė kontrmobilumo priemones. Nakties metu buvo įvesta mokomoji komendanto valanda, kartu su Lietuvos policijos pareigūnais treniruotasi reaguoti į neramumus. Pratybose dalyvavo dešimties dienų mokymus baigę komendantinių vienetų kariai, o jų vadų funkciją atliko kartotiniams mokymams pašaukti aktyviojo rezervo kariai. Šis modelis sudarė sąlygas ne vien plėsti komendantinių vienetų karių žinias, bet ir atnaujinti vadovaujančių rezervo karių ir karininkų įgūdžius, užtikrinant realistiškomis sąlygomis vykdomą mokymą. Šios pratybos buvo susijusios su kitais mokymais – nacionalinio mobilizacijos sistemos patikrinimo pratybomis „Vyčio skliautas 2025“.
O Pabradėje dvi savaites vyko tarptautinės pratybos „Geležinis Vilkas“, kurioje dalyvavo taip pat pavadintos brigados kariai ir sąjungininkai iš Vokietijos vadovaujamos NATO kovinės grupės – iš viso daugiau kaip 3 tūkstančiai karių ir pusseptinto šimto kovinės technikos priemonių. „Geležinis Vilkas“ rengiamas dukart per metus – pavasarį ir rudenį, ir kaskart yra vertinamas dviejų metų trukmės kovinio rengimo ciklą užbaigęs batalionas. Ši kartą vertinimo laikas buvo atėjęs Alytuje įsikūrusiam Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų batalionui. Pratybų dienomis, be jau minėtų NATO karių, dalyvavo ir Karaliaus Mindaugo husarų, Algirdo pėstininkų batalionų ir Generolo Romualdo Giedraičio artilerijos bataliono kariai. Pratybų antrojoje fazėje surengi koviniai šaudymai. Jų metu artileristai šaudė į stacionarius taikinius iš 155 mm savaeigių haubicų PzH 2000. Tuo tarpu Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono kariai pratybas užbaigė aukščiausio – V-ojo etapo – koviniais šaudymais, kurių metu padaliniai, taktiškai judėdami vietovėje su pėstininkų kovos mašinomis „Boxer-Vilkas“, į stacionarius ir pakeliamus taikinius atliko šūvius iš integruotų kulkosvaidžių, 30 mm patrankų „Bushmaster“ MK-44S bei prieštankinių sistemų „SPIKE“, taip pat 120mm minosvaidžių „Tampella“ bei vidutinio nuotolio prieštankinės raketų sistemos „Javelin“.