Kai visuomenė stebi milžiniškas sistemines krizes, o valstybės vadovai ir teisėsaugos „elitas” klampoja korupcijos liūne, buvęs premjeras Saulius Skvernelis ar pavieniai politiniai skandalai tėra mažytės smulkmenos didžiulėje, supuvusioje sistemoje.
Šiai sričiai iš valstybės biudžeto kasmet skiriama milžiniška suma – ji siekia apie 1,1 mlrd. eurų (tai sudaro maždaug 4,8-5,3 proc. visų valstybės biudžeto išlaidų).
Kyla esminis klausimas: kiek dar milijonų eurų iš valstybės biudžeto mes sukišime į šį biurokratinį aparatą, kuris ne tik nesusitvarko su nusikalstamumu, bet ir pats tampa didžiausia grėsme piliečių laisvei bei asmeniniam saugumui?
Kad Lietuvos teismų sistema yra giliai sušlubavusi, geriausiai įrodo beprecedenčiai skandalai.
Prisiminkime didžiulį rezonansą sukėlusį teisėjų ir advokatų korupcijos tinklą, kuomet STT ir prokuratūra sulaikė dešimtis asmenų – aukščiausio rango teisėjus bei žinomus advokatus, o tuometinei prezidentei teko skubiai naikinti imunitetus net keliems apeliacinio, aukščiausiojo ir apygardos teismų teisėjams.
Tyrimai atskleidė protu nesuvokiamus dalykus: advokatų kontoros, tokios kaip Drąsučio Zagrecko, veikia kaip tikrų turgų filialai, kur „blakėmis” apsagstytuose kabinetuose, portfeliuose ar tiesiog po kompiuterio klaviatūromis buvo nešiojami ir paliekami dešimtys tūkstančių eurų kyšiai už iš anksto sutartus teismo sprendimus.
Net ir po ilgų teismo procesų, kuomet dalis teisėjų (tokių kaip Egidijus Laužikas, Henrichas Jaglinskis, Konstantinas Gurinas) galiausiai buvo pripažinti kaltais, pati sistema padarė viską, kad išsisuktų minimaliomis piniginėmis baudomis ar išvengtų realių grotų. Kai pačios šventovės – teisimai – tampa prekyviete, teisingumas Lietuvoje tampa fikcija.
Prokuratūra, kuri privalėtų būti objektyvumo garantu, persekiojimo ir baudžiamosios atsakomybės sferoje demonstruoja klasinį šališkumą. Kai reikia ginti sistemą, prokurorai užmerkia akis prieš kolegų nusikaltimus.
Bylos prieš pareigūnus vilkinamos tol, kol sueika senaties terminai, o tyrimai nutraukiami „neradus nusikalstamumo požymių”.
Tuo tarpu regionuose klesti visiška savivalė. Kol konfiskuojamos kaimo naminės degtinės varyklos, o smulkūs pažeidimai traukiami į viešumą kaip didžiulės „pergalės”, pusė Lietuvos atvirai perka ir rūko kontrabandines cigaretes, o piliečiai gūžčioja pečiais: „Iš kur visi šitie dalykai?”. Atsakymas akivaizdus – šešėlis egzistuoja tol, kol jis yra „stogaujamas” arba toleruojamas tų pačių struktūrų, kurios iš to paties šešėlio netiesiogiai maitinasi.
Šiandien vidaus reikalų ir teisinės sistemos išlaikymui valstybė išleidžia milžiniškas sumas iš mokesčių mokėtojų kišenės. Tačiau ką gauname mainais? Korupcijos skandalus, kyšininkaujančius teisėjus, šališkus prokurorus ir pilietį persekiojančius bei reketuojančius policijos pareigūnus.
Kyla klausimas – iš kur toks godumas ir žema moralė? Šios institucijos pačios yra neliečiamos, nekritikuojamos, netikrinamos, veikia savavališkai, mano nuomone – jos tikrai neatspindi demokratinių vertybių.
Randa laiko užsiimti korupcinėmis veiklomis, bet neranda laiko tvarkytis su nusikalstamumu ir atlikti savo pareigų? Kategoriškai reiškia – per didelis teisėsaugos finansavimas ir neveikianti/neskaidri darbo kontrolė.
Taipogi kyla vienintelis logiškas reikalavimas: ar neverta šiam aparatui apkarpyti sparnelius ir drastiškai sumažinti finansavimą?
Kai institucijos nesugeba vykdyti savo tiesioginių funkcijų ir pačios tampa grėsme visuomenei, pinigų kranelio prisukimas yra vienintelis būdas atpalaiduoti gniaužtus ir priversti sistemą atsiskaityti prieš tautą. Finansavimas be atskaitomybės gimdo tik diktatūrą iš pasalų.
Ar Lietuvą vis dar galima laikyti demokratine valstybe, jei teisėsauga veikia be jokios realios kritikos bei kontrolės ir tampa autoritarinės valdžios įrankiu?