Verslininkas pasakojo, kad jam su broliu mintis žengti į gynybos pramonę gimė dar 2014 m.
„Kai buvo užpulta Ukraina ir buvo aneksuotas Krymas, tai mus pastūmėjo kaip technologus, mokslininkus, inžinierius, kuriančius aukštąsias technologijas, kažką pradėti daryti. Viskas gimė iš savisaugos instinkto, dėl Lietuvos saugumo. Kaip tik ieškojome, kaip mes galime prisidėti. Pasirinkome individualaus kario sistemas, nes Lietuvos kariuomenėje jos yra pagrindinis komponentas – pėstininkai, sausumos pajėgos“, – prisiminė pašnekovas.
Rugsėjo mėnesį „Brolis Defence Group“ pasirašė ketinimų protokolą su Lenkijos gynybos pramonės milžinės PGZ įmone. Tačiau tai tik dar vienas ateities bendradarbiavimas K. Vizbarui jau sėkmingai dirbant su 37 pasaulio šalimis gynybos sektoriuje.
„Savo įrangą jau tiekiame 37 pasaulio valstybėms. Vienoms mažesniais kiekiais, kitoms – didesniais. Mūsų klientų ratas labai aiškus – NATO ir NATO partnerių valstybės. Iš esmės dominuoja Europos Sąjunga bei Kanada, Australija, – vardijo K. Vizbaras. – Amerikoje mes taip pat pradedame įdirbį daryti. Turime šiokių tokių nedidelių pardavimų ilgalaikei perspektyvai. Manau, kad ir Amerikoje mes užimsime kažkokią poziciją. O šiandien esame stipriausi Europoje, kur įskaitoma ir Ukraina“.
Sako, kad įeiti į rinką įmanoma
Iš verslų, norinčių įeiti į gynybos pramonės įmones, kartais pasigirsta, kad pakankamai sudėtinga rasti pirmuosius pirkėjus, kurie leistų atverti duris į kitas rinkas. Tačiau K. Vizbaras sako, kad čia jokio paslėpto rakto spintoje nėra.
„Reikia dirbti, daryti ir įeisi. Reikia kurti konkurencingus sprendimus, kurie yra konkurencingi globaliai arba atliepia užsakovo, kariuomenės poreikį. Reikia žiūrėti, kas ką daro, kur link judama, kokie vyksta įsigijimai. Reikia domėtis. Tiesiog reikia sukurti sprendimą ir bandyti jį parduoti. Reikia sunkiai dirbti, kad užsidirbtum. Toks tas receptas“, – kalbėjo jis.
K. Vizbaras pasakojo, kad jų pačių pirmi pardavimai karinėje srityje buvo Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje ir gana nedideli.
„Pakankamai greitai ir Lietuvoje laimėjome viešuosius pirkimus ir pradėjome tiekti, – tęsė jis. – Aišku, ne būtinai Lietuvos kariuomenė turi būti pirmas užsakovas. Žinoma, ji yra svarbi namų aikštelė ir, aišku, kad jei netieki savo kariuomenei, tai klaus tavęs – kodėl. Galbūt tikrinsis per ministeriją“.
K. Vizbaras teigia, kad tai visiškai normalu. Be to, pasak jo, situacija dabar tikrai daug geresnė verslams nei buvo prieš dešimtmetį.
„Pamenu, kad buvo demonizuojamas lietuviškas verslas. Politikai išstodavo ir pasisakydavo, kad Lietuvoje tik garažai ir niekas čia nieko nepagamina. Žeminančių dalykų, kur reikėjo apsiginti savo statusą, buvo. Šiandien Lietuvoje ir visoje Europoje matau, kad tai didelio prestižo dalis. Šiandien skųstis, kad nėra palaikymo ir praktinio, ir žodinio, ir finansinio, mano manymu, tikrai nereikėtų“, – pastebėjimais dalijosi pašnekovas.
K. Vizbaras pabrėžia, kad Lietuvos kariuomenė nėra labdaros organizacija, o pasiūlius išskirtinį, gerą ir reikalingą sprendimą tikrai gali laimėti viešuosius pirkimus.
„Čia nėra kažkokios mistikos ar kažkokio greitkelio į Lietuvos kariuomenę: tu turi laimėti konkursą, turi turėti įrangą, tavo įranga turi būti ištestuota, mėgiama karių, turi atitikti operacinius reikalavimus, keliamus pajėgų. Ir viskas“, – vardijo jis.
Pasiteiravus, ar kitose NATO rinkose jaučiamas vidinis protekcionizmas saviems, vietos gamintojams, K. Vizbaras teigė, kad tai juntama.
„Tai visiškai logiška, nes tu nori išlaikyti gamybos pajėgumą gaminti savo šalyje. Taip pat pinigų leidimas gynybai ilguoju laiku buvo matomas su skepsiu, kad neva pinigai išmetami neaišku kam, ir reikia, kad tie pinigai suktųsi vidinėje rinkoje, – kalbėjo pašnekovas. – Ekonominis naudingumas yra akivaizdus tokio protekcionizmo ir viskas yra gerai su juo. Tiesiog turi išlaikyti ir kokybės kartelę. Yra šalių, kurios visiškai užsidariusios ir perka iš savęs, nepaisant to, kad gal ten jau nekonkurencinga įranga. Bet Vakarų modernios šalys kaip skandinavai, belgai, olandai jie žiūri per kokybės prizmę: jei viduje neturi savo gamintojo, kuris galėtų patiekti atitinkamą sprendimą, produktą ar paslaugą, jie ieško išorėje“.
Išaugus finansavimui pastebėjo gariūninį fenomeną
Laidoje „Brolis Defence Group“ vienas iš įkūrėjų taip pat pasidalijo savo požiūriu apie šiuo metu itin išaugusį skirtingų verslų susidomėjimą gynybos pramone po to, kai buvo pradėta kalbėti apie rekordines lėšas gynybos sektoriui.
„Esu pasisakęs ir anksčiau apie tą, ką mes tarp brolių vadiname „Gariūnų fenomenu“. Kai atsirado didelės lėšos, skiriamos gynybai, tai čia iš visų pakampių pradeda lįsti neaiškaus plauko ir neaiškių interesų veikėjai, kur neaišku, kas už jų stovi, koks jų tikslas – ar tiesiog prieiti prie lėšų, ar už jų dar kažkokie blogesni žmonės ar struktūros, valstybės stovi. Tokių atvejų buvo ne vienas ir ne du“, – pastebėjo pašnekovas.
Pasak verslininko, reikėtų labai atidžiai stebėti, kas ir kaip patenka į karinės įrangos tiekimo grandinę, nes ji gali dominti ne tik dėl finansinių paskatų, bet ir priešams naudingai informacijai išgauti.
Paklaustas, kiek laiko užtrunka sukurti išskirtines technologijas gynybos pramonei, K. Vizbaras dalijosi savo pavyzdžiu: „Mūsų kuriamose elektroninėse sistemose yra mazgai – ir optinis, ir mechaninis, ir elektroninis. Tai prie kiekvienos sistemos dirba skirtingos komandos žmonių. Pavyzdžiui, mes tyrimų ir plėtros (angl. R&D) žmonių, atmetus kokybės skyrių, turime apie 17 – čia vien tik mokslininkai, inžinieriai, kurie kuria produktą. O kai kalbame apie gamybą, tai kalbame apie 30-40 žmonių, priklausomai nuo sistemos“.