Tokių vaizdų jau pilna visoje Prancūzijoje: degantys konteineriai, užbarikaduoti licėjai, fejerverkų raketų šūviai į policiją, padegimai mokyklų kiemuose.
Spalio 2 dieną buvo uždaryta apie 400 mokyklų, sulaikyta apie 5 000 žmonių, daugiausia paauglių, sužeisti 65 švietimo darbuotojai, tarp jų apie 40 mokyklų vadovų. Protestas, neva, dėl mokytojų trūkumo ir prastų mokymosi sąlygų per kelias dienas virto mokyklų niokojimu, smurtu prieš mokytojus ir gatvių riaušėmis.
Vienu iš tiesioginių protesto detonatorių tapo nuo šių mokslo metų licėjuose sugriežtintas mobiliųjų telefonų naudojimas. Patys moksleiviai sako, kad būtent draudimas per pamokas naudotis mobiliaisiais telefonais „suveikė kaip gaidukas”.
Mokyklos telefonus ribojo dėl labai paprastos priežasties – norėjo daugiau drausmės, mažiau triukšmo ir daugiau dėmesio pamokose. Daliai mokinių tai tapo dar vienu pretekstu maištauti prieš taisykles.
Čia jau prasideda tikrasis absurdas. Jaunuoliai piktinasi, kad mokyklose trūksta pedagogų, tačiau jų trūksta todėl, kad daugelyje Marselio ar Paryžiaus migrantų rajonų mokytojas ateina į pamokas ne vien dėstyti matematikos, istorijos ar prancūzų kalbos.
Jam tenka galvoti ir apie tai, ar šiandien teks tramdyti muštynes, klausytis grasinimų, kviesti policiją ar pačiam saugotis mokinių smūgių.
Jaunas rytinių Paryžiaus priemiesčių rajono mokytojas Markas per pusantrų metų buvo užpultas tris kartus. Pirmą kartą jam rašant lentoje į nugarą lėkė įvairūs daiktai.
Antrą kartą konfliktas kilo dėl visiškai paprasto dalyko – mokytojas liepė mokiniui padėti telefoną ir susilaukė smūgių. „Mane muša, bėga kraujas”, – vėliau Prancūzijos naujienų televizijos kanalui BFMTV pasakojo Markas.
Per užpuolimą jam buvo sulaužyta nosis. Trečią kartą jis buvo užpultas metro stotyje. Po šio išpuolio mokytojo advokatė pareikalavo skubiai jį perkelti kitur, nes Markas nebesijautė saugus nei gatvėje, nei viešajame transporte, nei prie savo mokyklos.
Kitas pavyzdys – Dransi, Paryžiaus šiaurės rytiniame pakraštyje esantis miestas. Dransi istorija dar niūresnė.
2024 metų birželį keturi koledžo mokytojai per „Snapchat” socialinį tinklą gavo grasinimus mirtimi. Buvo paskelbta pedagogų nuotrauka, dviejų mokytojų veidai apibrėžti raudonai, o po ja parašyta: „Rytoj ponia X mirusi…”
Grasinimų autorius gyrėsi žinantis, kur pedagogai gyvena ir kada baigia darbą. Kitą rytą darbuotojai atsisakė dirbti, o mokykla buvo uždaryta.
Šie atvejai nėra keli atsitiktiniai protrūkiai. Paryžiaus priemiesčio Saint-Denis mokyklose nuo 2024 metų rugsėjo iki 2025 metų balandžio užregistruota virš 500 žodinės agresijos prieš mokytojus atvejų – įžeidimai, grasinimai sumušti ar nužudyti.
Policijos duomenys rodo aiškią kryptį: 2025 metais 43 procentai jaunimo grupių muštynių rajone buvo susijusios su mokyklomis. Policija surengė 540 specialių saugumo operacijų prie 276 koledžų ir 264 licėjų.
Kai prie mokyklų tenka nuolat siųsti policiją, čia jau kalbame ne apie pedagogiką, o apie viešąjį saugumą.
Kodėl mokytojas tampa taikiniu? Nes jis klasėje atstovauja valstybę – „sistemą” ir yra tas žmogus, kuris pasako „ne”: ne – telefonui per pamoką, ne – triukšmui, ne – grasinimams, ne – gatvės taisyklėms mokyklos viduje.
Jis reikalauja ateiti laiku, atlikti užduotį, gerbti kitus ir paklusti tvarkai. Ten, kur mokytojo žodis susiduria su gatvės ir gaujos taisyklėmis, paprasčiausias reikalavimas padėti telefoną gali baigtis smūgiais.
Mokytojui Marcui jis baigėsi sulaužyta nosimi.
Visa tai vyksta priemiesčiuose, kurių gyventojų sudėtį per kelis dešimtmečius smarkiai pakeitė migracija. 2020-2021 metų duomenimis, Saint-Denis rajone 31,6 procento gyventojų buvo imigrantai, dar 31,6 procento sudarė Prancūzijoje gimę imigrantų vaikai.
Didžiąją šių bendruomenių dalį sudaro šeimos, kilusios iš Alžyro, Maroko, Tuniso ir kitų Afrikos valstybių. Tai tie patys priemiesčiai, kuriuose mokykloms tenka spręsti ne tik mokymo, bet ir drausmės, saugumo bei integracijos problemas.
Mokykla tapo vieta, kur kyla įtampa tarp europietiškos ir afrikietiškos kultūrų, vyksta ir atviras Prancūzijos kultūros vertybių atmetimas. 2026 m. vien per kelis mėnesius Švietimo ministerija registravo šimtus „mokymo ginčijimo”, „Respublikos vertybių atmetimo”, „bendruomeninių reikalavimų” ir „mokyklinės veiklos atsisakymo” atvejų.
Mokiniai dėl religinių įsitikinimų atsisako dalyvauti pamokoje, privalomoje išvykoje, muzikuoti ar atlikti piešimo užduotį. Mokinys ar jo tėvai religiniu ar kultūriniu pagrindu ginčija tai, ko mokoma Prancūzijos mokyklose apie evoliucijos teoriją, religijų istoriją, lytinį švietimą, vyrų ir moterų lygybę, muziką, dailę ar net Saulės sistemą. Mokinys religiniu pagrindu neigia mergaičių ir berniukų lygybę.
Priemiesčių rajonų mokyklose baltųjų prancūzų kilmės mokinių dalis dažnai nesiekia net penktadalio. Mokytojai liudija, kad dalis mokinių save suvokia kaip „kolonizuotųjų vaikus” ir atmeta prancūziškas taisykles.
Aukštas nedarbas, nusikalstamumas ir šeimų struktūros silpnumas šiuose rajonuose koreliuoja su smurto lygiu. Pavyzdžiui, Saint-Denis nuolat pirmauja pagal smurtinius nusikaltimus.
Dabartinės riaušės parodė, kaip greitai mokyklos konfliktas gali susilieti su gatvės smurtu. Svarbi detalė, kad po susirėmimų gatvėse jaunuoliai nėjo namo ir nesėdo aptarinėti mokyklų finansavimo. Jie telefonuose sekė, kur tuo metu „vyksta veiksmas”, ir judėjo į kitą neramumų vietą.
Taip moksleivių protesto vadžias paėmė tie, kuriems svarbiausia buvo ne trūkstamas matematikos mokytojas, o galimybė susiremti su policija, padegti barikadą ar pasirodyti prieš savo grupę.
Kartu prie licėjų persikėlė visas gatvės riaušių arsenalas: kaukės, barikados, fejerverkų raketos, benzinas, padegimai ir grupinės atakos. Prie švietimo reikalavimų prisidėjo šūkiai prieš policiją, revoliucinė kairioji retorika ir Palestinos vėliavos.
Mokyklų problemos tapo pradine kibirkštimi, tačiau prie jų iškart prilipo daug platesnis maištas prieš policiją, valdžią ir pačią mokyklos teisę reikalauti drausmės.
Ir ratas užsidaro. Patyrę pedagogai tokių mokyklų vengia, o ten dirbantys stengiasi ištrūkti. Prancūzijos valstybė Saint-Denis rajono švietimo darbuotojams net moka specialią lojalumo premiją, padidintą iki 12 tūkst. eurų.
2024 metais ją gavo beveik 22 tūkstančiai departamento mokytojų. Valstybė iš esmės moka tūkstančius eurų vien už tai, kad žmogus nepabėgtų iš vietos, į kurią kitą pedagogą prisikviesti sunku.
Kai nėra mokytojo, vaikai lieka be pamokų, silpnėja tvarka. Tada jau sukauptą pyktį pasiima politiniai aktyvistai. Prancūzijos žvalgybos tarnybos protestų organizavimą susiejo su kraštutinės kairės politikais, o vidaus reikalų ministras kalbėjo apie agitatorius, judančius nuo vienos mokyklos prie kitos ir kurstančius smurtą.
Gatvėse jau ir atvirai vaikšto žmonės su raudonomis vėliavomis, ant kurių pavaizduoti pjautuvas ir kūjis. Tai Prancūzijos komunistų partijos jaunimo organizacijos MJCF vėliavos. Jaunieji komunistai teigia, kad savo iniciatyva jie visoje šalyje užblokavo apie 200 vidurinių mokyklų.
Saint-Denis meras, juodaodis atvykėlių iš Malio palikuonis Bally Bagayoko iš kraštutinės kairės partijos „Nepaklusnioji Prancūzija” žurnalistams pareiškė, kad smurtas gali būti teisėtas, ir buvo nufilmuotas šokantis šalia degančios šiukšliadėžės. Jo partijos deputatai važinėjo palaikyti blokadų.
Tačiau Prancūzijos kraštutinė politinė kairė neatėjo į tuščią vietą. Ji rado priemiesčius, kuriuose jau kaupėsi pyktis, mokykloms trūko žmonių, policijai teko saugoti jų prieigas, o daliai jaunimo gatvės autoritetas buvo stipresnis už mokytojo žodį. Telefonų draudimas parodė, kad konfliktas vyksta dėl labai paprasto klausimo: ar mokykla dar turi teisę pasakyti mokiniui „padėk telefoną ir laikykis taisyklių”?
Ir štai visas absurdas viename paveiksle: protestuojama dėl mokytojų trūkumo, bet puolami mokytojai; reikalaujama geresnių mokyklų, bet jos padegamos.
Priemiesčiai skundžiasi valstybės dėmesio stoka, o valstybė ten turi siųsti policiją, remontuoti sudegintą turtą ir mokėti papildomas premijas pedagogams, kad šie apskritai liktų ten dirbti.
Deganti mokykla – tikslus šiandieninės Prancūzijos krizės paveikslas.