2 nuotr.
Nepriklausomai nuo to, kokia sveikatos būklė, dabartinė Sveikatos apsaugos ministerijos vadovybė nori, kad pacientui slaugos paslaugos už PSDF lėšas būtų suteikiamos net nebe 120, o tik 60 dienų. Eltos nuotr.
Nes šiuo metu jos teikiamos vos 120 dienų, nors dažnai poreikis būna didesnis, o Sveikatos apsaugos ministerija dėl taupumo laikotarpį siekia netgi sutrumpinti iki 60 dienų.
Pasak J.Sejonienės, Lietuvoje ilgėjanti gyvenimo trukmė ir visuomenės senėjimas lemia augantį ilgalaikės sveikatos priežiūros paslaugų poreikį.
Remiantis Valstybės duomenų agentūros prognozėmis, 2050 m. apie 30,2 proc., arba daugiau kaip 808 tūkst., Lietuvos gyventojų sudarys 65 metų ir vyresni asmenys. Ilgesnė gyvenimo trukmė savaime nereiškia ilgesnio gyvenimo be sveikatos sutrikimų.
Medicinos pažanga leidžia žmonėms ilgiau gyventi sergant sunkiomis lėtinėmis ligomis, turint negalią ar patyrus sudėtingas medicinines būkles, tačiau kartu didėja ilgalaikės profesionalios slaugos, simptomų kontrolės ir nuolatinės sveikatos priežiūros poreikis.
Valstybės kontrolės dar 2021 m. atliktas vertinimas parodė, kad problema aktuali – 120 dienų per kalendorinius metus termino suteikti slaugos ir palaikomojo gydymo paslaugas, apmokamas PSDF biudžeto lėšomis, dažnai neužtenka, kad būtų patenkinti asmenų gydymo poreikiai.
2017-2019 m. penkios iš dvidešimties atrinktų ligoninių (25 proc.), pasibaigus 120 dienų PSDF apmokėjimo terminui, pacientų prašymu toliau teikė palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugas, už kurias mokėjo patys pacientai (arba jų giminaičiai).
Ataskaitoje taip pat pabrėžta, kad nėra pagrįstų įrodymų, jog sprendimas PSDF biudžeto lėšomis apmokamas palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugas riboti iki 120 dienų per kalendorinius metus yra pagrįstas.
„Taigi vien iš nustatyto 120 dienų termino nėra pagrindo daryti prielaidą, kad jam pasibaigus išnyksta ir paciento medicininis poreikis”, – aiškinamajame rašte dėsto J.Sejonienė ir jos iniciatyvą palaikanti kolegė Paulė Kuzmickienė.
Seimo Teisės departamentas teigia, kad pagrįstai į vieną nuostatą sujungiamos stacionarinės palaikomojo gydymo ir slaugos bei paliatyviosios pagalbos paslaugos.
„Pažymėtina, kad paliatyviosios pagalbos paslaugų teikimo ir apmokėjimo trukmė neturėtų būti ribojama ar siejama su pakartotinio vertinimo procedūromis taip pat, kaip palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugos.
Paliatyvioji pagalba paprastai teikiama esant negrįžtamai paciento sveikatos būklei (kai diagnozuojama nepagydoma, progresuojanti liga ir nebelaukiama pasveikimo), todėl ši pagalba iš esmės yra neterminuota ir užtikrinama iki pat paciento gyvenimo pabaigos”, – teigia Seimo teisininkai.
„Su Teisės departamento išvada gal ir sutikčiau, bet ir slaugoje, ir paliatyviojoje slaugoje nustatytas dienų skaičius. Tikrai negalima nustatyti dienų skaičiaus – kiek jų reikės. O dabar Sveikatos reikalų komitete posėdyje sveikatos apsaugos ministras pateikė paaiškinimus dėl svarstomo stacionarinių palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugų PSDF lėšomis apmokėjimo trukmės trumpinimo iki 60 dienų.
Tai – visiškai nelogiška. Po kokio rimtesnio šlaunikaulio lūžio net rentgenas ne iškart atliekamas. O jei negyja, tai net per pusę metų tikrai nesugis. Bet vis tiek po trijų mėnesių netenka slaugos paslaugų”, – „Vakaro žinioms” sakė J.Sejonienė.
Anot jos, dabar, jei „iškapsi” 120 dienų laikotarpis, už ligonį, nei jei jam būtina nuolatinė gydymo priežiūra, turi toliau mokėti jo giminaičiai, arba jį pasiimti, arba šis perkeliamas į globos skyrių (šios paslaugos kartais suteikiamos ir namuose, tačiau be būtinų gydymo paslaugų).
„Bet sprendimą turi nulemti ne dienų skaičius, o žmogaus būklė, medicininės indikacijos. Juo labiau kad ne kiekvienam reikia 120 dienų – kai kam reikia mažiau. Tai jei kam reikia daugiau, beveik išsilygintų. Tačiau dabar ministerija siūlo sumažinti terminą iki 60 dienų. Iš taupumo. Tačiau ar tai vieta taupyti?” – retoriškai klausė J.Sejonienė.
Ji ypač akcentavo, kad pataisa nereiškia besąlyginio ar automatiškai neriboto paslaugų apmokėjimo: sprendimas dėl apmokėjimo tęstinumo būtų priimamas remiantis individualiu paciento būklės vertinimu ir išliekančiomis medicininėmis indikacijomis.