Kunigas Rimantas Gudelis, Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius, etnologė Gražina Kadžytė. Bernardinai.lt nuotraukų (ELTA, asmeninio archyvo) koliažas
Artėjant Visų Šventųjų iškilmei ir Vėlinėms, vėl kyla diskusijos, ar ne per daug dėmesio skiriame Helovino šventimui, ar nepamirštame krikščioniškų Visų Šventųjų ir Vėlinių tradicijų.
„Helovino šventimas yra tik pramoga, o ši pramoga nepažeidžia nė vieno Dievo įsakymo ar Bažnyčios įsakymo, tad ją švęsti galima“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ tikina kunigas RIMANTAS GUDELIS.
Tačiau Telšių vyskupas ALGIRDAS JUREVIČIUS pabrėžia, kad Vėlinių tradicijos nyksta, jas į šalį nustumia kitų šalių šventės, tarp jų ir Helovinas.
Dienraštis „Bernardinai.lt“ kartu su pašnekovais prisimena krikščioniškas Vėlinių tradicijas ir diskutuoja dėl Helovino šventimo Lietuvoje.
Kunigas R. Gudelis atkreipia dėmesį, kad Helovinas nėra religinė šventė.
„Kai kurie dvasininkai sako, kad tai satanizmas ar velnio darbas, tačiau aš, įgijęs krikščioniškos antropologijos daktaro laipsnį Čikagos universitete, galiu pasakyti, kad tokių dvasininkų išsilavinimas – tik pradinis“, – kritikuoja R. Gudelis.
Kunigas dalijasi savo dešimties metų patirtimi Čikagoje Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijoje, kur buvo atsakingas už lietuvių misiją.
„Parapijoje veikė ir pradinė mokykla. Jeigu per šios šventės laiką klebonas ar aš nenueidavome į Helovino karnavalą katalikiškoje mokykloje ar nedalyvaudavome vaikų gražiausios kaukės rinkimuose, būdavo sakoma, kad blogai atliekame kunigišką tarnystę“, – pasakoja jis.
Kunigas Rimantas Gudelis. Asmeninio archyvo nuotrauka
„Taip pat, jeigu tą dieną, kai vaikai vaikšto po namus ir prašo saldainių, klebonijos durys būtų užrakintos ir niekas neduotų jiems gardumynų, žmonės sakytų, kad klebonas yra labai nemandagus. Jie aukoja, o kai ateina jų šventė, mes jų nepriimsime?“ – prideda R. Gudelis.
Pašnekovo teigimu, Čikagoje Helovinas buvo švenčiamas kaip katalikiška šventė, panašiai kaip mes minime Užgavėnes.
„Tad jeigu kai kuriuose straipsniuose rašoma, kad Helovinas – satanistinė šventė, pagal tą pačią logiką reikėtų ir Užgavėnes laikyti satanistinėmis. Nes antropologiniu, kultūriniu ir etniniu lygmeniu abi šventės yra panašios: tai žmonių kultūrinės išraiškos formos, turinčios ir pagoniškų, ir krikščioniškų elementų“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ teigia R. Gudelis.
„Helovinas – tik pramoga“
„Kadangi Helovino šventimas yra tik pramoga ir ši pramoga nepažeidžia nė vieno Dievo įsakymo ar Bažnyčios įsakymo, ją švęsti galima. Nematau jokios priežasties drausti, nors nėra būtina švęsti“, – teigia R. Gudelis.
Šioje šventėje nieko blogo nematau. Bet ar tai būtina mūsų lietuviškai kultūrai? Aišku, kad ne. Ar tai nusikalstama? Tikrai ne.
Kunigas tikina, kad Helovinas Amerikoje atsirado tada, kai airių kultūra susimaišė su vietinėmis tradicijomis – įvyko religinis sinkretizmas.
„Šioje šventėje nieko blogo nematau. Bet ar tai būtina mūsų lietuviškai kultūrai? Aišku, kad ne. Ar tai nusikalstama? Tikrai ne. Tai neutrali šventė“, – nurodo jis.
Pasak R. Gudelio, viskas, kas daroma vadovaujantis gerais ketinimais – šiuo atveju pagerbti mirusiuosius – yra priimtina.
„Pavyzdžiui, katalikai Ukrainoje prie kapų pagerbia mirusiuosius ir pakeldami taurę. Kiekviena tauta ir kiekvienas laikmetis turi savo kultūrą ir papročius. Nėra kultūrinio reiškinio, kuris būtų absoliučiai šventas, ir nėra jokio, kuris būtų absoliučiai netinkamas – jei neprieštarauja Dievo įsakymams“, – tvirtina kunigas R. Gudelis.
Telšių vyskupas A. Jurevičius: Vėlinės – prisiminimo šventė
Telšių vyskupas A. Jurevičius teigia, kad Vėlinių šventė išreiškia pagarbą mirusiam žmogui.
„Kiekvienas iš mūsų turime artimųjų, kurie jau iškeliavo į Tėvo namus. Ši diena – prisiminimo šventė. Lankome kapus, prisimename brangias akimirkas, praleistas su tais žmonėmis. Prisimename ir tuos, kurie palaidoti toli – tremtyje ar užsienyje, ypač šiandien, kai didelė emigracija. Taip pat pagerbiame tautai ir valstybei nusipelniusius – mokslininkus, signatarus ir kitus iškilius asmenis“, – pasakoja vyskupas.
Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius. Erlendo Bartulio nuotrauka
Anot A. Jurevičiaus, tiek lapkričio pirmoji, tiek antroji – kupinos pozityvios prasmės, nes atsiskleidžia mūsų tautiškumas, pagarba ir dėkingumas kūrusiems mūsų šiandieną.
„Lapkričio pirmoji – Visų Šventųjų diena, kai prisimename tuos, kurie jau pasiekę dangiškąją Bažnyčios pergalę. O per Vėlines meldžiamės už mirusiuosius, kurie dar siekia Dangaus karalystės“, – švenčių skirtumus primena Telšių vyskupas.
„Svarbiausia – malda“
Paklaustas apie Vėlinių tradicijas, A. Jurevičius tvirtina, kad svarbiausia yra malda.
Vėlinių dieną bažnyčiose aukojamos šv. Mišios už visus mirusiuosius. Daugelyje parapijų yra tradicija lankyti kapines. Kunigas sutartu laiku eina į kapines, kartais ten vyksta gedulinė procesija. Žmonės prašo palaiminti paminklus, kartu pasimeldžia.
„Tai simbolizuoja gyvą bendrystę: parapijiečiai – ir gyvenantys, ir jau iškeliavę – yra viena bendruomenė. Bažnyčia už juos meldžiasi, prisimena per šv. Mišias. Kai kuriose parapijose išlikę labai gražių tradicijų, išreiškiančių pagarbą mirusiesiems. Bažnyčia meldžiasi net ir už tuos, kurių jau niekas nebeatsimena. Juk daug parapijų susikūrė dar XVII amžiuje, o kapinės dažnai siekia 100–200 metų. Daugybės žmonių kapai jau pamiršti, bet Bažnyčia prisimena visus“, – sako A. Jurevičius.
Visuomenėje, kur krikščioniška žinia vis labiau pamirštama, žmonės griebiasi svetimų tradicijų.
Pasak vyskupo, giminaičiai, bičiuliai, pažįstami būdami kartu prie artimųjų kapų stiprina bendrystę.
„Kartais nueini prie kapo, pamatai uždegtą žvakę ir svarstai, kas čia buvo. Skambini – pasirodo, atėjo ir kiti, prisiminė, uždegė žvakę. Tuomet supranti esantis ne vienas – tau artimas žmogus buvo brangus ir kitiems. Tai sušildo širdį, parodo, kad žmogus tebėra gyvas atmintyje. Tokia bendrystė rodo, kad net ir po mirties mirusieji mus vis dar vienija“, – aiškina A. Jurevičius.
Ervino Rauluševičiaus / ELTA nuotrauka
„Turime išgryninti, kas tikra ir autentiška“
Telšių vyskupas atkreipia dėmesį, kad Vėlinių tradicijos nyksta, jas į šalį nustumia kitų šalių šventės, pavyzdžiui, Helovinas.
„Visuomenėje, kur krikščioniška žinia vis labiau pamirštama, žmonės griebiasi svetimų tradicijų. Prie to prisideda ir prekybininkai, parduodantys kaukes, kostiumus, dekoracijas. Kai kurios mokyklos ar net darželiai rengia Helovino vakarėlius, tarsi tai būtų vaikams tinkama žinia. Tačiau mums, tikintiesiems, svarbu išlaikyti vilties žinią – kalbėti apie amžinąjį gyvenimą, maldą už mirusiuosius, šventuosius – tai yra esminė mūsų šventės prasmė“, – pabrėžia A. Jurevičius
Vyskupas Heloviną mato kaip šventę, kilusią iš pagoniškų šaknų, iš laikų, kai žmonės neturėjo vilties.
„Žmonės bandė prisijaukinti mirtį žaisdami su ja. Ši tradicija gimusi iš nevilties kultūros. Civilizacijos istorijoje būta įvairių būdų elgtis su mirusiaisiais – pavyzdžiui, juos mesdavo į upes, kaip Indijoje. Aš nesu šių papročių žinovas, tačiau mes, krikščionys, turime kitą – vilties ir pagarbos žmogui – būdą. Jis ugdo bendruomeniškumą ir dvasinį brendimą“, – aiškina A. Jurevičius.
Gyvenimas siūlo daug paviršutiniškų dalykų, bet mums reikia mokėti atskirti, kas iš tiesų svarbiausia.
Paklaustas, ar tikintieji gali minėti ir Heloviną, ir Vėlines, A. Jurevičius atsako: „Kartais žmonės ieško balanso, tačiau svarbu aiškiai įvardyti, kas yra kas – kur tiesa, kur prasmė. Tikintis žmogus turi liudyti savo tikėjimą ir pasirinkti šviesos, o ne tamsos kelią.“
„Turime išgryninti tai, kas tikra ir autentiška: maldą, prisiminimą, dėkingumą. Gyvenimas siūlo daug paviršutiniškų dalykų, bet mums reikia mokėti atskirti, kas iš tiesų svarbiausia“, – mintimis dalijasi Telšių vyskupas.
Josvydo Elinsko / ELTA
Josvydo Elinsko / ELTA
G. Kadžytė: „Šventė, jungianti praeitį su dabartimi“
„Vėlinių metas – žmogaus bandymas suvokti, kas yra po mirties, kur yra mūsų artimieji. Šios tradicijos ištakos siekia labai senus laikus, todėl negalime tiksliai pasakyti, kada jos atsirado, nes tuo metu dar nebuvo rašytinės istorijos.
Labai seniai, kai žmonės pradėjo mąstyti kaip aukštesnės sąmonės būtybės, įsivaizdavo, kad mirusieji yra visai šalia mūsų“, – pasakoja etnologė GRAŽINA KADŽYTĖ.
Etnologės teigimu, Mikalojus Katkus, knygoje „Balanos gadynė“ aprašęs XIX amžiaus antrosios pusės gyventojų papročius, vaizdžiai pasakojo ir apie tradicinę lietuvių pasaulėjautą. Dar daugiau tokių pasakojimų rastume Lietuvių tautosakos archyvo rankraštyne.
„Sudėję visa tai, sužinome, jog senovėje žmonės tikėjo, kad mirusiųjų vėlės gyvena namų židiniuose, būna medžiuose. Buvo tikima, kad dėl to medžiai ir numeta lapus – nes ten apsigyvena vėlės. Senesniais laikais žmones laidodavo savo žemių pakraštyje. Tikėta, kad išėjusieji tampa gyvųjų pasaulio sargais“, – dėsto G. Kadžytė.
Etnologė Gražina Kadžytė. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka
Anot pašnekovės, Vėlinių šventė jungia praeitį su dabartimi. Ji patikslina, kad šventės esmė nepakitusi, tačiau kai kurios tradicijos bei samprata keičiasi.
„Adomo Mickevičiaus „Vėlinės“ – puikus grožinės literatūros pavyzdys, kuriame galima atrasti daug įdomaus. Mickevičius rašė apie lapkričio 2-osios naktį – būtent šį laiką vadino Vėlinėmis. Lietuvoje, kaip ir Lenkijoje, svarbiausiu laikomas Visų Šventųjų dienos vakaras – tada žmonės eina į bažnyčią, meldžiasi, paskui lanko kapus.
Dabartinės žvakės dega ilgiau – savaitę ar net dvi, tad žmonėms patogiau nesirenkant bendrai sutarto laiko lankyti kapus, juos papuošti ir… tiek. O aš iš vaikystės atsimenu, beje, ir dabar tikinčiųjų gražiai išlaikomas apeigas, kai Visų Šventųjų dienos vakare kunigas ir giedotojai ateina į kapines, vyksta procesija, laimina kapus. Tik seniau žmonės ateidavo su vaikais, jiems leisdavo uždegti žvakes. Šios būdavo paprastos, be gaubtų, todėl visi turėdavo susiglausti ir saugoti ugnį nuo vėjo. Kol žvakė degdavo, tol žmonės stovėdavo ir, suprantama, melsdavosi, nes svarbiau ne žvakė, o malda. Be to, dar vykdavo pokalbiai tarsi gyvos istorijos pamokos: pasakota apie senelius ir prosenelius – kokie jie buvo šiame gyvenime, ką prasmingo nuveikė, ką mums įsimintino paliko, kodėl verti gero žodžio ir paminėjimo“, – sako G. Kadžytė.
Pasak jos, šiandien ne vienas jaunas žmogus nežino net senelių vardų, o ką jau kalbėti apie prosenelius.
„Anksčiau atmindavo giminę per septynias kartas. Be kita ko, toks bendravimas Vėlinių metu prie kapų buvo patikimas, kasmet atnaujinamas gyvas ryšys su praeitimi. Dzūkijoje tebegyvuoja tradicija naktį iš Visų Šventųjų į Vėlines kaimų kapinėse kūrenti laužą. Prie jų žmonės meldžiasi, gieda, netgi dainuoja, dalijasi pyragėliais. Tai senas ir gražus paprotys“, – tikina etnologė.
Jeigu vaikų nesivedame į bažnyčią, į kapines, nepasakojame apie tuos, už kuriuos meldžiamės, kam degame žvakelę, iš kur jie sužinos apie protėvių gyvenimą ir jų pilnatvei išlaikytas tradicijas?
Pasak G. Kadžytės, žvakių ant kapų deginimas gali būti atsiradęs tik XIX amžiaus pabaigoje. „Profesorius Libertas Klimka tikina perskaitęs ano meto spaudoje, kad Varėnos krašte, Akmens kaime, jaunas kunigas pasiūlęs žmonėms prie pagrindinio kapinių tako bažnyčios šventoriuje supilti kenotafą – simbolinį kapą tiems, kurie negrįžo iš kariuomenės ar svetimų kraštų. Žmonės uždegė žvakes, pasimeldė, nuo tada paprotys išlikęs iki šių dienų“, – teigia ji.
Etnologė nemano, kad Vėlinių tradicijos nyksta, tačiau jų prasmė vis mažiau suvokiama.
„Jeigu vaikų nesivedame į bažnyčią, į kapines, nepasakojame apie tuos, už kuriuos meldžiamės, kam degame žvakelę, iš kur jie sužinos apie protėvių gyvenimą ir jų pilnatvei išlaikytas tradicijas? Mokykloje neužteks laiko viskam aptarti“, – sako ji.
Josvydo Elinsko / ELTA
Josvydo Elinsko / ELTA
Ne pirma Helovino banga
Paklausta apie Helovino šventimą Lietuvoje, etnologė tikina, kad Lietuvai atgavus nepriklausomybę XX amžiaus pabaigoje Helovinas jau buvo „užpuolęs“ Lietuvą.
„Į Lietuvą Helovino banga atėjo XX amžiaus pabaigoje: buvo daug sumaišties, netvarkos, organizuoti nusikaltimai. Paskui, kai viskas buvo suvaldyta, aprimo, parduotuvių lentynose Helovino prekių irgi smarkiai sumažėjo. Pamaniau: gerai, likome prie savo Vėlinių. Bet, kaip sakoma, piktos dvasios nenurimsta. Vėl grįžo karo baimė, kitokios sumaištys – grįžta ir siaubo pramogos“, – mano G. Kadžytė.
„Mes, lietuviai, norime visko – ir savųjų Vėlinių rimties, ir skolintų Helovino pramogų. Bet jei nelankytume brangių žmonių kapų, jei nesidalytume prisiminimais su dar tebesančiais artimaisiais, pamažu nutrūktų atmintis, suteikianti mums savivertės, pasitikėjimo savos tautos, genties išmintimi, tikėjimo gyvenimo prasmingumu, ir liktų tik tuštokos pramogos – nežinia kam ir dėl ko“, – tvirtina ji.
Etnologė primena garsiosios Lietuvos žiniuonės – habilituotos mokslų daktarės Eugenijos Šimkūnaitės – žodžius: „Viskas gyvenime eina bangomis. Užlekia banga – ką pagavo, tą nušlavė. Bet kai nuslūgsta – krantas vėl atsiranda.“
Cathopic.com nuotrauka
„Taip ir su mūsų tradicijomis. Vieni pasiduoda svetimai įtakai ir nešiojami kaip šapeliai nuo vienos mados prie kitos, kiti išlaiko savąsias vertybes – šaknimis įsikibę į savo krantą. Lietuviškos dvasios tvirtybė išlieka, kai perimama iš tėvų, senelių, prosenelių.
Todėl mums palikta pareiga perduoti ją savo vaikams, vaikaičiams. Perduoti nuoširdžiai, rūpestingai, bet ne direktyviai, o taip, kaip mokėjo tai daryti mūsų senoliai – kantriai, su meile, per gražius tautosakinius ir gyvenimiškus pasakojimus, kurie leidžia apmąstyti, kas išgirsta, patiems pasidaryti atitinkamas išvadas“, – sako G. Kadžytė.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!
Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!
Norite nepraleisti svarbiausių naujienų? Prenumeruokite naujienlaiškį:
Kiti šios Rubrikos straipsniai: