Istorikas dr. Zigmas Vitkus. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka
„Praėjus dvejiems metams nuo konflikto pradžios, užfiksuota daugybė Izraelio karinių pajėgų įvykdytų karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui, kurie nei teisiškai, nei praktiškai nėra menkesni nei genocidas“, – interviu dienraščiui „Bernardinai.lt“ sako istorikas, 2024 metų Tolerancijos žmogus dr. ZIGMAS VITKUS.
Antradienį minima Lietuvos žydų genocido atminimo diena, kuri pastaraisiais metais skatina svarstyti ir apie žiaurumus, šiandien žmonių patiriamus karo zonose.
Kalbėdamas apie Izraelio ir „Hamas“ karą Z. Vitkus teigia, kad šūkį „niekada daugiau“ žydų valstybė interpretuoja siaurąja prasme. „Toji reakcija, atrodo, įgavo archajiško keršto pobūdį, kuris nepriimtinas žmonėms, mąstantiems žmogaus teisių paradigmoje (tai vienintelė civilizuoto žmogaus paradigma)“, – aiškina istorikas.
Paklaustas apie pasaulio išmoktas pamokas po baisių XX a. tragedijų, Z. Vitkus beda pirštu į Vakarus, nuolaidžiavusius Rusijai. „Įtakingos Vakarų valstybės Rusijos atžvilgiu elgėsi taip, tarsi Antrojo pasaulinio karo pamokų nebūtų buvę“, – sako jis.
Istorikas atkreipia dėmesį, kad ryškėjančių antisemitizmo tendencijų lopšys – JAV ir Europos šalys, kuriose veikia stiprios radikalios kairės bei dešinės ir radikaliojo islamo jėgos. „Stebint viešąją erdvę susidaro įspūdis, kad antisemitizmo tendencijos išties stiprėja – tai liudija ir patys žydai, bet jų epicentras yra ne Lietuva“, – tvirtina jis.
Lietuvos žydų genocido atminimo diena skatina svarstyti ir apie dabar vykstantį genocidą. Praėjusį antradienį Jungtinių Tautų įgaliota tarptautinė tyrimo komisija pirmą kartą pateikė nepriklausomą analizę – apkaltino Izraelį nuo 2023-iųjų spalio vykdžius genocidą Gazos Ruože, siekiant sunaikinti palestiniečius. Nenoriu tiesti paralelių su Holokaustu, tačiau kodėl tauta, pasakiusi „daugiau niekada“, rodo agresiją?
Jei ne spalio 7-oji, nieko panašaus nebūtų nutikę. Tai yra Izraelio atsakas į brutalų „Hamas“ užpuolimą. Thomas Hobbesas prieš 350 metų išleistoje knygoje „Leviatanas“ rašė, kad visi karai kyla dėl trijų priežasčių: baimės, naudos siekimo ir garbės.
Izraelio veiksmų priežastys taip pat yra šios. „Hamas“ nusikaltimas sukėlė baimę ir natūralią reakciją gintis nuo teroristų. Šis išpuolis sykiu buvo smūgis Izraelio valdžios ir kariuomenės prestižui, kurį stengtasi atitaisyti atsakant visomis jėgomis. Na, ir nauda, šiuo atveju – saugumas, kurio siekiama sutriuškinant priešą, jo žemėje nepaliekant akmens ant akmens.
Gazos Ruožas, 2025 m. birželio 6 d. EPA-ELTA nuotrauka
O jūsų minėtą šūkį galima interpretuoti dvejopai: „niekada daugiau“ niekam ir „niekada daugiau“ mano genčiai. Šiandienos Izraelio valdžia ir ją palaikantieji (yra ir daugybė prieštaraujančiųjų) šį šūkį supranta siaurąja prasme – kilo grėsmė šaliai (reali grėsmė), buvo reaguota (savaime suprantama), kad „niekada daugiau“, bet toji reakcija, atrodo, įgavo archajiško keršto pobūdį, kuris nepriimtinas žmonėms, mąstantiems žmogaus teisių paradigmoje (tai vienintelė civilizuoto žmogaus paradigma).
Nesu tikras, ar galima teigti, kad jau 2023 m. spalį Izraelis pradėjo palestiniečių genocidą. Bet, praėjus dvejiems metams nuo konflikto pradžios, užfiksuota daugybė Izraelio karinių pajėgų įvykdytų karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui, kurie nei teisiškai, nei praktiškai nėra menkesni nei genocidas. Skirtumas tik tas, kad, kitaip nei genocido atveju, nusikaltimo žmoniškumui apibrėžimas neapima ketinimo sunaikinti konkrečią grupę dėmens, „užtenka“ sistemingo išpuolių pobūdžio, žudymų, kankinimų, naikinimo, deportacijų ir panašiai. Ar genocido sąvoka taikytina karo Gazoje atveju, galutinai turės pasakyti Tarptautinis baudžiamasis teismas.
Stebint situaciją, man trūksta įvairesnių informacijos šaltinių duomenų. Tačiau tai, kad į Gazą Izraelis neįleidžia užsienio žiniasklaidos, kelia pagrįstų įtarimų, jog stengiamasi kažką nuslėpti.
Esu kitur rašęs ir čia dar pakartosiu, kad, stebint situaciją, man trūksta įvairesnių informacijos šaltinių duomenų. Tačiau tai, kad į Gazą Izraelis neįleidžia užsienio žiniasklaidos, kelia pagrįstų įtarimų, jog stengiamasi kažką nuslėpti. Juk jei nebūtų ko slėpti, garbingų įvairių šalių žurnalistų buvimas ten turėtų būti netgi pageidautinas – kad paneigtų prasimanymus. Jei paaiškėtų, kad duomenys, tarkime, buvo išpūsti, tektų pripažinti, kad „Hamas“ įvykdė nepaprastai sėkmingą dezinformacijos kampaniją.
Ar nedavė pamokų ne tokios ir senos istorinės traumos?
Iki genocido Ruandoje ir Srebrenicoje, iki 1994-ųjų, gal ir galėjo atrodyti, kad žmonija padarė išvadas, bet vėliau kažin ar galėtum tai teigti. Kalbant apie pamokas, reikėtų žiūrėti konkrečiai.
Žydų tautai pamoka buvo – ji sukūrė (atkūrė) savo valstybę, mobilizavosi, apsiginklavo, rado sąjungininkų, kad apsisaugotų ir kad „niekada daugiau“. Vokietija padarė išvadas – tokio lygio, kad beveik visiškai nusiginklavo, o jos pačios kariškiai viešose vietose jautėsi nekomfortiškai. Japonija taip pat išmoko pamoką – pacifistinė šalies nuostata už branduolinį nusiginklavimą tapo jos ženklu. Tiesa, abi pastarosios buvo sutriuškintos kare. Jei nebūtų buvusios sutriuškintos, būtų buvę kitaip.
Vokietija ir Prancūzija išmoko pamoką – karas tarp šiųdviejų valstybių regisi neįmanomas. Apskritai visas ES projektas yra reakcija į siaubingą Antrojo pasaulinio karo traumą ir Holokaustą. Rusija jokių išvadų nepadarė, ir tai atskira didelė tema. Jei ji būtų buvusi sutriuškinta, tarkime, 1953-iaisiais, tikėtina, irgi būtų pasimokiusi.
Kauno geto griuvėsiai pasitraukus vokiečiams. Vytauto Didžiojo karo muziejaus nuotrauka
Bet norėčiau akcentuoti kitką – įtakingos Vakarų valstybės Rusijos atžvilgiu elgėsi taip, tarsi Antrojo pasaulinio karo pamokų nebūtų buvę. Jos iki pastarųjų metų nuolaidžiavo Rusijai, kad ir ką šioji darė, maža to, elgėsi su ja kaip su normalia valstybe: nepaisė joje vykdomo oponentų nuodijimo ir žudymo kitais būdais, karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui Čečėnijoje, po 2005 m. Vladimiro Putino kalbos agresijos prieš Sakartvelą, Krymo užgrobimo ir įsiveržimo į Ukrainą 2014 m., keleivinio Malaizijos avialinijų lėktuvo numušimo, Sirijos bombardavimo. Ar tai panašu, kad Antrojo pasaulinio karo pamokos išmoktos? Apie dabartinės JAV valdžios tiesiamus raudonus kilimus nė nekalbu.
Žingsnis po žingsnio nusikaltėliai turėjo galimybę įžūlėti, kaip ir Adolfas Hitleris ketvirtajame dešimtmetyje. Nedidukas kiekybinis pokytis, žodis, frazė, simbolinis gestas, paskui dar vienas, ir staiga – kokybinis šuolis į pragarą.
Šiandienos autoritarams į šiuos civilizacijos pasiekimus nusispjauti. Jie yra ciniški, godūs, infantilūs ir apimti puikybės. Kaip visad istorijoje.
50 milijonų dirbtinai pražudytų sielų – nužudytų injekcijomis, dujomis ir šaudant, medicinos eksperimentai su gyvais žmonėmis, kiliminiai miestų bombardavimai, ugnies ir metalo pragaras lyg ir turėjo paskatinti suprasti, kad neapykantos kalba yra absoliučiai negalima, kad archajiškas principas, esą teisus tas, kuris turi daugiau žmonių ir ginklų, yra pragaištingas, kad karas žmonijai ir gamtai teikia neregėtas kančias ir sudaro sąlygas genocidui. JT įsteigimas, Konvencija dėl kelio užkirtimo genocidui, ES – šie ženklai rodo, kad bandyta daryti išvadas, bet šiandienos autoritarams į šiuos civilizacijos pasiekimus nusispjauti. Jie yra ciniški, godūs, infantilūs ir apimti puikybės. Kaip visad istorijoje.
O ko išmoko Lietuva iš istorinių traumų?
Tai, kad valstybė gali būti nudaigota (estų rašytojo Jaano Krosso frazė) per kelis mėnesius. 1940 m. birželį to nežinota. Ir kad nesipriešinimas neapsaugo nuo represijų ir teroro. Kad negalima turėti jokių iliuzijų dėl Rusijos. Kad sąjungininkai gali tave paaukoti dėl politinės naudos ir iš baimės. Kad reikia investuoti į gynybą. Tiesą pasakius, Lietuva nenuosekliai mokėsi iš istorinių traumų.
Tai, kad ištisus dešimtmečius buvo santykinai mažai investuojama į gynybą, rodė ir visuomenės, ir įvairių valdančiųjų lengvabūdiškumą, kuris gyvenant tokioje kaimynystėje, gavus tokias sukrečiamas pamokas yra netoleruotinas. Pavyzdys – suomiai. Jie ir prieš Antrąjį pasaulinį karą, ir po 1990-ųjų ramiai stabiliai ruošėsi karui, kad jis neįvyktų. Kita vertus, suprantama: po 1993-iųjų Lietuva ir Europa norėjo tikėti, kad „istorija pasibaigė“, kad liberalioji demokratija pasaulyje nugalėjo amžiams. Žiauriai naivu, bet po 50 metų Šaltojo karo norėjome tuo tikėti.
Ar pastebite pleištą tarp deklaruojamų vertybių ir vykdomos politikos?
Klausimas, apie kokias valstybes kalbame ir kokį atitikimą turime omenyje – pozityvų ar negatyvų. Rusijos deklaruojamos vertybės ir politika visiškai atitinka viena kitą. Pirmiausias tikslas – sunaikinti nepriklausomą Ukrainos valstybę, represuoti tautiškai sąmoningą visuomenės dalį, kitus – pajungti. JAV aukščiausioji valdžia deklaruoja, kad teisė kyla iš galios ir kad ji pasitvarkys, kaip jai reikia, – taip pat viskas atitinka. Kinija – sudėtingesnis atvejis. Deklaruojamas taikingumas, viešai sakomi žodžiai – diplomatiški, tačiau galia auginama ir gali iš švelniosios vieną dieną virsti kietąja.
Prancūzija kaip visad daug kalba, daug deklaruoja, bet iš esmės yra susirūpinusi tik savimi (dėl to ji ir nėra įtakinga). Naujosios Vokietijos valdžios deklaruojamos vertybės atitinka politiką, ir tai teikia vilties. Friedrichas Merzas elgiasi taip, tarsi Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto pamokos išties būtų išmoktos, – kitaip nei ankstesni kancleriai. Izraelis deklaruoja besiginantis – taip ir yra, tačiau kur yra ginties riba ir kur prasideda agresija – keblus atsakymas.
Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas. Vilnius, 2025 m. gegužės 22 d. EPA-ELTA nuotrauka
Besikaunanti Ukraina yra tokia valstybė, kurios deklaruojamos vertybės visiškai atitinka ir politiką, šios valstybės nekenčia Rusija, ir ji labai erzina dabartinę JAV valdžią, nes atkakliai atsisako virsti objektu.
Kai rengiau šį klausimą, Vilniaus apygardos teisme vyko antisemitizmu kaltinamo Remigijaus Žemaitaičio teismo posėdis. Seimūnas tvirtina nenorėjęs kurstyti neapykantos prieš žydus, tačiau, pasak prokuroro, žala padaryta. Visgi tai gana ryškiai nušviestas antisemitizmo atvejis. Ar pastebite, kad antisemitizmas dar gajus? Jeigu taip, kodėl?
Antisemitizmas egzistuoja tūkstantmečius ir sustiprėdavo politinių, ekonominių, socialinių krizių laikotarpiais, jei kokiai nors dominuojančiai grupei prireikdavo atpirkimo ožio ar kabliuko savo kiršinamai retorikai rutulioti. Tai, kad du šimtai tūkstančių tautiečių balsuoja už tokio lyderio vedamą partiją, kad kita politinė jėga priima ją į koaliciją, rodo, jog tokia retorika jiems priimtina. Kokia jų dalis yra antisemitai? Kas žino… Manau, jie tam abejingi, bet jiems patinka, kai (iš)randamas priešas. Ir tai ne mažiau pavojinga.
Kalbant apie antisemitizmo gajumą, jis gajus tiek, kiek ir rasizmas apskritai. O kodėl gajus? Nes visad atsiranda tokių, kurie mano esantys geresnės veislės nei kiti (kaip yra rašęs Balys Sruoga), iš tingumo ar neišsilavinimo į kitus žmones linkusių žvelgti esencializmo žvilgsniu, tai yra vertinti juos pagal esą nekintamas, „prigimtines“ savybes, ir šiaip linkusių ieškoti greitų atsakymų į sudėtingus klausimus.
Stebint viešąją erdvę, susidaro įspūdis, kad antisemitizmo tendencijos išties stiprėja (tai liudija ir patys žydai), bet jų epicentras yra ne Lietuva, o JAV ir tos Europos šalys, kuriose veikia stiprios radikalios kairės bei dešinės ir radikaliojo islamo jėgos.
„Nemuno aušros“ lyderis Remigijus Žemaitaitis. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka
Vis dėlto ar pažadas „daugiau niekada“ šiandien nenustumtas į šoną? Kalbu ne tik apie Izraelio vykdomą politiką, tačiau ir apie Lietuvą, kurioje pasitaiko antisemitizmo apraiškų ir neigiančiųjų tragediją.
Visur pasitaiko visko, bet svarbu kalbėti apie tendencijas. Neteko girdėti, kad kas nors Lietuvoje viešai neigtų Holokaustą ar žemintų aukų atminimą, išskyrus interneto komentarus, kurie, kai pasižiūri atidžiau, paprastai būna parašyti trolių ar robotų, siekiant skatinti neapykantą. Tačiau aišku, neapykantos kitataučiams ir rasistinių prietarų buvo ir bus – dėl jau minėtų priežasčių.
Svarbu, kad rastųsi kuo daugiau piliečių, kurie tokios tamsos netoleruotų, o valstybė reaguotų. Taip šiandien ir vyksta. Jei valstybė yra laisva, liberali, demokratinė, sunku įsivaizduoti, kad joje įvyktų Holokaustas ar kas nors panašaus. Ir Lietuvoje juk 1941–1944 m. nė vienas bendrapilietis žydas, romas nebūtų nužudytas, jei ji nebūtų buvusi okupuota – sovietų, o paskui nacistų. Nebūtų radęsi nė vieno Holokausto vykdytojo, nė vieno stribo, o Lietuva klestėtų. Beveik visi genocidai įvyksta karo ar didelio politinio sukrėtimo aplinkybėmis.
Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!
Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!
Norite nepraleisti svarbiausių naujienų? Prenumeruokite naujienlaiškį:
Kiti šios Rubrikos straipsniai: