Protestų banga

Masinės licėjų ir universitetų studentų demonstracijos Prancūzijoje prasidėjo rugsėjo viduryje skurdžiame Paryžiaus priemiestyje ir greitai išaugo į nacionalinį judėjimą. Iki spalio demonstracijose dalyvavo apie 450 000 žmonių visoje šalyje. Remiantis žiniasklaidos pranešimais, apie 2000 licėjų tebėra uždaryti.

Protestus paskatino švietimo krizė – katastrofiškas mokytojų trūkumas, perpildytos klasės, nepakankamai finansuojamos švietimo įstaigos ir apgriuvę mokyklų bei universitetų pastatai.

Taip pat juose pasigirsta ir politinių reikalavimų – protestai vyksta intensyvėjant diskusijoms prieš kitąmet vyksiančius prezidento rinkimus. Mitinguose dažnai pastebimi kairiųjų simboliai ir Palestinos vėliavos.

Įkvėpti Prancūzijos įvykių, belgų studentai išėjo į gatves. Įtempčiausia situacija susiklostė Lježo mieste, kur šimtai moksleivių blokavo švietimo įstaigas. Protestus ten taip pat lydėjo riaušės, autobusų deginimas ir susirėmimai su policija. Belgijos jaunimas nepritaria šalies švietimo reformoms ir biudžeto mažinimui.

Tuo pat metu Italijoje kilo masiniai protestai prieš naują vyriausybės nutarimą švietimo srityje, priimtą 2026 m. rugsėjo pabaigoje. Naujasis įstatymas įvedė griežtus apribojimus:

1. Užsienio studentų kvotos: Įstatymas draudžia formuoti klases, kuriose daugiau nei 30 proc. mokinių yra užsienio kilmės vaikai, blogai kalbantys itališkai.

2. Religinių drabužių draudimas: Burkos ir nikabo dėvėjimas buvo oficialiai uždraustas mokyklose, nors klasikinis hidžabas ir toliau leidžiamas.

3. Direktorių „sąžinės streikas”: dešimtys mokyklų direktorių surengė vidinį boikotą, kategoriškai atsisakydami informuoti apie migrantų šeimas ir atlikti „policijos sargybinių” funkcijas.

Dėl griežtų apribojimų kilo riaušės tiek iš mokinių, tiek iš mokytojų pusės.

Komentuoja politologas Algis KRUPAVIČIUS: 

Stebėdamas protestus Prancūzijoje iš arti ir pabendravęs su vietiniais gyventojais galiu pasakyti, jog 2026 metai turi labai daug analogijų su 1968 m. gegužės mėnesiu ir tuometiniais protestais bei streikais. Tuomet Prancūzija visam mėnesiui buvo uždaryta ir faktiškai nefunkcionavo kaip valstybė.

Kabant apie šiandieninius protestus, impulsu jiems tapo vidurinės šalies mokyklos, tačiau šiandien prie protestuotojų prisijungia ir nemažai prestižinių universitetų.

Čia svarbūs keli aspektai – mokyklų infrastruktūra nusidėvėjusi, daugelis mokyklų įsikūrusios senuose pastatuose, kur žiemą šalta, o vasarą karšta. Infrastruktūra bei bendra situacija netenkina nei moksleivių, nei jose dirbančių mokytojų.

Kita problema – pačių mokytojų trūkumas. Jis – didelis ir ypač jaučiamas, dėl to klasės perpildytos ir juose vienu metu turi sutilpti 30 ar net daugiau moksleivių. Be to, jeigu koks nors mokytojas nusprendžia išeiti iš darbo, mokykla negali rasti kuo jį pakeisti.

Trečia priežastis – su studijomis universitetuose susijusi politika. Aukštosios mokyklos potencialių studentų sąrašus formuoja iš anksto, studijoms atsirenkami geriausi moksleiviai, o kiti faktiškai lieka už borto ir galimybių studijuoti universitetuose turi labai nedaug. Be to, studentų skaičius universitetuose per 14 metų išaugo maždaug 20 proc., o vienam studentui tenkantis biudžetas sumažėjo 7 proc.

Maždaug 50 proc. prancūzų universitetų susiduria su biudžeto deficitu. Tai reiškia, kad jie negali investuoti į infrastruktūros atnaujinimą, priimti ilgalaikiam darbui dėstytojų ir t.t. Šiuo metu didelė dalis universitetų neveikia, nes baiminamasi, kad protestuotojai galėtų mėginti juos užimti.

Politika, praktikuojama pereinant iš mokyklų iš universitetus, jaunų žmonių netenkina.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog protestai Prancūzijoje tęsiasi jau 3 savaites ir net 65 proc. prancūzų, remiantis apklausomis, pritaria moksleivių išsakomiems reikalavimams.

Kas buvo nauja ir netikėta, protestų metu policija pirmą kartą naudojo daug prievartos. Reaguojant į tai pašaliečiams, kurie patenka į demonstracijų zoną, patariama laikytis kaip galima nuošaliau nuo policininkų, nes pasekmės gali būti liūdnos. Beje, policijos prievartos kaip netinkamo elgesio klausimą žmogaus teisių asociacijos jau kelia Jungtinėse Tautose, nes net ekspertai pastebi, kad niekada anksčiau tiek prievartos nėra buvę.

Įdomi detalė – Prancūzijoje yra ne tik policija, bet ir žandarai. Tik jeigu policininkai naudoja prieš protestuotojus daug prievartos elementų, tai žandarai, priešingai, yra labiau su akcijų dalyviais, negu su policininkais.

Beje, kadangi pastaruosius kelerius metus Prancūzija buvo atvira ukrainiečiams, dalis jų čia ne tik dirba, bet ir studijuoja. Prancūzija yra ir viena pagrindinių Ukrainos rėmėjų, skyrusi kariaujančiai šaliai 24 mlrd. eurų. Daugiau už ją skyrė tik Vokietija – 44 mlrd., Didžioji Britanija, kuri irgi nuolat reiškia paramą Kijevui, paramai išleido 20 mlrd. eurų.

Tačiau tarp jaunųjų prancūzų kilusi diskusija ir stiprėja antiukrainietiška linija. Tikėtina, pretekstą tam suteikė patys ukrainiečiai, kurie vis garsiau kalba apie tai, jog prancūzai neturėtų protestuoti ir neturėtų kelti jiems aktualių problemų, o džiaugtis tuo, ką turi.

Išskirtinas ir dar vienas svarbus dabartinių neramumų dėmuo – vyriausybės veikla. Tiksliau, jos neveiklumas. Šalies valdžia nesugeba pateikti protestų dalyviams priimtinų pasiūlymų ir susėsti su jais prie derybų stalo. Na taip, šalies premjeras Sebastijanas Lekorniu (Sebastien Lecornu) paskelbė apie planuojamą finansavimo švietimui didinimą, bet tokie sprendimai vėluoja ir jie nebeįtikina visuomenės. Valdžia pasirinko poziciją – laukti ir žiūrėti.

Tikėtina, tokią taktiką lėmė tai, jog kitą savaitę prasideda 2 savaičių trukmės atostogos mokyklose, o po savaitės prasidės 1 savaitės atostogos universitetuose. Centrinė valdžia tikisi, kad per atostogas protestai sumenks arba iš viso pasibaigs.

Tik tai mažai tikėtina, nes, be moksleivių, į protestų bangą įsitraukia ir profesinės sąjungos, kurios kelia savus reikalavimus. Sakyčiau, vyksta savotiškas „geltonųjų liemenių” atgimimas. Taip pat dėl netinkamų darbo sąlygų ir kitų socialinių problemų protestuoja ugniagesiai-gelbėtojai.

Vyksta savotiškas skirtingų protestų susiliejimas. Kas šalies laukia šiomis dienomis? Protestai tikrai tęsis, o duris užvėrusios viduriniosios ir aukštosios mokyklos, bent jau Paryžiuje, liks uždarytos ir niekas nežino, kada jos vėl pradės dirbti pilnu pajėgumu.

Be to, artimiausią šeštadienį planuojamas visuotinis streikas. Antradienį oficialaus sprendimo paskelbta dar nebuvo, tačiau šalies gyventojai jau buvo raginami pasirūpinti pirmojo būtinumo prekėmis, nes jeigu streikas tikrai įvyks, gyvenimas šalyje praktiškai sustos. Trečiadienį informacija buvo patvirtinta, tačiau streikas rengiamas neįprastai – pasirengimas jam yra decentralizuotas, nėra vienos konkrečios, už jį atsakingos organizacijos. Tai – gana nauja patirtis.

Galimas visuotinis streikas pagal geriausią scenarijų galėtų trukti vieną dieną, tačiau jeigu viskas susiklostytų pagal 1968 m. modelį, dienų galėtų būti gerokai daugiau ir dėl to yra tam tikrų nuogąstavimų bei baimių.

Visa dabartinė protesto banga lyginama su 1968 metais, tačiau jeigu po to sekė socialinės bei politinės reformos, dabar adekvačios valdžios reakcijos, nors ir laukiama, bet nematyti. Tiksliau, šiandieninė situacija yra išskirtinė tiek socialiniu, tiek politiniu požiūriu, tačiau šviesos tunelio gale vis nesimato.

Neabejotinai protestus savo naudai mėgins išnaudoti Prancūzijos opozicija, nes pasitikėjimas dabartine valdžia, įskaitant ir prezidentą Emanuelį Makroną (Emmanuel Macron), yra rekordiškai menkas. Politiškai protestus labiausiai remia kairiosios partijos. Tik neskubėčiau šiandieninėje situacijoje ieškoti kokių nors sąmokslo teorijų ar mėginimų jėga nuversti valdžią.

Prancūzijoje protestai yra šalies gyventojų kultūros dalis. Dėl to ji garsi revoliucijomis, perversmais, karalių bei politinių lyderių giljotinavimu ir t.t. Be to, šalyje dažnai galima išvysti prancūzų kredo tapusį šūkį „Laisvė, lygybė, brolybė”, kas geriausiai atspindi visuomenės požiūrį į savo teises bei jų ginimą.

Kalbant apie prognozes, tai, kaip minėjau, šeštadienį vyks visuotinis streikas, o toliau reikia laukti tęstinumo, nes požymių, rodančių, jog artėja atomazga, nesimato.

Kalbant apie protestus Belgijoje ar Italijoje, tikslinga prisiminti sociologų naudojamą terminą „laiko dvasia” (Zeitgeist). Jis naudojamas apibrėžti socialiniams-politiniams įvykiams, kurie vyksta lygiagrečiai, tačiau jų priežastys gali būti visiškai skirtingos, kas iš esmės yra šiuo atveju.

Gyvename socialinio-politinio virsmo laikais. Tradicinės vakarietiškos demokratijos patiria krizę, dalis visuomenės jaučiasi nustumta į paraštes ir tai yra akivaizdu. Daug kalbama apie įtraukimo politiką, bet šiandien turime daug daugiau atskirties politikos, negu įtraukimo.

O mūsų politikai galėtų džiaugtis nebent tuo, jog lietuviai, skirtingai nuo prancūzų, belgų, italų, graikų ar ispanų, jeigu kadaise savo kultūroje ir turėjo laisvės bei protestų geną, tai jis gerokai sumenko ar net visai nunyko. Todėl panašios protestų akcijos, kokios vyksta Pietų Europoje, mūsų šalyje yra mažai tikėtinos.

Prancūzijos „geltonosios liemenės”

Kilmė: judėjimas kilo 2018 m. lapkritį Prancūzijoje kaip reakcija į planuotą degalų mokesčių didinimą.
Simbolis: protestuotojai pasirinko ryškias geltonas šviesą atspindinčias liemenes, kurias visi vairuotojai pagal įstatymą privalo turėti automobiliuose, taip paversdami jas lygybės ir darbininkų solidarumo simboliu.

Reikalavimai: judėjimas greitai peraugo į platesnius protestus prieš prezidento E.Makrono ekonominę politiką, pragyvenimo lygio brangimą ir socialinę nelygybę.

Eiga: savaitgaliais vykusios demonstracijos Paryžiuje ir kituose Prancūzijos miestuose ne kartą peraugo į susirėmimus su policija, turto niokojimą bei tapo vienu didžiausių politinių iššūkių šalies vyriausybei.