Kunigas Ričardas Doveika. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka
Artėjant Visų Šventųjų dienai ir Vėlinėms, viešojoje erdvėje gausu įvairių kalbų, nuomonių ne tik apie šias ypatingas dienas, bet ir į mūsų kultūrą besiskverbiančias svetimybes, tarp jų – Heloviną.
Vilniaus Šv. Juozapo parapijos klebonas kunigas RIČARDAS DOVEIKA dienraščiui „Bernardinai.lt“ kalba apie lietuvių tautinę ir krikščioniškąją mirusiųjų pagerbimo tradiciją, apie svetimų tradicijų perėmimą.
Kunige, jūs, jau nekalbant apie mane, užaugote prie senųjų tradicinių mirusiųjų pagerbimo papročių. Kodėl į šią, sakyčiau, sakralią tradiciją skverbiasi mums svetimi elementai?
Manau, kad vienareikšmiško vertinimo nėra ir negali būti – tai priklauso nuo mūsų tautinės savimonės, savigarbos, atminties ir istorijos. Mums, tikintiems žmonėms, visa tai yra pagarbos krikščioniškoms tradicijoms, jų puoselėjimo, gebėjimo perduoti ateities kartoms reikalas.
Mūsų tautoje mirusiųjų pagerbimas visada buvo apgaubtas didelės šviesos. Savo tradicijose, elgesyje matome egzistuojančią ir juodą spalvą – ji nėra baisi, nes tai žemės spalva. Mes patiriame gedėjimą, kuris nėra negatyvi patirtis. Šiandieniniai mokslo žmonės, psichologai mums sako, kad išgedėti yra būtina žmogaus prigimties raiškos dalis.
Gedėjimas nėra negatyvus – jis turi tikslą, kryptį, turinį ir vaisius. Tikintiems žmonėms mirusiųjų pagerbimas yra santykis su anapusine tikrove, su gyvenančiais amžinybėje, su tais, kurie mus užtaria, laimina, su kuriais mes tęsiame savo bendrystę.
Katalikų Bažnyčioje ir mūsų krašte mirusiųjų pagerbimas sklidinas didžiulės šviesos. Mes nešame žvakę kaip Kristaus šviesą, linkėdami jiems įžengti į Viešpaties džiaugsmą. Kiekvienos krikščioniškos laidotuvės, pašventinus kapo duobę, palydimos kunigo sakomu Bažnyčios linkėjimu: „Būk įvestas į Viešpaties džiaugsmą. Džiaukis Viešpatyje.“ Prie mirusiojo mes nunešame gėlę kaip žmogiško trapumo simbolį, kuri nuskinta be vandens, be šaknų greitai sunyksta, sudžiūsta.
Mūsų liaudies tradicijose visos senosios giesmės, kurios būdavo giedamos budynėse prie karsto, buvo lydimos jausmų, ašarų, sąžinę pagręžiančių dalykų. Tačiau visuomet kaip raudonas siūlas išlikdavo santykis. Čia, žemėje, santykis nutrūksta, tačiau iš karto jis tęsiasi su anapus esančiais. Mūsų tautos supratimu, gedulas, pagarba, kapų lankymas – tai santykis su mirusiaisiais, su Dievu – tai šviesa. Esame kviečiami lankyti kapus ne tik kaip jų palaidojimo vietą, bet ir kaip jų prisikėlimo iš numirusių vietą.
Tai rodo, kokį lobį mes turime! Tada kyla klausimas: kaip elgiamės su lobiu, kaip atidengiame Vėlinių dovaną, Visų Šventųjų iškilmės dovaną, kapų lankymo, maldos už mirusiuosius dovaną, bendruomenės susitelkimą Mišiose, Mišių dovaną už mirusiuosius?
Puvočių kaimo Dzūkijoje kapinės per Vėlines. Brolių Černiauskų nuotrauka (2020 m.)
Šiandien į mūsų gyvenimą besiskverbiantys prietarai parodo mumyse egzistuojančią tuštumą. Žmogaus prigimtis tuštumos negali pakęsti – ji ieško, kuo ją užpildyti. Kai žmogaus tuštumą užpildo prietarai, kai savigarbą nulemia ne tautinė, kultūrinė, tradicinė patirtis, bet svetimkūniai, jie mums, mūsų tautai, iš tikrųjų kelia daugiau klausimų negu atsakymų. Tie klausimai skatina visuomenę diskutuoti, kalbėtis, nagrinėti prasmes.
Mūsų tautos unikalumas yra ne tik tai, kad mes tiesiog esame. Kartais apima jausmas, kad esame kopijuotojai – kopylendas. Tarsi viską esame nukopijavę. Nieko autentiško. Galima sakyti, kad antrasis Lietuvos pavadinimas yra kopylendas.
Ne, mes esame Lie-tu-va. Esame išsaugoję nepriklausomybę. Esame tremtinių tauta, partizanų, stipraus tikėjimo kraštas. Tai kas leidžia mums šiandien kartais pasijuokti iš to, už ką seneliai supuvo Sibire?
Kodėl mes mėgdžiojame kažką vien dėl to, kad tai madinga? Mados ateina ir praeina, jos kinta. Tai, kas sudaro žmogaus asmens, laikysenos, sampratos, elgsenos šerdį, krikščioniškąją šerdį, mes matome artėjančiose šventėse, kurios Katalikų Bažnyčioje kupinos šviesos.
Tikiu, kad tarp katalikų, krikščionių rasis išmintingų žmonių – visi susitelksime ir spalio 31-ąją atgaivinsime tas tradicijas, o ne Heloviną, kuris yra šėtono naktis ir tamsos garbinimas.
Gaila, kad jame dalyvauja labai daug krikštytų žmonių. Turbūt jiems tinka popiežiaus Leono XIV žodžiai, kad tai yra pakrikštytų ateistų eisenos ir procesijos į Helovino gelmę. Pakrikštytų ateistų, kurie niekuo netiki, poreikis – jiems turbūt ir tas tamsos pasaulis yra tik tam tikrų sukeltų jausmų potyris. Bet jie žaidžia su ugnimi, su didele tamsa.
Tikiu, kad bus atgaivinta spalio 31-osios krikščioniškoji tradicija – šventųjų eisena, kad galėtume pasižiūrėti į tai, kas mus saugo, globoja, kas yra mūsų tikėjimo pavyzdžiai ir liudytojai.
Helovino „kultūroje“ niekada nerasiu sutarimo. Apie Heloviną kalbu aiškiai. Laikausi aiškios pozicijos, ir jos man niekas nepakeis. Helovinas man – šėtono garbinimo naktis.
Vienoje žiniasklaidos publikacijoje sakėte, kad Lietuvoje Helovinas ir Vėlinės dažnai supriešinami. Tačiau iš esmės abi šventės kalba apie tą patį – gyvenimo laikinumą ir mirties neišvengiamumą. Gal bent šioje vietoje galime rasti sutarimą?
Helovino „kultūroje“ niekada nerasiu sutarimo. Apie Heloviną kalbu aiškiai. Laikausi aiškios pozicijos, ir jos man niekas nepakeis. Helovinas man – šėtono garbinimo naktis. Nesuvokiu, kaip galima garbinti tamsą, jaustis gąsdinamam ir kartu patirti adrenaliną šiandienos tikrovėje, kurioje ir taip netrūksta įtampos. Aš nemėgdžioju tradicijų, svetimų mano tautinei ir religinei kultūrai, krikščioniškai sampratai.
Pexels.com nuotrauka
Įžvelgiu tik vienintelį bendrą, bet labai tolimą vardiklį – mes prisiliečiame prie anapusinio pasaulio, kuris yra už laiko ribos.
Tikintiems žmonėms šios dienos yra supratimas, kad laikas, kuris įžengia į amžinybę, ir amžinybė, kuri jį pašventina, yra šviesa – Prisikėlimas.
Taip, mes, krikščionys, tikime ir išpažįstame tamsos pasaulį, šėtoną – Liuciferį (šviesos nešėją). Mes puikiai suprantame tamsos taktiką – šėtono misiją suklaidinti, apgauti žmogų, atitraukti jį nuo šviesos, įteigti mintį, kad jeigu Dievas ir yra, galbūt šiandien Jis tau nereikalingas, Jis ne visada būna teisingas. Tu esi laisvas, turi teisę…
Dar šėtonas paspekuliuoja Dievo gailestingumu: gyvenk, kaip nori, daryk, ką nori, – Jis tave labai myli, ir jokios atsakomybės už gyvenimą tau nėra.
Šiandien daugelio katalikų žodyne dingo pačios Bažnyčios samprata. Mes, tikintys žmonės, žinome, kad Bažnyčią kaip Dievo tautą sudaro keliaujanti Bažnyčia – mes, gyvenantys Žemėje, kenčianti Bažnyčia – skaistykloje, ir triumfuojanti Bažnyčia – esantys Dievo karalystėje Rojuje.
Šiandien iš viešai kalbančių atsakingų žmonių tenka girdėti, esą egzistuoja tik dvi Bažnyčios – keliaujanti ir triumfuojanti. Man atrodo, kad skaistyklos Katalikų Bažnyčia dar nepanaikino, todėl mūsų maldos už mirusiuosius yra labai vaisingos.
Tad man, tikinčiajam, yra labai svarbi tarnystė sielai, kuri yra skaistykloje, kuri turi išsivalyti, pereiti savo kančių ugnį, atgailą. Savo užtarimu aš tampu solidarus su ja – advokatu, prieš Dievą prisiimančiu atsakomybę už tą žmogų, ir jam linkiu visavertės laimės.
Tokia įsisąmoninta elgsena yra vienas iš kertinių akmenų mums būti sutelktai, vieningai, vieno kitam pagarbos kultūrą puoselėjančiai visuomenei.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Atsidėkokite už mūsų dirbamą darbą Jums paremdami Bernardinai.lt!
Perskaitėte šį straipsnį iki pabaigos? Sveikiname! Nes galėjote pasimėgauti prabanga, kurios kiti šaltiniai internete Jums nenori suteikti ir reikalauja susimokėti perskaičius vos pirmąsias eilutes. Tačiau parengti ir publikuoti tai, ką perskaitėte, kainuoja. Todėl kviečiame Jus savanoriškai prisidėti prie mūsų darbo ir prie savo skaitymo malonumo. Skirkite kad ir nedidelę sumą šiam darbui tęsti paremdami. Iš anksto dėkojame!
Norite nepraleisti svarbiausių naujienų? Prenumeruokite naujienlaiškį:
Kiti šios Rubrikos straipsniai: