Pastaruoju metu vis dažniau renkuosi skaityti knygas, kurios kitiems gali atrodyti pernelyg niūrios. Tačiau man jos – kaip šviesos šaltinis tamsoje, bandymas suprasti tai, ko nei vienas iš mūsų neišvengsime. Būtent trimis įdomiomis knygomis ir noriu pasidalinti. Pažadu, neliksite abejingi!
Dūmai, pelenai ir žvilgsnis mirčiai į akis
Knyga „Kai tavo veidas išnyksta dūmuose, ir kitos istorijos iš krematoriumo“ – viena tų, kurių neįmanoma skaityti ir likti abejingam. Ji šokiruoja, baugina, bet tuo pačiu ir stebina savo atvirumu. Istorijoje nerasite poetiškai saldaus teksto, kadangi čia persipina ryškiausia mirties simbolika, istorijos apie kūnų likimus asmeniui išleidus paskutinį atodūsį. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tai skaitytojus turėtų atstumti, tačiau kažkokiu būdu knyga priverčia jaustis gyvam ir suvokiant savo kūno trapumą tik dar labiau džiaugtis mažomis kasdienybės detalėmis. Pabaigai norėčiau pasakyti, kad gyvenimo skonis, paradoksalu, ryškiausias būtent tada, kai kalbame apie neišvengiamą jo pabaigą.
Kraujas, geležis ir beprotybė
„Mėsinėjimo amatas. Šiurpioji medicina“ – žiaurus, bet nepaprastai įdomus pasakojimas apie XIX a. mediciną, kai skausmas buvo kasdienybė, o švara – beprotybės požymis. Autorius skaitytoją panardina į laikus, kai chirurgai operuodavo be pirštinių, be anestezijos, o žmogus, pasiūlęs prieš operaciją plautis rankas, buvo uždarytas į psichiatrinę ligoninę.
Skaitant šią knygą apima ne tik siaubas, bet ir pagarba – vos keleto užsispyrusių ir atkaklių žmonių dėka medicina tapo kur kas šiuolaikiškesnė. Paminėčiau, kad knygoje aprašomos ne tik medicininės istorijos vingrybės, tačiau taip pat ir dvasiniai potyriai, kurie nurodo, jog tamsūs žmonės gali tikėti jų pačių susikurtu tamsumu. Taigi, tai ne tik medicinos istorija. Tai istorinis priminimas, kad žmonija, net ir būdama tamsoje, kartais į ją pasineria savanoriškai.
Poetiškas medicinos eksperto požiūris į gyvenimo baigtį
Istorija „Septyni mirties amžiai“ – meno kūrinys, kurį parašė nepaprastai įtaigi asmenybė. Visas pasakojimas persmelktas teismo medicinos subtilybėmis, itin daug specifikos skiriama teisėtvarkos atstovų bejausmiškumui ir šaltumui. Nepaneigsiu, jog knygoje neišvengta liūdesio, vis dėlto, čia galime rasti ir šviesos – subtilaus humoro, išminties, pagarbos gyvybei demonstravimo. Skaitydama dažnai pagalvodavau: mirtis yra veidrodis, kuriame atsispindi mūsų pačių kasdienybė – ką valgome, kaip rūpinamės savimi, ką jaučiame, ką nutylime ir mylime. Galbūt todėl ši knyga labiausiai priartina prie žmogiškojo prado esmės – ji ne tik apie mirusiuosius, bet ir apie mus, gyvuosius.
Taigi, visos aptartos istorijos kalba apie mirtį labai skirtingai, tačiau tuo pačiu ir vieningai. Jos kelia ne tik sumišimą, bet ir pagarbą. Kartais verčia krūptelėti, tačiau taip pat ir susimąstyti. Skaitant jas suvoki, kad kalbėti apie mirtį reiškia kalbėti apie gyvenimą – apie pasirinkimus, baimes ir apie laikinumą, kuris suteikia prasmę viskam, ką darome.