– Maždaug nuo spalio pradžios galima pastebėti, kad įvairūs verslai bando pasinaudoti galimybe paskatinti lietuvius švęsti Helovyną. Prekybos centruose parduodami įvairūs „baisūs“ kostiumai, senuose dvaruose kuriami siaubo parkai, kavinės irgi puošiasi atitinkamomis dekoracijomis. Kodėl Katalikų Bažnyčia vis dėlto nėra linkusi pripažinti šios šventės?
– Visų pirma, pirmomis lapkričio dienomis švenčiame Visų Šventųjų dieną ir Vėlines. Tai yra šventės, kurios kviečia prisiminti mirusiuosius. Tai yra apie mūsų dvasinį pasaulį.
Šios dvi šventės kviečia krikščionišką pasaulį tikėti ir švęsti šitą laiką prisimenant savo brangius artimuosius, kurie yra iškeliavę, kurie yra Dievo artumoje, ir taip pat prisiminti bendrystę su mūsų dangiškąja šeima. Svarbiausias čia yra buvimo su šeima akcentas.
Ką daro Helovynas? Kaip ir minėjote, galbūt tai iš tikrųjų yra labiau komercinė šventė. Apskritai sakant, ji propaguoja visai kitas vertybes.
– Vis dėlto, pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose galima susidurti su nuomone, kad šios šventės vyksta skirtingomis dienomis, todėl esą viena kitai netrukdo. Kaip vertinate tokį požiūrį?
– Mano nuomone, jeigu žmogus turi kažkokią svarbią užduotį ar misiją, jis ir susitelkia tik į tą vieną dalyką. Galima tai palyginti su sportu, kai neįmanoma visų raumenų vienodai treniruoti vienu metu. Vadinasi, turime kelti klausimą, koks yra žmogaus tikslas? Kokia yra kryptis, kurią jis nori pasirinkti?
Jeigu kryptis yra šventumas, dvasingumas, ramybė, darna, tiltų statymas, harmonija, tai yra vienas kelias. Mūsų lapkričio šventės pirmiausia yra gyvybės ir amžinojo gyvenimo šventė.
Helovynas yra mirties šventė. Vadinasi, pasirinkę šį kelią, švenčiame mirtį. Manau, kad tai yra dvi skirtingos kryptys.
Aišku, galima sakyti, kad mūsų gyvenime persipina daug dalykų ir viskas nėra tik juoda arba balta. Kartais, norime to ar nenorime, aplinka vis tiek padaro tam tikrą įtaką. Turbūt nebūtų labai teisinga labai užaštrinti Helovyno šventimą, bet turbūt nebūtų teisinga ir nereaguoti.
Duosiu dar vieną – koncerto – pavyzdį. Įsivaizduokime, kad jame turi būti grojama įvairiais instrumentais, taip pat turi dainuoti choras, o kad viskas suskambėtų, reikia repeticijos ir įdirbio. Tačiau jeigu į viską tiesiog numotume ranka, sakytume, kad nereikia jokių repeticijų, lai viskas išeis taip, kaip išeis, tiesiog gerai pasilinksminkime, tai suprantame, kad čia būtų du visiškai skirtingi prieigos būdai. Turbūt irgi požiūrio klausimas, kuris būdas yra geresnis. Jeigu norime kokybės, tada to ir siekiame. Jeigu norime tik smagiai praleisti laiką, tada yra kitas būdas. Tačiau šiuos du dalykus sujungti į vieną yra sudėtinga.
Manau, kad tai ir tampa kiekvienam iš mūsų gera proga paklausti savęs: ko aš noriu iš tų švenčių? Jeigu aš noriu, kad tai būtų prasminga šventė su Šventąja Dvasia, tuomet mano kryptis yra vienokia. Kitaip sakant, arba noriu į kalnus, arba noriu prie jūros. Tada reikia apsispręsti, nes negalime persiplėšti ir vienu metu būti dviejose vietose.
– Grįžkime prie lapkričio švenčių. Kuo svarbi yra lapkričio 1-oji?
– Lapkričio 1-oji yra vadinama Visų Šventųjų diena. Norėčiau akcentuoti, kad šią dieną švenčiame visus žinomus ir nežinomus šventuosius. Pavyzdžiui, Lietuvoje yra daugybė žmonių, kurie buvo ištremti į Sibirą. Turime tokių istorijų iš ten, kai žmonės dėl kitų atiduodavo geriausia, ką turėjo – savo širdį. Galbūt jie oficialiai dar nėra paskelbti šventaisiais, nes taip ir neteko niekam apie juos sužinoti, bet jų gyvenimo būdas buvo labai ypatingas.
Reikėtų paaiškinti ir kaip suvokiame tą šventumą. Jeigu Biblija yra muzikinės natos, tai šventasis yra sugrota muzika. Vadinasi, arba žmogaus gyvenimas sugroja tam tikrą muziką ir ji yra darni, arba taip neatsitinka. Visų Šventųjų šventė ir yra apie tokį žmogaus gyvenimą, kuris alsuoja darna, meile, gerumu, prasme. Taigi, tokių žmonių yra ne tik žinomų, bet ir nežinomų. Turime kanonizuotus, arba paskelbtus, šventuosius, kurių gyvenimas yra ištirtas ir tapęs tikru pavyzdžiu kitiems. Juokais sakant, patikrintas standartas, kuriuo galime remtis ir sekti. Manau, kad gerai pagalvoję kiekvienas tokių žmonių rastume ir savo aplinkoje.
Kai švenčiame Visus Šventuosius, galvojame apie gerumą ir šviesą.
– O kokius akcentus dedame lapkričio 2-ąją?
– Iš tikrųjų, ir lapkričio 1-oji, ir lapkričio 2-oji yra visiškai šalia. Ir viena, ir kita šventė yra ne apie mirtį, bet apie amžinąjį gyvenimą. Apie gyvenimą Dieve. Šventuosius galime vadinti mūsų įkvėpėjais arba dvasiniais influenceriais. Mes į juos žiūrime, juos stebime, analizuojame, kaip jie gyveno, ką darė.
Na, o per Vėlines prisimename visą savo šeimą, pavyzdžiui, tėvus ir senelius, kurie jau iškeliavo ir ilsisi Dievo artumoje.
Per Kalėdas Betliejaus žvaigždė rodo kelią, o per Vėlines mums artimi žmonės, kurie yra Dievo glėbyje, labiausiai nori dalintis su mumis ta šviesa.
Koks tuomet turėtų būti šventimas? Pirmiausia, mūsų kalbėjimasis su jais. Aišku, tada kyla klausimas, ar jie mus tikrai girdi ir mato. Tokiu atveju aš visada prisimenu vieną įvykį, kai buvau pas ligonį, kuris buvo be sąmonės, bet visi artimieji su juo ir kalbėjo, ir bendravo, ir jį lietė. Jie sakė, kad nežino, ar ligonis girdi, ar supranta, bet vis tiek tai darė lyg jis girdėtų ir suprastų.
Iš tikrųjų, mes negalime to žinoti, tačiau ir su mirusiaisiais galime kalbėti savo širdyje. Kai leidžiamės į tokią kelionę, galbūt negalime gauti grįžtamojo ryšio, bet galime žengti žingsnius, kurie priklauso nuo mūsų. Kitaip sakant, padaryti savo dalį ir kas nuo mūsų priklauso.
Taigi, Vėlinių diena yra apie šiuos dalykus. Tikrai svarbu nuvykti, aplankyti artimuosius kapinėse, uždegti žvakutę, bet ne mažiau svarbu ją uždegti savo širdyje. Vadinasi, prisiminti, pasikalbėti apie tėvus, senelius ar prosenelius. Galbūt apie juos negalvojame visus metus, todėl tai yra puiki proga tai padaryti. Tie prisiminimai mums yra tarsi laiko mašina, kuri leidžia sugrįžti amžinybėje.
Kai mes galvojame apie amžinybę, matome ją iš laiko perspektyvos. Mes gyvename tarsi tiesėje, tokioje jos atkarpoje. Tačiau jeigu į tiesę, kuri neturi nei pradžios, nei pabaigos, pasižiūrėtume vertikaliai, iš viršaus, tokiu Dievo žvilgsniu, tai būtų taškas.
Aš taip įsivaizduoju amžinybę, nors mes tik iš dalies galime tai suprasti. Vis dėlto aš įsivaizduoju, kad viename taške telpa visa tiesės begalybė, jeigu galėtume žvelgti iš viršaus.
Tiesa, mes neturime nei tokių patirčių, nei tokių juslių, kad galėtume pamatuoti amžinybę.
Apskritai kalbant, ir Visų Šventųjų diena, ir Vėlinės yra labai prasmingos ir lėtos šventės. Sakyčiau, kad tomis dienomis patiriamas jausmas yra panašus į tą, kuris apima, kai grįžtame iš labai ilgos kelionės, ilgus metus nematę savo tėvų ir pasiilgę jų iki begalybės. Tada nesinori nei fejerverkų, nei fanfarų, o norisi tiesiog apsikabint ir būti ramiai, kai ašaros bėga iš gerumo.
Turbūt labiausiai tuo ir skiriasi šios šventės nuo Helovyno, per kurį bėgama nuo savo laikinumo ir nuo nepatogių temų.
– Minėjote, kad svarbiausia yra uždegti žvakutę savo širdyje. Kaip manote, ar per tas porą dienų būtina aplankyti visas kapines, kuriose palaidoti mūsų artimieji: stovėti kamščiuose ir t. t.? O gal kaip tik kartais geriau ramiai pasimelsti namuose?
– Aš tai palyginčiau su Kalėdomis, kai prasideda dovanų ieškojimas. Jeigu kalėdinė dovana yra proga prisiminti ir pagalvoti apie kiekvieną žmogų, kurį mylime, o dovanos rinkimas sukelia tik geriausius jausmus, tada tai yra prasminga.
Taip ir su Vėlinėmis: jeigu žvakutės uždegimas yra atėjimas prie kapo tam, kad prisimintume, pabūtume, nubrauktume gerumo ašarą, tai toks žvakutės uždegimas yra su turiniu.
Bet jei žvakučių degiojimas yra tik dėl varnelių, tarsi orientacinis žaidimas, prabėgamas širdyje jaučiant tik pyktį ir nuovargį (mat kamštyje kažkas užlindo, o vyras ar žmona nupirko ne tokių žvakučių), tada jau geriau tik širdyje uždegti tą žvakutę.
Žvakutės uždegimas šiaip tikrai yra geras dalykas, jeigu tai darome su ramybe, darna, šviesa ir prasme.
Jeigu apskritai nėra galimybės aplankyti artimųjų kapų tomis dienomis, nes užklupo darbai, vaikų ligos ar dar kokie rūpesčiai, tikrai nebus nieko blogo, jei tą padarysite kitomis dienomis. Svarbiausia, kad tą darytumėte ramiai ir be streso.
O lapkričio 2-ąją galima ir namuose uždegti žvakutę, o pusvalandį, kurį būtų tekę praleisti kamščiuose, skirti prisiminimams ir pabendravimui su artimaisiais.
Svarbiausia – žiūrėti kūrybišku ir mylinčiu žvilgsniu.
– Ačiū jums už pokalbį.