Du šimtmečius archeologai po truputį atkasinėjo Pompėjus ir jų kaimynystėje esantį Herkulanumą, atrasdami klasikines romėnų meno, architektūros ir net maisto liekanas. Tačiau mažiau dėmesio buvo skiriama daiktams, dingusiems iš miestų – ir žmonėms, kurie juos išnešė, gelbėdamiesi nuo naikinančios Vezuvijaus jėgos.
Majamio universiteto (JAV) klasikos profesorius Stevenas Tuckas remdamasis istoriniais ir archeologiniais duomenimis atsekė žmonių, kurie išsigelbėję nuo Vezuvijaus, atkūrė savo bendruomenes, kelius. Visa tai aprašė naujoje knygoje „Escape from Pompeii: The Great Eruption of Mount Vesuvius and Its Survivors“. Su autoriumi kalbėjosi „Live Science“ žurnalistė Kristina Killgrove.
– Kaip susidomėjote žmonėmis, kurie pabėgo iš Pompėjų?
– J. Rufusas Fearsas buvo pirmasis žmogus, pasiūlęs man šią idėją. Stovėjome Kume, į šiaurę nuo Neapolio įlankos esančioje akropolio aikštelėje ir žiūrėjome į miestą, ir jis paklausė: „kaip manote, kodėl imperatorius Domicianas tiek daug statė Kume?“ Nežinau, atsakėme visi. Tada jis tarė: „tada leiskite man užduoti jums kitą klausimą. Kaip manote, kas nutiko žmonėms, kurie pabėgo iš Pompėjų?“
Ir tiesiog dramatiškai mostelėjo ranka, parodydamas į miestą apačioje po mumis. Tai buvo pirmas kartas, kai man tai atėjo į galvą. Tiesiog pradėjau apie tai skaityti ir supratau, kad niekas apie tai nerašė – iš dalies todėl, kad niekas negalėjo sugalvoti, kaip tuos žmones galima būtų surasti. Prireikė metų, kol sugalvojau metodiką, kaip įrodyti, kad žmonės ištrūko, o paskui – kur jie išvyko, ir tada galėjau užduoti apie juos keletą klausimų.
– Tai puiki istorija. Taigi, kas iš pradžių manėte, kad pabėgo – ir ar tai pasikeitė pradėjus tyrimą?
– Pradžioje padariau daug klaidingų prielaidų. Dalis to buvo [manymas], kad tyrimas užtruks tik porą metų. Be to, maniau, kad rasiu gal du ar tris turtingus vyrus, kurie išsigelbėjo – pamatė išsiveržimą, padavė raktus savo vergui ūkvedžiui ir pasakė: „aš dar grįšiu“. Ir paspruko iš miesto.
Rašytiniuose šaltiniuose lengviau rasti turtingus žmones. Taigi, pagalvojau, surasiu porą turtuolių. Bet realybėje buvo visiškai kitaip. Radau du ar tris turtuolius, bet radau porą šimtų viduriniosios klasės ir net keletą beviltiškai neturtingų žmonių, kurie išvyko ir paliko pėdsakus. Tai mane šokiravo. Net neįsivaizdavau, kad taip bus.
– Skamba taip, tarsi Vezuvijaus išsiveržimas nenutiko akimirksniu. Kokiu greičiu vyko išsiveržimas, jei žmonės turėjo galimybę pabėgti?
– Turime nuostabius Plinijaus Jaunesniojo laiškus, kuris buvo maždaug už 55–65 kilometrų į šiaurę nuo ugnikalnio ir stebėjo, kaip viskas vyksta. Jis pasakoja, kad išsiveržimas prasidėjo apie pirmą valandą popiet, ir viršutinė kalno pusė buvo tiesiog išsviesta į dangų. Paskui pamažu, kai gravitacija įveikė sprogimo jėgą, pelenai ir pemza pradėjo kristi žemyn. Šis etapas truko apie 18 valandų. Jis prasidėjo lėtai, o paskui greitėjo, kai išsiveržusi medžiaga krito žemyn. Pirmąsias 18 valandų daug pelenų ir pemzos pradėjo kauptis vietovėse (pavyzdžiui, Pompėjuose), esančiose į pietryčius nuo ugnikalnio – nes vyraujantys vėjai juos stūmė į tą pusę.
Tačiau į vakarus nuo ugnikalnio esančiam Pompėjams giminingame mieste Herkulanume pelenų ir pemzos nebuvo. Nuo pirmos valandos popiet iki kitos dienos šeštos ar septintos valandos ryto ant Herkulanumo nukrito labai nedaug pelenų. Bet jiems teko kovoti su žemės drebėjimais – per šį išsiveržimą buvo daug žemės drebėjimų. Herkulanumo gyventojai turėjo apie 18 valandų gelbėjimuisi, kol galiausiai jų miestą užgriuvo trečioji piroklastinė banga. Po poros valandų Pompėjus užgriuvo ketvirtoji banga.
Taigi, iš tiesų buvo ilgas laiko tarpas, per kurį žmonės, jei reagavo greitai, galėjo išsigelbėti.
– Akivaizdu, kad žmonės, buvę išsiveržimo epicentre, pastebėjo, kad vyksta kažkas negero, ir galėjo pabėgti. Ar būta gelbėjimo darbų už tos teritorijos ribų? Ar Romos valdžia suprato, kas vyksta, ir bandė padėti sutelkti žmones pabėgimui?
– Valdžia reagavo: tiek vietinė, tiek išorės.
Atrodo, kad ir vietiniai Herkulanumo bei Pompėjų gyventojai reagavo. Daug visuomeninių pastatų buvo atidaryti, o žmonės, kurie per ilgai užsibuvo ir žuvo, rasti visuomeniniuose pastatuose. Tai rodo, kad vietos valdžia reagavo, tačiau svarbiausias atsakas – Romos karinio jūrų laivyno reakcija.
Plinijus Jaunesnysis parašė šiuos nuostabius laiškus ir liudininkų pasakojimus iš karinio jūrų laivyno bazės Misenume, buvusios maždaug 50 kilometrų į šiaurę. Jis pasakoja, kad jo dėdė iš savo vilos matė vykstantį išsiveržimą ir iš pradžių planavo vykti bei ištirti jį kaip mokslinį reiškinį – kol jo nepasiekė žinia, kad reikia gelbėti žmones. Tada jis pradėjo šią didžiulę gelbėjimo operaciją su pagrindine romėnų laivyno dalimi.
Turiu omenyje, kad koviniai laivai išplaukė bandyti išgelbėti tų žmonių. Tai tikrai nepaprasta istorija – ir laivynas, matyt, labai greitai sureagavo į išsiveržimą, ir bandė gelbėti žmones.
– Tai leidžia galvoti apie vidurinę jūsų knygos dalį, kurioje kalbate apie Pompėjuose ir Herkulanume dingusius daiktus, kurie leidžia manyti, kad žmonės pabėgo. Jūs tai apibūdinate kaip „įrodymus, kurių nėra“. Ką tai reiškia ir kokie „nebuvimo įrodymai“ įrodo, kad būta išgyvenusiųjų?
– Pompėjuose rasta daugybė dalykų. Jūs net neįsivaizduojate visos rastos medžiagos. Buvau sandėliuose ir mačiau dešimtis tūkstančių bronzos gabalėlių. Tai tiesiog nepaprasta. Bet kai pradedi apžiūrinėti vietovę, pamatai, kad daugybė daiktų yra ne ten, kur turėtų būti.
Pavyzdžiui, beveik kiekviename name ir komerciniame pastate būdavo įrengta koplyčia to objekto dievams – namų arba verslo dievams. Mano skaičiavimais, namuose ir parduotuvėse buvo mažiausiai 738 koplytėlės. Tačiau šiose 738 koplytėlėse daiktų rasta tik 18-oje iš jų. Vadinasi, beveik 98 proc. jų buvo tuščios.
Dabar kai kurie iš šių šventyklų objektų – mažos kasdienių dievų statulėlės – buvo rasti prie žmonių, aptiktų prie Pompėjų vartų, kūnų. Atrodo, labai aišku, kad žmonės ėmė daiktus, kurie jiems rūpėjo.
Dėžės, kuriose žmonės laikė savo vertybes, sidabrinius stalo įrankius, kuriuos buvo galima naudoti ir kaip valiutą – beveik visi jie visiškai tušti. Iš gal 1000 gardų, kurias suskaičiavau įvairiose arklidėse, visi tušti. Pompėjuose rasta tik 12 arklių skeletų liekanų.
Žvelgdami į įrodymus apie daiktus, kuriuos žmonės būtų pasiėmę, tikrai gerai suprantame, kad žmonės turėjo laiko pasiimti vertingus, asmeniškai svarbius dalykus – pavyzdžiui, savo namų dievus – ir rasti transporto priemones. Visos valtys, visi arkliai, mulai ir asilai dingo.
Plinijus pasakoja, kad, pradėjus kristi pelenams ir dingus matomumui, žmonės klaidžiojo gatvėmis šaukdamiesi savo šeimų – vyrai savo žmonų, moterys savo vaikų. Prieš bėgdami jie tikrai bandė surinkti savo šeimas.
– Kokių istorinių pėdsakų radote apie pabėgusius žmones ir ar yra kokių nors konkrečių asmenų ar šeimų, kurių pėdsakus galite atsekti po to, kai jie ištrūko?
– Visa tai buvo įmanoma tik todėl, kad romėnai vartojo pavardes taip, kaip mes. Jie turėjo pastovią pavardę, kurią galima atsekti, taip pat ir vardus. Dabar kai kurie iš jų yra labai paplitę asmenvardžiai. Bet kai jie visi pavadinami tuo pačiu vardu, o paskui persikelia į naują bendruomenę, juos įmanoma atsekti.
Vienas geriausių pavyzdžių – ir vienas iš mano mėgstamiausių – yra šeima iš Pompėjų, vadinta Umbricijų (Umbricius) šeima. Tai labai reta pavardė. Kiekvieno Pompėjų Umbricijų šeimos vyro vardas yra Aulas (Aulus), o kiekviena kita šeimos šaka naudoja kitą asmenvardį. Taigi, Pompėjuose turime šią Aulus Umbricius šeimą. Staiga, po išsiveržimo, jie pasirodo Pocuolyje, kuris yra maždaug už 40 kilometrų į šiaurę nuo Pompėjų, kitoje ugnikalnio pusėje. Šis miestas buvo šiek tiek apgadintas išsiveržimo, bet iš esmės nepaliestas.
Apie šią šeimą geriausiai liudija jų vardai, nes jie prekiavo garumu – romėnams būdingu žuvies padažu. Turime jų produktų etikečių, mozaikų, antkapių užrašų – įvairiausių dalykų, kuriuose minimi jų vardai. Staiga įvyksta išsiveržimas, ir lygiai taip pat greitai Pocuolyje pasirodo Aulus Umbricius šeima. Įdomu, kad Pocuolyje pirmagimis sūnus pavadintas Aulus Umbricius Puteolanus. Tai tarsi imigrantas, atvykęs į JAV ir pavadinęs savo pirmagimį vaiką Amerika.
Jie iš naujo pradėjo savo garumo verslą – ir tai galime pasakyti, nes pasikeičia etiketė. Vietoj „tai garumas, kurį iš geriausių ingredientų pagamino Aulas Umbricijus Pompėjuose“ dabar rašoma „tai garumas, kurį iš geriausių ingredientų pagamino Puteolanus“. Jie tiesiog naudoja tą pačią formulę, bet įrašo sūnaus vardą.
Juos buvo lengva surasti – dėl retos pavardės ir labai atkaklios vardų suteikimo praktikos. Man tai tikrai įdomi istorija, kad jie atsitiesia bei tęsia savo veiklą.
– Įspūdinga, kad Umbricijų giminę galima atsekti tiesiai iš Pompėjų į Pocuolį. Tačiau ko mes vis dar nežinome? Ko dar nematome, iš istorinių išlikusiųjų pėdsakų arba iš aukų, kurių kūnai rasti Pompėjuose?
– Įtariu, kad didžioji dauguma žmonių išsigelbėjo, nes turime labai mažai palaikų: Pompėjuose – 1200 palaikų, o Herkulanume – 300. Ir tai nėra daug – turint omenyje, kad abiejuose miestuose kartu gyveno apie 40 000 žmonių.
Manau, kad dauguma pabėgusių žmonių turėjo persikelti ten, kur turėjo šeimą – bet dar nesugalvojau, kaip atsekti tuos žmones [nes jų pavardės vienodos]. Jei mano namas sudegtų ir aš persikelčiau pas brolį, tai nepakeistų bendruomenės pavardžių profilio. Todėl manau, kad taikant šią metodiką dauguma žmonių yra šiek tiek nematomi.
Be to, visiškai įstrigo mano bandymai surasti žmones, neturinčius romėniškų pavardžių. Yra daug gerų įrodymų, kad Pompėjuose gyveno žydų bendruomenė – o žydai senovės pasaulyje neturi pavardžių, jie turi tėvavardžius. Klasikinis pavyzdys – Joshua Ben Joseph. Bet tai reiškia, kad negaliu jų atsekti, nebent jie atsitiktinai nurodo, iš kur yra kilę.
Iš visų pabėgusiųjų tik saujelė – gal tik du ar trys – yra pasisakę, iš kur jie atvyko. Atrodo, kad dauguma žmonių ėmė ir persikėlė bei bandė integruotis naujoje bendruomenėje. Jie neskyrė daug laiko grįžimui į ankstesnę bendruomenę. Taigi, neradau žmonių, kurie, mano supratimu, persikraustė su šeima, ir neradau žmonių be pavardžių.
– Tai verčia galvoti apie hipotezę, kai archeologai Pompėjuose rado galimų įrodymų, kad žmonės po išsiveržimo grįžo ir iš esmės gyveno ten, ant pelenų.
– Man buvo smagu pamatyti tą pranešimą, ir manau, kad jis visiškai prasmingas. Pompėjus iš esmės padengė pelenai ir pemza, ką lengva nukasti. Be to, Pompėjai buvo padengti tik maždaug 9 metrų sluoksniu – o tai reiškia, kad aukščiausi viešieji pastatai (pavyzdžiui, amfiteatro viršus), vis tiek būtų kyšoję. Pavyzdžiui, kai XVIII a. kasinėjo amfiteatrą, buvo atrasta, kad visos akmeninės sėdynės iš viršutinių aukštų buvo pašalintos. Manau, kad žmonės sugrįžo ir pasiėmė lengvai pasiekiamą akmenį antrajame ir trečiajame aukštuose – ir išsivežė jį pakartotiniam panaudojimui, nes tai geras akmuo.
Skvoterių bendruomenės hipotezė turi gerą logiką – ir tai galėjo būti ūkininkai, nes vulkaninė medžiaga yra nepaprastai derlinga. Tačiau nemanau, kad bendruomenė kada nors buvo labai didelė. Visi vandens šaltiniai dabar buvo 10 metrų gylyje, upė buvo nukreipta, pakrantė po išsiveržimo buvo toliau, o akvedukas nutrūko. Taigi, didelė bendruomenė nebūtų galėjusi išlaikyti.
– Kokie tyrimai laukia toliau?
– Turiu tiesiog susiimti ir imtis Romos. Vienintelis miestas, kuriame dar neieškojau išlikusių žmonių, yra Roma. Ji didžiulė. Ir didžioji dauguma mano rastų išgyvenusiųjų pasiliko 40 kilometrų spinduliu. Jie persikėlė į sugriovimų zonos pakraščius ir atkūrė savo bendruomenes. Tačiau manau, kad žmonės galėjo išvykti į Romą, ir ten ieškoti žmonių bus rimtesnė užduotis. Tam tikriausiai reikės atlikti tam tikrą statistinę analizę.
Taip pat noriu apsvarstyti religijos vaidmenį šių žmonių gyvenime. Po išsiveržimo staiga pastebimas įdomus reiškinys: bendruomenėse, į kurias persikėlė šie žmonės, staiga pradedamos statyti naujos Izidės šventyklos. Ostijoje pirmą kartą pastatyta Izidės šventykla, kurią, kaip žinome, pašventino vienas iš pabėgėlių iš Pompėjų.
Įdomu, ar šie žmonės keliaudami skleidė savo religinius įsitikinimus. Tai šiandien matome pabėgėlių bendruomenėse visame pasaulyje. Galvoju apie „Bowling Green“ – JAV Kentukio valstijoje gyvenančius musulmonus, kurie atvyko iš Bosnijos karo. Jie atsivežė savo religiją, maistą ir kultūrą. Taigi, stebiu šiuos vykstančius kultūrinius pokyčius ir svarstau, kiek jie vyksta dėl atvykusių žmonių, o kiek galbūt tik paskatinti jų.
Norisi pagirti tuos žmones, kurie išsigelbėjo po Vezuvijaus išsiveržimo ir iš naujo sukūrė savo gyvenimus. Daugiausia dėmesio skyriau pirkliams – nes jie paliko daug daugiau pėdsakų, tačiau buvo ir labai neturtingų žmonių, kuriems pavyko išsigelbėti. Vieną iš šių išgyvenusiųjų pavyko atsekti: Avianas Felicijus (Avianus Felicio). Jis tapo beviltiškai neturtingos Pompėjų šeimos, vadintos Masuri, globotiniu. Tai reiškia, kad šie išgyvenusieji priima asmenį, kuris labai aiškiai yra našlaitis iš jų bendruomenės, kurio šeimai nepavyko išsigelbėti ir kuris neturi kur kitur eiti.
Tai graži žmogiška istorija – ir man šiek tiek vilties teikia tai, kad krizės metu žmonės susivienija ir palaiko vieni kitus. Ir tai tikrai intriguojanti idėja, kurios norėčiau laikytis.