Tačiau kyla klausimas, kodėl vienos musulmonų bendruomenės, pavyzdžiui, Lietuvos totoriai, jaučia stiprų ryšį su savo valstybe ir yra pasirengusios ją ginti, o dalis kitų žmonių konfliktuoja su juos priėmusia visuomene ar net imasi veiksmų prieš ją.
Apie musulmonų integracijos iššūkius, lojalumą valstybei ir skirtingas istorines patirtis „Respublika” kalbėjosi su politologu, socialinių mokslų daktaru, Mykolo Romerio universiteto afilijuotuoju profesoriumi Adu JAKUBAUSKU.
Bauginančios tendencijos
Socialinius protestus, prasidėjusius Prancūzijoje ir vėliau išplitusius į Italiją bei kitas kaimynines šalis, leidinys „Politico”, prognozuodamas didelio masto riaušių bangą ES šalyse rudenį ir žiemą, pavadino „žemynine infekcija”.
„Kelių šalių jaunų žmonių nepasitenkinimas persipina su augančiu susirūpinimu dėl pragyvenimo išlaidų ir degalų kainų, – rašė laikraštis. – Dėmesys buvo sutelktas į Italiją, kur pietinėje šalies dalyje stiprėjo sunkvežimių vairuotojų protestas prieš aukštas degalų kainas (nutrauktas prieš kelias dienas – aut.past.).
Džordžos Meloni (Giorgia Meloni) vyriausybei tai tapo rimtu išbandymu: prekybos centrų lentynos tuštėjo, degalinėse į pabaigą ėjo benzinas, sustojo degalų tiekimas oro uostams. Dž.Meloni pažadėjo panaikinti kelių blokadas ir pateikti pagalbos paketą, skirtą kovoti su didelėmis dyzelino kainomis. Tačiau praėjusį šeštadienį aštuoniuose Italijos miestuose vis tiek vyko nauji protestai.”
Praėjusią savaitę į gatves išėjo tūkstančiai graikų mokinių ir mokytojų. Jie reikalavo didesnio finansavimo švietimui, mokyklų pastatų apsaugos ir būsto prieinamumo didinimo. Dalyviai nešė plakatus prancūzų kalba, išreikšdami solidarumą su protestuotojais Prancūzijoje.
Aštri būsto neįperkamumo krizė Ispanijoje taip pat paskatinto tūkstančius žmonių išeiti į gatves. Lapkričio 11 d. ten numatytas pirmasis visuotinis streikas per 15 metų.
Artimiausiais mėnesiais visose šiose šalyse vyks rinkimai. Pirmieji, jau lapkričio 29 d., vyks Ispanijoje. „Dabar visi su nerimu stebi, kaip ekonominio nestabilumo ir gilios politinės poliarizacijos derinys paveiks rinkimų kampanijas.
Prognozuojama, kad populistinės partijos stengsis maksimaliai išnaudoti liaudies pyktį savo naudai. Ekspertai įspėja, kad situacija tik blogės, nes energijos išteklių kainos žiemą greičiausiai kils”, – politinę situaciją ES apibendrino straipsnio autoriai.
Smurtas nesiliauja
Prancūzijos policija per prabėgusį šeštadienį visoje šalyje vykusias protesto akcijas areštavo beveik tūkstantį žmonių. Jų metu pareigūnai susidūrė su itin dideliu juodai apsirengusių ekstremistų smurtu, informavo Prancūzijos vidaus reikalų ministras Loranas Nunjesas (Laurent Nunez).
L.Nunjesas palygino spalio 24 d. duomenis su ankstesnės savaitės duomenimis, kai pirmasis nacionalinių demonstracijų dėl pragyvenimo išlaidų etapas peraugo į gatvių smurtą, per kurį buvo apiplėšta šimtai parduotuvių, o 2700 žmonių buvo suimti. Ministras pažymėjo, kad nors praėjusį šeštadienį kai kurios parduotuvės buvo užpultos ir apiplėštos, mastas buvo gerokai mažesnis nei prieš savaitę – prekybos centrai buvo gerai apsaugoti.
Ministras teigė, kad pietiniuose miestuose – Kanuose ir Monpeljė – valdžios institucijos pirmą kartą pastebėjo kraštutinių dešiniųjų aktyvistus, kurie siekė konfrontacijos su kraštutinių kairiųjų aktyvistais, arba tvirtino esą ten, kad apsaugotų verslo įmones. Tiesa, „geltonosios liemenės” spalio 31 d. planuoja naują protestą, tad situacija ir vėl gali pasikeisti.
Komentuoja socialinių mokslų daktaras Adas JAKUBAUSKAS:

– Lietuvoje gyventiems totoriams-musulmonams valdžia už nuopelnus šaliai tarpukariu pastatė mečetę. Šiandieninėje Prancūzijoje bei Italijoje ir vietiniai musulmonai skatina smurtą bendrapiliečių atžvilgiu, dalyvauja riaušėse bei plėšia parduotuves. Islamo dogmos Lietuvoje ir Prancūzijoje tiek skiriasi?
– Pirmiausia reikia atskirti islamą kaip religiją nuo politinio islamizmo arba islamiškojo ekstremizmo. Pasaulinę musulmonų bendruomenę sudaro arti 2 mlrd. žmonių, o religinių ekstremistų negalima su ja sieti ar sakyti, jog jie jai atstovauja. Be to, pačios religinių ekstremistų grupuotės yra skirtingos, turi savo ideologiją bei siekia savų tikslų. Tad maišyti religiją ir politinius atskirų grupuočių tikslus ar ekstremizmą nelabai reikėtų.
Priminsiu, kad protestus Prancūzijoje dėl mokyklų būklės, dėl mokytojų trūkumo, per mažo švietimo finansavimui ir t.t. pradėjo mokiniai. Šios akcijos truko apie savaitę, o neramumai, prievartos naudojimas ir turto plėšimas bei niokojimas prasidėjo vėliau.
Bet ir dėl smurtinių įvykių neteisinga būtų kaltinti vien musulmonus. Tikėtina, riaušėse dalyvauja įvairūs kriminaliniai elementai, kurie naudojasi situacija plėšimams ar svetimo turto niokojimui. Taip pat prie neramumų, kiek žinau, prisideda ir kairieji bei dešinieji radikalai, tačiau dažniausiai visa atsakomybė suverčiama būtent išeiviams iš Šiaurės Afrikos.
Kita vertus, niekam ne paslaptis, kad Prancūzija seniai susiduria su musulmonų bendruomenės integracijos problemomis. Prancūzai gyvena pagal principą – kiekvienas, gavęs pasą, nepriklausomai nuo religijos ir kilmės, yra prancūzas. Tačiau paso gavimas nesuteikia vienodų galimybių. Išeiviai iš Šiaurės Afrikos gyvena priemiesčiuose, savo uždarose bendruomenėse ir yra per mažai integruojami.
Viena yra gauti gerą išsilaviną, mokėti prancūzų kalbą, turėti galimybę įsidarbinti ir visai kas kita – turėti pasą ir neturėti jokių perspektyvų. Kai piliečiai skirstomi į skirtingas kategorijas, tai skatina įtampas ir neramumus. Negali būti pirmarūšių ar antrarūšių piliečių, nesvarbu kurioje šalyje jie gyventų.
Taip pat nepamirškime, kad Prancūzijoje artėja prezidento rinkimai. Kai kurios politinės jėgos gali mėginti pasinaudoti visuomenės nepasitenkinimu ir kelią į valdžią nutiesti radikaliai pretendentei Marinai Le Pen.
Visgi vienareikšmiško atsakymo, kas kaltas dėl vykstančių neramumų ir kaip suvaldyti situaciją, nėra. Man nesinorėtų, kad dėl visų problemų būtų kaltinama visa islamo bendruomenė. Ji nėra vienalytė, bet dauguma musulmonų nepalaiko ekstremistiškai nusiteikusių ar politiškai paveiktų musulmonų.
O kalbant apie Kauno mečetę, tai pirmoji buvo medinė, bet, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, totoriai nusprendė ją perstatyti į mūrinę. Jie patys bandė surinkti tam pinigų, bet matydami, kad finansų vis tiek trūksta, kreipėsi pagalbos į tautininko Augustino Valdemaro vadovaujamą vyriausybę.
Šalies valdžia įvertino totorių lojalumą ir jų nuopelnus tiek LDK, tiek atkuriant nepriklausomą Lietuvą ir prisidėjo prie statybų ženklia suma. 1930 metais mečetės, kuriai suteiktas Vytauto Didžiojo vardas, nespėta atidaryti, bet ji vis tiek buvo atidaryta, o jos sienoje buvo įmūrytas Vytauto Didžiojo bareljefas. Atėjus sovietams jis buvo nuimtas, Lietuvai atgavus nepriklausomybę – sugrąžintas. Šiandien, kiek žinau, jis vėl nuimtas, bet neabejoju, kad ir vėl bus sugrąžintas.
– Vakarų šalių gyventojai pripažįsta, kad jų šalyse gyvenantys musulmonai neskuba integruotis, bet kuria savo uždaras bendruomenes. Kas tai lėmė?
– Įsisenėjusi minėtos Prancūzijos liga – socialinė nelygybė, dėl kurios ekonominių sunkumų našta visuomenėje pasiskirsto netolygiai. Prie to prisideda ir getiškumas, nes Prancūzija niekaip nepasimoko ir nuo prezidento Šarlio de Golio laikų, kai šalis atvėrė duris buvusių kolonijų gyventojams, atvykėliai buvo apgyvendinami uždarose bendruomenėse nesistengiant jų integruoti.
Todėl ir šiandien didžioji dalis išeivių iš Šiaurės Afrikos, atvykusių į Europą su savo kultūra, gyvena atskirai nuo kitų Prancūzijos piliečių savo uždaroje kultūrinėje erdvėje, kurioje gali plisti įvairios ideologijos.
Dar reikėtų prisiminti, kad Prancūzija yra pasaulietiška respublika. Ji tai aiškiai deklaruoja ir jau XXI a. pradžioje priimti įstatymai dėl religinės aprangos mokyklose bei tam tikros simbolikos draudimų. Galbūt kai kurioms uždarai gyvenančioms šeimoms tai galėjo sukelti nepasitenkinimą ir nuteikti prieš valstybę.
Pasikartosiu – nenorėčiau, kad visas islamas, kaip religija, būtų painiojamas su politinėmis ideologijomis. Kaip vienas geresnių pavyzdžių, 1928 m. Egipte įsikūrusi „Islamo brolija” – islamistinė organizacija, kurią pats Egiptas yra uždraudęs ir paskelbęs teroristine, nors kai kuriose Europos šalyse į ją žiūrima daug liberaliau.
Yra ir daugiau radikalių politinių islamistinių grupuočių, kurios per labdaros fondus ir švietimą bando paveikti aplinkinius bei, šalių valdžioms nevykdant integracijos, siekti savo tikslų. Tai yra pamokos, kurias Europa privalo išmokti.
– Nepaisant „pamokų”, kurias Europa šiuo metu gauna gatvėse, Lietuvos valdžia toliau nekeičia migracinės politikos ir plačiai atveria vartus atvykstantiems iš musulmoniškų šalių. Kaip vertinate šią situaciją?
– Šiuo klausimu palaikyčiau prezidento Gitano Nausėdos nuostatą. Jis teigia pritariantis naujos darbo jėgos atvežimui, bet tik terminuotam laikui ir atrenkant tokius specialistus, kurių tikrai Lietuvai reikia. Bet tai turi būti ne tokia masiška ir chaotiška migracija, kokią stebėjome konservatorių ir Ingridos Šimonytės valdymo laikais, bet aiškus, kontroliuojamas ir valdomas procesas. Beje, netgi ir specialistai turėtų Lietuvoje pasilikti tik tiek, kiek numatyta jų sutartyje.
Svarstant migracijos klausimą Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete vienas iš pareigūnų pasiūlė taikyti Jungtinių Arabų Emyratų praktiką – terminuotos darbo vizos laikas baigėsi ir atvykėliai keliauja namo. Tiesa, jau girdėjau kritikos tokiai pozicijai. Esą ji neatitinka bendraeuropinių standartų, tačiau primenu – Lietuva yra suvereni valstybė ir pati turi spręsti, kaip tvarkytis.
Beje, stebiu atvykstančius musulmonus ir išskirčiau kelias kategorijas. Vieni atvyksta kviečiami konkrečių įmonių ir įdarbinami tolimųjų reisų vairuotojais arba statybininkais. Kiti atvyksta į Lietuvą įgyti aukštojo išsilavinimo. Kartais lankausi Jeruzalės mikrorajone įsikūrusiuose maldos namuose ir matau, kad ten daugumą sudaro jaunimas apie 20 metų, kurie čia atvyko studijuoti.
Mūsų aukštosioms mokykloms tai yra gerai. Tokie studentai leidžia užsitikrinti biudžetą.Visgi, prisiminus, kad yra tokia kategorija kaip „amžinieji studentai”, kurie atvyksta esą studijuoti, o vėliau tiesiog stengiasi pasilikti Lietuvoje, juos priimančias mokyklas būtina griežčiau kontroliuoti.
Galiausiai yra tie, kurie tiesiog važiuoja, nes Lietuva vis dar priima visus iš eilės. Taip tikrai būti neturėtų. Organizuodamas įvairias konferencijas ir kviesdamas į jas svečius, pastebėjau, kad tiek Lietuvos, tiek ES atsakingosios institucijos itin kruopščiai tikrina atvykstančius asmenis.
Tas pats turėtų būti daroma ir su siekiančiais atvykti į Lietuvą dirbti ar studijuoti, nes Europos šalių pavyzdžiai aiškiai parodo, kuo baigiasi chaotiška, nekontroliuojama migracija.
Pagrindinė Prancūzijos pamoka yra ta, kad tolerancija neturi reikšti demokratinių principų atsisakymo, o demokratijos gynimas neturi tapti kolektyvinio įtarumo religinei bendruomenei pateisinimu. Sėkminga integracija reikalauja valstybės atsakomybės, pačių bendruomenių pastangų ir aiškaus susitarimo dėl bendrų taisyklių. Tik tada kultūriniai skirtumai gali tapti visuomenės stiprybe, o ne nuolatinių konfliktų šaltiniu.