Europos Tarybų Sąjungos byrėjimas po truputį įsibėgėja. Islamo intifada prieš viską kas europietiška šalių sostinėse, palaipsniui pereinanti į vis sunkiau suvaldomą chaosą. Vykstantys ir ypač būsimi nacionaliniai rinkimai, kur bus sudrebintas kiaurai supuvęs Briuselio komisarų režimas, siurbiantis ir švaistantis tautų resursus beprotiškiems projektams.

Kaip ir kiekvienos imperijos byrėjime, centrinę valdžią vis labiau užtūpia vis bukesni ir primityvesni valdovai, ir visos permainos prasideda periferijoje. Iš pradžių lėtai, po to, pasiekus kritinę ribą, viskas greitai virsta griūtimi.

Prie šito akivaizdžiai artėjame ir mes, susiglaudę savo mažame, jaukiame, puspročių vairuojamame laivelyje.

Kaip ir visada, Vorų Pasaulis desperatiškai rengia psichines kontratakas, kurios iš anksto pasmerktos žlugti ir tik paspartina baigtį. Vienas iš tokių bandymų prasidėjo Lenkijoje. Klastingai, iš anksto slapta susitarus su keletu policijos vadukų.

O jeigu naiviai manote, kad tai nesuderinta su Briuselio ir Londono dėdėmis ir tetomis – pagalvokit dar kartą.

Kaip viena boba sukėlė valstybės krizę

Kasdien besikeičiančių įvykių, kurių naujumas pasensta per valandą, nekartosiu, jų nuo šio teksto parašymo iki paskelbimo dar įvyks ne vienas. Pasikalbėkim, dėl kokių Konstitucinio Tribunolo (KT) sprendimų Lenkijoje konkrečiai kaunamasi ir kokių tikslų siekiama.

Pagal Lenkijos Konstitucijos 194 straipsnio 2 dalį, KT pirmininką skiria Respublikos prezidentas iš kandidatų, kuriuos pateikia visuotinis KT teisėjų susirinkimas. Nei Seimas, nei pavienis teisėjas negali savarankiškai paskirti KT pirmininko. Ar buvo visuotinis KT teisėjų susirinkimas? Ne. Ar naują KT pirmininką paskyrė prezidentas? Ne.

Tai kas priėmė sprendimą dėl KT pirmininko? KT pirmininką „nušalino” tokia ponia Anna Korwin-Piotrowska. Kas ji tokia ir kokiu pagrindu? Ji yra Seimo išrinkta KT nare, bet pagal įstatymą nedavusi priesaikos Prezidentui, todėl negali vykdyti KT nario pareigų ir neturi teisės priiminėti absoliučiai jokių sprendimų.

Ir šita boba, net neturinti KT nario įgaliojimų veikti, vienašališkai, be KT narių susirinkimo, pati viena pasirašo sprendimą dėl KT pirmininko ir jo pavaduotojo nušalinimo. O tada, kadangi KT „nebeturi pirmininko”, pati viena nusprendžia ir pareiškia „perimanti vadovavimą” KT.

Kuo ji „pagrindžia” savo „sprendimą”?

1.Bendrosios kompetencijos teismų santvarkos įstatymo 130 straipsniu, kuris leidžia tam tikromis ypatingomis aplinkybėmis nedelsiant laikinai nušalinti teisėją. Tačiau Konstitucinis tribunolas nėra bendrosios kompetencijos teismas ir KT teisėjo nušalinimui, juolab kito KT teisėjo vien asmeniniu sprendimu Bendrosios kompetencijos teismų santvarkos negali būti taikomas. O jei ir bandoma įrodyti, kad galėtų, tai net tuo neteisėtu atveju KT pirmininką pagal tą įstatymą turėtų nušalinti Teisingumo ministras, kuriam KT visiškai nepavaldus, o ne kitas KT narys be įgaliojimų.

2.KT organizavimo įstatymo 12 straipsnio 4 dalimi, kuri numato pirmininko pavadavimą, kai neįmanoma įgalioti pavaduotojo ar kito teisėjo, bet tai yra pavaduotojo skyrimo, o ne pirmininko nušalinimo norma.

Taigi, žmogus, net nesantis pilnateisiu KT nariu ir negalintis priimti jokių sprendimų, pats vienas „nusprendžia” nušalinti KT pirmininką, kurį paskyrė Prezidentas, ir tai daro remdamasis įstatymais, kuriuose KT pirmininko nušalinimas nenumatytas. Ir pats save paskelbia KT pirmininku, nors net nėra einančiu pareigas KT nariu, o pirmininką gali skirti tik Prezidentas. Kas tai?

Tai nėra valstybės perversmas tiesiogine prasme, nes valstybės perversmas yra visos politinės valdžios, visų valstybės institucijų užgrobimas jėga. Šiuo konkrečiu atveju valstybės perversmas būtų prezidento nušalinimas jėga. Tai, kas pradėta, yra neteisėtas teisminės valdžios organo užgrobimas, todėl tai galima vadinti konstitucinio perversmo bandymu.

Geriausiai D.Tusko veiksmus apibūdino vienas iš opozicinės partijos „Konfederacija” lyderių Krzysztofas Bosakas: „Donaldo Tusko vyriausybė mus nuleis iki bananų respublikos lygio, kur tas, kuris turi stipresnę gaują, užima bet kurią instituciją ir sprendžia, kas vėliau jai vadovaus.”

Ką tuskininkai rengia

Nereikia daug proto suvokti, ką tuo veiksmu siekiama pasiekti. KT negali leisti jokių įstatymų, bet gali įstatymą ar prezidento norminį aktą pripažinti prieštaraujančiu Konstitucijai. Todėl tereikia pažiūrėti, kokiems įstatymams prastumti reikia pakeisti KT ir pamatysim tikslus.

Prieš mėnesį iki konstitucinio perversmo bandymo, 2026 m. rugsėjo 22 d. D.Tuskas pasirašė potvarkį Nr. 57, kuriuo įsteigė specialią vyriausybinę darbo grupę ankstesnių teismų ir tribunolų sprendimams nagrinėti. Rengiama maždaug 50 bylų programa atnaujintam KT, įskaitant galimybę kitame teisiniame kontekste iš naujo kelti klausimus, dėl kurių KT jau yra pasisakęs.

Programos užduotis – analizuoti teismų ir tribunolų sprendimų sistemines pasekmes, įskaitant tris sritis, tarp kurių trečioji yra Lenkijos Respublikos tarptautiniai įsipareigojimai. Tai tiesiogiai apima klausimus dėl Lenkijos įsipareigojimų Europos Sąjungai. Nes Lenkijos Konstitucinis Tribunolas turėjo ir tebeturi didelę reikšmę blokuojant Europos Sąjungos teisės įgyvendinimą Lenkijoje, kai ES institucijų reikalavimai susikerta su Lenkijos Konstitucijos aiškinimu.

Taigi, tarp tų KT sprendimų, kuriuos norima „nagrinėti”, neabejotinai yra ir KT sprendimai, kuriais Europos Komisijos sprendimai buvo pripažinti neatitinkančiais Lenkijos konstitucijos, grindžiant Lenkijos Konstitucijos viršenybe nacionalinėje teisės sistemoje, valstybės suverenitetu ir ribotu kompetencijų perdavimu ES. Dėl to buvo įšaldyta 136,3 mlrd. € Lenkijai skirtų europinių lėšų.

2024 m. D.Tusko dauguma priėmė du įstatymus, turėjusius pertvarkyti KT ir užtikrinti jo liberaliosios koalicijos kontrolę Konstituciniam Tribunolui. Be to, ši vadinamoji „Tusko reforma” numato ir teismų bei prokuratūros pertvarką, kas neabejotinai reikštų ir sau lojalių teisėjų bei prokurorų korpuso formavimą visoje šalyje.

2025 m. liepos 29 d. KT pripažino dalį reformos nuostatų prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl D.Tusko koalicijai KT sudėtis reikšminga ne tik dėl paties KT pertvarkymo. Tas pats KT turi įgaliojimus tikrinti ir kitų teismų sistemos reformų konstitucingumą, todėl ginčas dėl KT sudėties gali paveikti visą reformos sumanymą.

Pagal Konstitucijos 190 straipsnį KT iki šiol jau priimti D.Tuskui nepalankūs sprendimai yra galutiniai ir nauja KT sudėtis negali jų pakeisti. Tačiau čia žaidimas tuskininkų jau būtų paprastas – tos pačios reikalingos nuostatos būtų įtvirtintos kitais įstatymais, dėl kurių formalaus ginčo KT nebuvo. Todėl ir pradėtas šis KT keitimas.

Dėl ko žaidžiama jau aišku – dėl visos teismų sistemos perėmimo D.Tusko liberalų kontrolei ir užpildymo savo žmonėmis bei tokios KT sudėties, kuri neblokuotų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, neatitinkančių Lenkijos Konstitucijos.

Paprasčiau tariant, tai Briuselio lojalistų valdžios įtvirtinimo visoje šalyje ir Lenkijos Respublikos Konstitucijos viršenybės, t.y. valstybės suvereniteto klausimas. Biurokratinės ES konstrukcija byra ir biurokratai nori išsaugoti įtakos zonas. Natūrali gynyba puolant, vorų pasaulio kontrataka.

Konstitucinė krizė ir politinė košė

Reikia pasakyti, kad tokia krizė ir veiksmai seniai užprogramuoti pačios Lenkijos teisėje ir tokia politinė praktiką nėra naujiena. Šią galimybę Prezidentui faktiškai atmesti jau Seimo išrinktą KT narį nepriimant jo priesaikos yra jau išnaudoję abi dabartinio konflikto pusės.

2015 m. spalio 8 d. Seimas, valdomas D.Tusko „Piliečių platformos”, prieš pat pralaimėtus spalio 25 d. rinkimus, kuriuos laimėjo PiS („Teisė ir teisingumas”), išrinko penkis KT teisėjus. Jau du mėnesius einantis pareigas PiS remiamas prezidentas A. Duda nė vieno neprisaikdino ir jie netapo KT nariais.

Po rinkimų naujasis Seimas tuojau pat paskelbė ankstesnius KT narių rinkimus neturinčiais teisinės galios ir gruodžio 2 d. išrinko penkis savo teisėjus. Naktį į gruodžio 3 d. A.Duda priėmė keturių naujųjų teisėjų priesaikas.

Tačiau kitą dieną senosios sudėties KT priėmė garsųjį nutarimą K 34/15, kuriuo išaiškino, kad prezidentas privalo nedelsdamas priimti išrinkto KT teisėjo priesaiką ir neturi teisės atsisakyti ją priimti.

O dabar atsitiko visiškai tas pats, tik pasikeitė veikiančios politinės jėgos ir asmenys.

K.Nawrockis, remiamas PiS, 2025 m. rugpjūčio 6 d. pradėjo eiti prezidento pareigas. Seime ir toliau valdanti D. Tusko koalicija 2026 m. kovo 13 d. išrinko šešis KT teisėjus į laisvas vietas ir D.Nawrockis keturių išrinktų Seime KT narių priesaikų nepriėmė. 2026 m. gegužės 12 d. KT priėmė nutarimą K 3/26, kuriame išaiškino, kad Prezidento pareigos priimti kiekvieną Seimo išrinkto asmens priesaiką nustatymas prieštarauja Konstitucijai.

Trumpiau tariant, 2015 m. „tuskininkų” išrinktų KT narių Prezidentas neprisaikdina, o „tuskininkų” dominuojamas KT nurodo, kad Prezidentas pagal Konstituciją prisaikdinti privalo. O 2026 m. „tuskininkų” išrinktų KT narių Prezidentas irgi neprisaikdina, o „PiS-ininkų” dominuojamas KT išaiškina, kad priimti KT nario priesaiką Prezidentui neprivaloma.

Ir, kas įdomiausia, abu KT sprendimai yra galiojantys! Nes, matote, buvo priimti išaiškinant kitokius kitų įstatymų punktus! Tokios teisinės abrakadabros sveikas protas nepriima, ją „galimai” paaiškintų gal tik koks nors mūsų KT korifėjus maždaug 100 psl. tekste su 100 beprasmiškų išlygų, begalinių „aplinkybių” ir 150 „inter alia”.

Konstitucijos kūrėjai numato valdžių konfliktus, kuriama valdžių padalijimo sistemą, tačiau Konstitucija negali numatyti kiekvieno politinio konflikto ir visų įmanomų antikonstitucinio veikimo būdų. Nepakanka vien surašyti daugiau taisyklių, reikia numatyti ir kas nutinka, kai taisyklės nevykdomos: terminus, atsargines procedūras, ginčų sprendimo būdus ir aiškias institucijų kompetencijos ribas.

Viso to dabar lenkai ir jokia kita valstybė neturi, nes neįmanoma numatyti vienos valstybės valdžios institucijos piktybinio veikimo prieš kitą suvaldymo, jei ji naudojasi savo procedūrinėmis galiomis tam, kad kita institucija negalėtų įgyvendinti savųjų.

Bet kokios konstitucinės reformos galėtų nustatyti būdus, kaip ateityje būtų sprendžiami tokie konfliktai, bet neišspręstų dabartinės situacijos, nes valdžių ginčams spręsti sukurtas Konstitucinis Tribunolas pats yra ginčo ir krizės objektas.

Taigi, turime Lenkijoje konstitucinę krizę, kuri jos neišsprendus gali virsti politine ir valstybės krize. Su tikimybe, kad toliau tuskininkams siūbuojant laivą gali prasidėti nevaldomi dalykai ir valdžių tarpusavio karas tikrąja to žodžio prasme.