Apie tai „Žinių radijas“ laidoje, diskutuoja Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doc. dr. Konstantinas Andrijauskas ir Seimo narys, konservatorius, buvęs ambasadorius JAV Žygimantas Pavilionis.
Trumpas yra skundęsis, kad Taivanas per mažai skiria savo kariuomenei ir nesąžiningai dominuoja puslaidininkių gamyboje. Kaip jūs manote, ar Xi Jinpingui gali pavykti įtikinti Trumpą garsiai pasakyti, kad jis neremia Taivano nepriklausomybės?
K. Andrijauskas: Čia vėlgi mes susiduriame su ta problema, kad vienas dalykas yra tai, kas yra pasakyta, kitas dalykas yra tai, kas parašyta, ir šiaip Amerikos doktrina Taivano atžvilgiu ilgai remiasi vadinamuoju strateginio neapibrėžtumo principu, pagal kurį oficialiai Jungtinės Amerikos Valstijos turi oficialius diplomatinius santykius su Kinijos Liaudies Respublika, neturi jų su Kinijos Respublika.
Bet tam tikri įsipareigojimai ginti Taivaną yra įtvirtinti Amerikos vidaus teisėje, tačiau ištisa plejada amerikiečių prezidentinių administracijų, ir respublikonų, ir demokratų, buvo linkę nenubrėžti aiškios raudonos linijos tiek Pekinui, tiek Taipėjui. Kalbant apie tai, kokius būtent scenarijus reikėtų sulaukti, kad amerikiečiai jau tikrai įsitrauktų į ginkluotą konfliktą Taivano atveju.
Vėlgi, aš tikrai galėčiau tikėtis, kad Trumpas pasakys kokią nors mums nelabai malonią frazę, bet kokias tai turės praktines implikacijas ir kas iš tikrųjų bus iškomunikuota Kinijos pusei, tai labai gali skirtis nuo tos oficialios žinios, bet esmė ta, kad Donaldo Trumpo diplomatija didelė dalimi ir yra apie tą triukšmo kėlimą.
Visas pasaulis dabar taip stebi socialinius tinklus, ką jis toliau parašys. Nuo to priklauso labai daug dalykų, ir man atrodo, tiek Taivaniečiai, tiek Kinijos žemyninė dalis tai labai gerai supranta. Aš tik paraginčiau Taivaniečius, bet ir mus pačius – kiekvieną kartą tiesiog negalvoti, kad dangus griūva, jeigu Donaldas Trumpas pasako vieną ar kitą dalyką.
Zelenskis ragina Trumpą spausti Kiniją neberemti Rusijos, nors su Xi Jinpingu planuojama kalbėti daugiausia apie prekybą. Ar, jūsų manymu, Trumpas turi realių svertų tam pasiekti?
K. Andrijauskas: Aš galvoju, kad, kalbant apie dabartinę darbotvarkę, tai tikrai nebus esminis klausimas. Nori nenori, aišku, būtų smagu tikėtis, kad užsimins apie sankcijas Rosneft ir Lukoil. Tai, tikrai reikia pripažinti, yra labai stiprus ėjimas ir tikrai ukrainiečiams labai reikalingas ėjimas.
Aišku, daug kas priklauso nuo praktinio įgyvendinimo, nuo sankcijų stebėsenos, tačiau aš įsivaizduočiau, kad šis klausimas tikrai nebus vienas iš esminių Pekino ir Vašingtono tarpusavio derybose, nes ta darbotvarkė ir taip yra labai didelė.
Jeigu Trumpas kalbėtųsi su Indija, tai galėtų būti papildomas veiksnys, bet vėlgi šiuo konkrečiu atveju darbotvarkė skiriasi. Vėlgi, mes galime sulaukti, kad retoriškai Trumpas ten kažką apie tai pasakys, bet kinų pusė labai aiškiai leidžia suprasti, kad ji nėra patenkinta paskutiniais amerikiečių ėjimais šiuo konkrečiu klausimu.
Kaip jūs galvojate, ar amerikiečiai pasinaudos proga paspausti Kiniją?
Ž. Pavilionis: Kaip sako dauguma analitikų, ar pusiau juokaudami, Amerika tikrai padarys visus geriausius sprendimus, bet po to, kai išnaudos visas kitas alternatyvas. Aš esu įsitikinęs, kad Amerika grįš prie savo nacionalinių interesų įgyvendinimo, atsitraukusi nuo trumpalaikių ekonominių efektų, kurių galbūt dabar siekia prezidentas Trumpas.
O koks tas ilgalaikis interesas iš esmės? Ką sako dauguma amerikiečių analitikų: sujungti tą Indijos-Ramiojo vandenyno laisvą regioną su mumis, su Juodosios ir Baltijos jūros bei laisvos Šiaurės regionu, nes ledai tirpsta. Kinija jau ne pietuose, bet kartu su Rusija ji yra šiaurėje – atsiveria grėsmės iš šiaurės, ir mums apsimoka tiems laisviems regionams susijungti, nes tai yra ir Amerikos tam tikras laisvės dominavimas.
Tik Amerikai reikia įsisąmoninti, kad šiuo metu ne tik ekonominiai, bet ir vertybiniai interesai yra labai svarbūs. Kartais mažesnės šalys, net jeigu jos nėra labai ekonomiškai stiprios, gali visapusiškai padėti tai pačiai Amerikos idėjai, tokios kaip Baltijos šalys, nei kad, pavyzdžiui, skambučiai Lukašenkai ar pažadai vykti pas Lukašenką, kai žinome, kuo šitas flirtas baigsis – Amerikos pažeminimu ir niekuo kitu.
Aš labai tikiuosi, kad mes vis dėlto sugebėsime atverti tuos Baltųjų rūmų langelius ar dureles ir kantriai išdėstyti, kas iš tikrųjų yra Amerikos interesai, žiūrint pasaulio mastu. Nebent Amerika iš tikrųjų nori likti viena sala, kurioje po trupučiuką pradės dominuoti ta pati blogio ašis. Mes esame didžiausi sąjungininkai, ir su mumis reikia tartis, taip pat ir su Ukraina, kuri yra vieno teatro dalis. Nėra atskirų teatrų, yra vienas susidūrimas su autokratijomis, kurioms šiuo metu vadovauja komunistinė Kinija.
Trumpas sako esąs atviras susitikimui su Kim Jong Unu, kaip 2019 m. demilitarizuotoje zonoje. Ar, jūsų manymu, tai vėl rodo jo nenuspėjamumą?
K. Andrijauskas: Jeigu trumpai: jeigu kas nors iš jo aplinkos įtikins poną Trumpą, kad taikos sutartis Korėjos pusiasalyje yra įmanoma ir jis už tai gaus Nobelio taikos premiją, tai taip – susitiks.
Kitokie, rimtesni motyvai atrodo dabartinėmis sąlygomis neturėtų veikti, nes darbotvarkės taip pat trūksta.
Visos laidos klausykite čia: