Fausta sako, kad Vėlinės jau nuo mažens jai siejasi ne su raudomis, o su šviesiais prisiminimais bei ryšiu su gyvais ir išėjusiais artimaisiais, kuris niekada neišnyksta.
Nors savęs ji nelaiko tikinčia, ši diena jai visuomet kelia šiltus jausmus ir skatina stabtelėti.
Apie šviesius prisiminimus, santykį su mirusiais artimaisiais bei mirties prasmę – atvirame pokalbyje su naujienų portalo Lrytas žurnalistais.
– Ką jums reiškia Vėlinės? Kokią prasmę turi ši diena?
– Aš nesu tikinti, todėl visos šios dienos, visa šventinių datų eilė man neturi religinio aspekto, tačiau man jos yra apie simbolius. Apskritai man atrodo, kad šventės yra prasmingos tiek, kiek mes jas patys įprasminame.
Iš vaikystės prisimenu, kaip per šias dienas vykdavome aplankyti mamos šeimos kapų į kitą miestelį, o po to – pas gyvus artimuosius. Lankydavome vieną seną močiutę, kuri prigamindavo tradicinių patiekalų – tai būdavo labai jaukus laikas, susitikimas su artimaisiais. Man tame daug simbolikos, ir tas laikas visada buvo mielas.
Vakarais eidavome pasižiūrėti degančių žvakelių. Vėlinės, mano manymu, nėra apie šou – jos neturi būti raudų ar liūdesio diena. Tai – jaukumo diena. Tos žvakių švieselės man ir yra apie jaukumą. Jaukumas gimsta iš ryšio, kurį turėjome ir tebebrandiname su išėjusiais žmonėmis.
Man atrodo, kad žmogaus gyvenimas po mirties yra tiek prasmingas, kiek mes jį prisimename. Yra žmonių, kurie numiršta ir numiršta visam – nes niekas jų neatsimena. Bet yra ir tokių, kurie gyvena toliau. Žmonės nori save įprasminti: rašo istorijas, kuria dainas, tapo paveikslus, rašo knygas – tam, kad juos atsimintų. Tai, man atrodo, pasąmoningas noras išlikti. Vėlinės man ir yra apie tai.
– Kaip jums pavyko susitaikyti su netektimis?
– Esu palaidojusi abi savo močiutes. Viena mirė, kai buvau antroje klasėje, kita – kai jau buvau suaugusi ir baigusi universitetą.
Viena iš jų išėjo 83-ejų. Nors man buvo be galo liūdna, tai priėmiau kaip gyvenimo rato užsidarymą. Buvau dėkinga, kad turėjau galimybę su ja turėti ryšį, kad ta gyvenimo dovana nenuėjo veltui. 83 metai – gražus amžius. Tačiau tai nereiškia, kad neliūdėjau.
Su abiem močiutėmis iki šiol „šnekuosi“ ir dažnai pagalvoju, kaip joms atrodytų, stebint mano gyvenimą iš viršaus. Tikiu, kad žmogus yra energija, o energija niekur nedingsta, kai žmogus miršta. Tai – mano savotiškas tikėjimas, leidžiantis iki šiol jausti ryšį su tais, kurie man buvo artimi.
Kalbant apie netekties skausmą, manau, kad su juo susitaikyti nereikia – reikia su juo gyventi. Bet gyventi. Man atrodo labai neteisinga „pasilaidoti“ drauge su mirusiu artimu žmogumi, nes tada tam išėjusiam užkrauname atsakomybę už savo gyvenimą, o juk ją turime prisiimti patys.
Ne kartą esu pagalvojusi: jei aš mirčiau, ar norėčiau, kad mano artimieji iki gyvenimo pabaigos graužtųsi, nepatirtų džiaugsmo? Ne. Norėčiau, kad jie džiaugtųsi, turėtų gražių patirčių, rastų kitų artimų žmonių.
Tikiu, kad skausmas niekur nedingsta, tačiau tai nereiškia, kad su juo negalima gyventi. Gyventi, o ne gyviems pasilaidoti – tokia, man atrodo, mūsų pareiga ir privilegija, bet kartu ir atsakomybė.
– Kaip pati žiūrite į mirtį?
– Kaip ir minėjau, manau, kad žmogus yra energija, ir netikiu, jog ji kur nors išnyksta. Apskritai apie mirtį gyvenime galvoju gana mažai – stengiuosi tiesiog priminti sau, kad mes visi esame mirtingi, ir todėl gyventi. Mirtis man padeda suvokti gyvenimo reikšmingumą.
– Ar esate jautri netektims, dėl kurių gedi visuomenė?
– Esu tas „statistinis vienetas“, kuris akimirkai sustoja, bet paskui gyvena toliau.
Žinoma, būta mirčių, kurios manyje pasiliko ilgiau. Negaliu pasakyti, kad tai buvo visos Lietuvos gedulos dienos, bet, pavyzdžiui, kai mirė mano mylimas atlikėjas Ozzy Osbourne’as, tą dieną išgyvenau tą mintį. Galbūt todėl, kad tai buvo vienas tų atvejų, kai keista – žmogus tiek ilgai išgyveno, žinant jo gyvenimo būdą.
Yra netekčių, kurioms esu buvusi jautresnė. Manau, kad neįmanoma būti normaliu žmogumi, jei visai nejauti jausmų, kai miršta kitas žmogus.
Beje, ilgai galvojau, kodėl žmonėms tiek emocijų sukelia jų priešų mirtis – tiek tikrų, tiek idėjinių. Atrodo, to žmogaus nemėgai, o kai jis miršta, vis tiek apie jį galvoji. Manau, tai todėl, kad neapykanta – irgi stiprus jausmas. O kai žmogus, kuriam jautei stiprius jausmus, iškeliauja, natūralu, kad tavyje kyla daug emocijų.
Mirtis neišvengiama – ir ar pažinojome tą žmogų, ar ne, ji niekada nepraeina nepastebėta.