Buvęs pareigūnas Rolandas Kuprys sako, kad tik tapęs mokytoju atrado tikrąją savo pašaukimą – ne bausti, o įkvėpti.
Nuo sporto – iki tarnybos policijoje
R. Kuprys gimė ir augo Žlibinuose, netoli Plungės. Mokykloje netikėtai atrado pomėgį bėgti, kuris atvėrė duris į Rietavo technikumą, o vėliau – į tuometį Kūno kultūros institutą. Sportas tapo neatsiejama jo gyvenimo dalimi, o didžiausią įtaką padarė išskirtinė asmenybė – mokytoja Birutė Lengvinienė. Ji buvo ne tik fizinės kultūros mokytoja, bet ir žemaitiškai rašanti poetė ir pedagogė, kuri paskatino jį siekti sportinės karjeros.
Baigęs studijas R. Kuprys dar metus sportavo, o tada įsidarbino fizinio kovinio rengimo specialistu Plungės policijoje. Vėliau dirbo šaudyklos instruktoriumi, kelių policijoje, o paskutinius dešimt metų – operatyvaus valdymo poskyryje. Nors karjera klostėsi sėkmingai, jis jautė, kad tai ne jo kelias.
„Nemoku bausti žmonių, man jų gaila“, – sakė jis kolegoms, kai nusprendė išeiti į pensiją ir laimėjo konkursą mokytojo vietai užimti.
Pirmieji metai mokykloje buvo nelengvi – vaikai neturėjo motyvacijos, sunkiai įsitraukdavo į fizinę veiklą. R. Kuprys greitai suprato, kad tradiciniai metodai neveikia, todėl sukūrė savitą sistemą: pamokos pradeda nuo paprastų žaidimų, kamuolio pamėtymo, estafečių. Tik po to pereina prie rimtesnių užduočių.
„Kai iš pradžių darydavome tiesiog apšilimą, pusė sakydavo „nenoriu“, – prisimena mokytojas.
Pasak mokytojo, didžiausias iššūkis – devintokai, kurie atvyksta iš viso rajono, dažnai iš kaimų, net iš Telšių. Jie išsiblaškę, nemotyvuoti, tarpusavyje konkuruoja, kuris mandresnis. R. Kuprys stengiasi su kiekvienu užmegzti asmeninį ryšį – pasisveikina, pasikalba, leidžia pasirinkti veiklą. Berniukai lengviau įsitraukia, ypač mėgsta žaisti kvadratą ir tinklinį. Mergaites, pasak mokytojo, sudominti sunkiau.
Sportas – ne tik kūnui, bet ir gyvenimui
Kupriui buvo kiek netikėta, kai vaikai susidomėjo jo praeitimi policijoje – jie klausinėja, domisi šiuo mokytojo gyvenimo etapu. Pirmaisiais metais mokytojas net rodė savigynos technikų, bet greitai suprato, kad tai ne visada saugu – mokiniai ėmė jas taikyti koridoriuose. Dabar pedagogas demonstruoja tik paprastus pratimus, pabrėždamas saugumo svarbą.
Mokykloje veikia sporto būreliai, mokiniai dalyvauja varžybose – futbolo komanda yra laimėjusi trečią ir ketvirtą vietas, stalo teniso žaidėjai pernai užėmė antrą vietą Lietuvoje. R. Kuprys organizuoja tarpgrupines varžybas, ruošia komandas tinkliniui, virvės traukimui, stalo tenisui. Sportas, pasak mokytojo, padeda ir kasdienybėje. Vienas dešimtokas, aktyvus sportininkas, vasaromis dirba pas dėdę – aria žemę.
„Sako, jei nesportuotų, traktoriuje tiek neištvertų“, – šypsosi R. Kuprys.
Motyvacija – šeimos rankose
Vis tik mokytojas pastebi, kad vaikų motyvacija mažėja – iš 25 mokinių grupės tik apie trečdalis noriai juda. Sustingdžiusi gyvenimą pandemija jų aktyvumą paveikė dar labiau. Tėvai dažnai rašo pateisinimus, kad vaikas negali dalyvauti pamokoje, nors fizinis krūvis nėra didelis. „Būna, kad vaikas turi raštelį, bet prieina ir prašo leisti žaisti“, – sako mokytojas.
Jis ragina tėvus labiau skatinti vaikus judėti, rodyti pavyzdį: „Jei šeimoje kas nors juda – ir vaikas nori. Jei visi tik sėdi – rašteliai rašomi be sustojimo.“
Metus mokykloje padirbus R. Kupriui buvo patikėta auklėtinių grupė. Mokytojas kiek nerimavo, bet taikė savą auklėjimo būdą – su kiekvienu vaiku pasisveikindavo, užmegzdavo ryšį. Kiti mokytojai abejojo, ar pavyks, bet rezultatas pranoko lūkesčius. Per išleistuves visa jo auklėtinių grupė šaukė nuo scenos: „Pavydėkite tokio auklėtojo.“
Pripažinimas nenukrito iš dangaus. R. Kupriui padėjo gyvenimo patirtis, empatija, gebėjimas keistis ir keisti ne tik profesinį kelią, bet ir jaunų žmonių likimus.