Ingrida Šilgalytė – viena iš naujųjų dvaro ponių, drauge su bendradarbiais ir bendraminčiais čia atkurianti XIX amžiaus dvasią. Oficiali jos pareigybė – dvaro administratorė. Tačiau tai tik viena iš daugelio jos veiklų: ji – tautodailininkė, sertifikuota archeologinės tekstilės audėja, kuršių genties rekonstruktorė, muziejininkė ir edukatorė, o dvare atlieka akmistrinės, kitaip tariant, ekonomės vaidmenį.
Gyvas XIX amžiaus paveikslas
Biržuvėnų dvaras – vertingas XVIII–XIX a. medinės dvaro sodybos pavyzdys, vienintelis toks išlikęs Baltijos šalyse. Šiandien jį puošia senovinio stiliaus baldai, autentiški židiniai su XVIII a. kokliais, išlikęs kaminas ir grindų plytelės. Lankytojai gali apžiūrėti svetainę, virtuvę, didįjį valgomąjį, kabinetą ir kitas patalpas. Atstatytos ir oficina, arklidė bei vežiminė. Dvaro ponų name dabar veikia Žemaitijos turizmo informacijos centro filialas.
„Šis dvaras turi labai malonią aurą. Vos atvažiavęs pasijunti ramiai, jaukiai. Nors neturime nei didelio parko, nei įspūdingų gėlynų kaip Rundalės pilyje, žmones čia traukia atvažiuoti, pasivaikščioti, pabūti. Kai pirmą kartą atvykau, iškart pajutau – man čia patinka. Dabar visą sukauptą patirtį pritaikau šiame dvare“, – pasakoja Ingrida.
Ji su kolegomis kuria interjerą, rengia ekskursijas, edukacijas, plenerus, degustacijas – taip įkvepia dvarui gyvybę. Dvare dirba trys moterys, prisideda ir Žemaitijos turizmo informacijos centro (TIC) darbuotojai – rūpinasi sklaida, kitais organizaciniais reikalais.
Įrengimo darbus komanda kiek įmanoma atliko pati – nuo grindų tvarkymo iki gėlių pamerkimo, nuo tapetų klijavimo iki indų nurinkimo po degustacijų. „Špakliavom, klijavom, kalėm vinis. Pradėjom ankstyvą pavasarį, o gegužę jau atidarėm ir pradėjom edukacijas“, – pasakoja.
Dvarui – pusantrų metų, bet įrengimas nesibaigia: vis dar vežami baldai, trūksta dekoracijų. „Daug ką gauname iš žmonių – atvažiuoja, sako: turiu XX a. pradžios skarą, norėčiau jums palikti. Turime daug draugų, kurie myli šį dvarą, nori jį puoselėti“, – džiaugiasi.
Edukacijos – nuo popieriaus iki spiritizmo
Dvare rengiamos edukacijos, pagrįstos istorija arba menu. Kadangi buvę dvaro šeimininkai Gorskiai turėjo kartono fabriką, popieriaus gamybos edukacijoje pasakojama apie fabriko istoriją, o tik tada gaminamas popierius. Taip pat vyksta akvarelės ir grafikos pradžiamokslio edukacijos – dvaras veikia kaip meno centras, turi galeriją, kurioje eksponuojami Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto studentų darbai, kasmet organizuojami plenerai.
Spalį – misticizmo paskaita. Kadangi Helovinas nėra tradicinė šventė, pasirinkta XIX a. spiritualizmo tema: mirusiųjų nuotraukos, iliuzinės fotografijos, mistika.
„Apžvelgiame tai per istorijos, meno ir Gorskių šeimos pomėgių prizmę. Pakviečiame į ponios Gorskienės saloną su arbatėlėmis, kavutėmis, nuotraukomis ir pasakojimais, kurie įtraukia dvaro lankytojus. Gruodį dvaro kamine apsigyvena tikras, su daugybe dovanų Kalėdų Senelis. Per edukacijas stengiamės atkurti dvaro gyvenimą: vasarą vyko piknikai, rudenį – pokylis su istoriniais šokiais.
Norime, kad lankytojai pasijustų lyg būtų perkelti į XIX amžiaus dvarą. Todėl su kolegėmis visada puošiuosi istoriniais drabužiais. Dvaras atviras ir grupinėms veikloms – netoliese gyvenančios moterys surengė jogos užsiėmimus vežiminėje, kiti švenčia jubiliejus su degustacija. Esame atviri visiems“, – sako Ingrida.
Kaip atrado istoriją
Tačiau kad dvaras šiandien alsuotų XIX amžiaus dvasia, reikėjo ne tik fizinio darbo, bet ir gilaus kultūrinio bei istorinio jautrumo. Ingrida neatsitiktinai atsidūrė Biržuvėnuose. Jos kelias į dvarą prasidėjo gerokai anksčiau, dar vaikystėje, kai pirmą kartą susidūrė su tradiciniais amatais ir etnokultūra.
Ingrida iš močiutės išmoko verpti rateliu, paskui ėmė austi ir pasinėrė į etnokultūrą – dalyvavo edukacijose, važinėjo po muges. Po studijų Vilniaus kolegijoje likimas nuvedė į Lofoteną, salyną Norvegijos šiaurėje, už poliarinio rato. Čia ji dirbo Museum Nord šiaurės padalinyje – Lofotro gyvosios istorijos vikingų muziejuje. Tai vieta, kur galima patirti vikingų gyvenimą: senovinės buveinės rekonstrukcijoje kvepia laužais ir mediena, pasakojamos didžiausio Skandinavijoje longhauso – ilgojo vikinginio laikotarpio statinio – istorijos, pristatomi Vėlyvojo geležies amžiaus amatai.
„Įgijau labai geros patirties. Buvo įdomu sužinoti, kaip veikia muziejus kitoje šalyje. Ten dirbo žmonės iš įvairių pasaulio kampelių, buvo labai daug interaktyvumo, sensorikos. Pas mus muziejuose dar vyravo požiūris: „Niekur nesisėsk, nieko neliesk, nieko neimk“ ir priminė sterilias ligonines. O Lofotre buvo viskas liečiama, ragaujama, gyvai patiriama“, – pasakoja Ingrida.
Iš Norvegijos ji grįžo kupina idėjų bei entuziazmo ir ėmė dirbti Klaipėdos pilies muziejuje.
„Ten buvo jau viduramžių laikotarpis. Kad ir kur dirbau, visur mano darbas buvo edukacijos, ekskursijos, įdomus istorijos pateikimas“, – pastebi Ingrida.
Ji prisijungė ir prie Klaipėdos archeologinės rekonstrukcijos klubo „Pilsots“, kuri atkuria kuršių genties X–XI a. buitį, karybą, kultūrą, gyvenseną.
Pašaukė M. Oginskio dvaras
Ingrida po kurio laiko atsidūrė Plungėje, M. Oginskio dvare. Tai buvo dar naujas veiklos etapas – ji įsigilino į meną, XIX amžiaus dvaro ir rūmų istoriją.
„Tada prasidėjo suknios ir etiketo taisyklės, ekskursijos ir edukacijos „saliono“ damutėms, „pletkai“ su kavutėm ir panašiai“, – šypsosi Ingrida. Suknias ji siūdavo pati pagal to meto iškarpas ir istorijos šaltinius, turimoms suteikdavo senovinį siluetą. Čia Ingrida sukūrė keliolika edukacijos programų, kasmetinius tradicinius renginius, o dvare vykstančios ekskursijos pelnė gerą vardą.
„Priteikė įvairiausių apdovanojimų, labai tuo pasidžiaugiau“, – pasakoja Ingrida. – Dvarų, kuriems reikia pagalbos įliejant gyvybės ir veiklos, yra ne vienas, tad kai supratau, kad ten padariau viską, ką galėjau, suvokiau, kad reikia eiti toliau. Taip kelias atvedė į Biržuvėnus“.
Maistas – pagal istorinius receptus
Žemaitijos TIC direktorius Egidijus Vaškelevičius sako, kad Ingrida daug ką moka padaryti savomis rankomis ir, svarbiausia, išskirtinai bendrauja. Todėl, jo teigimu, dažnas lankytojas pageidauja, kad ekskursiją vestų būtent Ingrida. Ji pasakoja žaismingai, charizmatiškai, be sausų datų, tad tiesiog įtraukia į istoriją. O tada ir dvaras tampa gyvenamas ir šiltas.
Maistas degustacijoms gaminamas pagal istorinius receptus. Ingrida tariasi su gaspadinėmis – kokie produktai tinkami, kokie receptai naudotini. Degustaciniai meniu – trijų rūšių: kumetyno, bajorų ir grafų. Receptų ieško senose knygose, bet stengiasi pritaikyti juos šiuolaikiniam skoniui.
„Labai vertinu kūrybos laisvę. Stengiuosi, kad dvaras būtų gyvenamas, pilnas veiklų, kad kuo daugiau žmonių susidomėtų ir atvažiuotų. O tada jau žiūrėsiu, kur mane vėjai nuneš“, – sako Ingrida.