Kada reikia pjauti sideratus

Tinkamai parinktas sideratų pjovimo laikas yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių jų efektyvumą. Jei nupjausite per anksti, augalai nespės suformuoti pakankamos šaknų sistemos ir sukaupti maistinių medžiagų. Jei pavėluosite, stiebai taps šiurkštūs, sumedėję, o jų irimas užtruks, iš dirvos laikinai „atimdamas“ azotą – tai gali pakenkti vėlesniems sodinimams.

Geriausias metas pjauti sideratus – žydėjimo pradžia, kai augalų audiniuose yra sukauptas didžiausias kiekis baltymų ir angliavandenių. Facelijai šis laikotarpis prasideda po 40–45 dienų nuo sudygimo, vikiams – po 50–60 dienų. Laiką galima nustatyti ir vizualiai: lysvė turi būti padengta tankiu žaliu kilimu, bet masinis žydėjimas dar neprasidėjęs.

Rudenį svarbus ir oras. Jei prognozuojami staigūs atšalimai ar lietūs, sideratus geriau nupjauti šiek tiek anksčiau, kad žalioji masė spėtų išdžiūti ir pradėtų irti iki šalnų.

Labai svarbu nepavėluoti – sideratų galia slypi gyvoje, švelnioje žalumoje, o ne perdžiūvusiuose, sumedėjusiuose stiebuose, kuriuose vertingos medžiagos jau sunkiai prieinamos dirvai.

Ką daryti su nupjautais sideratais: trys veiksmingos strategijos

1. Nupjauti ir palikti kaip mulčią

Tai vienas paprasčiausių būdų panaudoti žaliąją masę. Nupjauti sideratai tolygiai paskleidžiami ant lysvės paviršiaus storu sluoksniu – taip jie sukuria natūralią apsauginę „antklodę“. Mulčias saugo dirvą nuo išdžiūvimo, erozijos ir sutankėjimo, palaiko drėgmę bei apsaugo ją nuo temperatūros svyravimų.

Norint paspartinti irimo procesą, žalioji masė gali būti apdorota biologiniais preparatais su mikroorganizmais. Tai ne tik pagreitina irimą, bet ir padeda išvengti azoto trūkumo, kai mikroorganizmai ima jį naudoti savo veiklai.

Iki pavasario didelė dalis šios žalios masės virsta puriu, maistingu dirvos sluoksniu. Ant tokios žemės galima sodinti žieminius augalus – česnakus, svogūnus – arba atlikti ankstyvą pavasario sėją.

2. Negilus žalios masės įterpimas (mulčiavimas į dirvą)

Jei siekiate atkurti dirvos struktūrą ir išlaikyti jos mikrobiologinį aktyvumą, galima rinktis negilų įterpimą. Sideratai nupjaunami ir lengvai įmaišomi į viršutinį kelių centimetrų dirvos sluoksnį, neapverčiant žemės. Tam tinka plokščiasis pjūklas ar lengvas kultivatorius.

Toks metodas išsaugo dirvožemio mikrobiotą ir natūralią struktūrą. Po įterpimo galima iš karto pasėti naują sideratų „bangą“ – pavyzdžiui, rugius ar avižas, kurie iki šalnų sudygsta ir suformuoja apsauginį žalią kilimą.

Pavasarį likučiai lengvai įterpiami į žemę ir toliau veikia kaip organinė trąša. Šilumą mėgstančių kultūrų daigai – pomidorai ar paprikos – gali būti sodinami tiesiai į vietas tarp dar žaliuojančių sideratų. Tokiu būdu susidaro natūralus mikroklimatas, saugantis jaunus augalus nuo vėjo, saulės kaitros ir naktinių šalnų.

3. Palikti sideratus žiemoti

Šis metodas tinka švelnesnio klimato regionams arba atsparioms rūšims – rugiams, vikiai, facelijai. Augalai paliekami lysvėje nepaliesti. Žiemos metu jie arba toliau auga po sniegu, arba užšąla ir nukrenta ant dirvos, sudarydami natūralų komposto sluoksnį.

Tai praktiškas būdas taupyti laiką – rudenį nereikia nei pjauti, nei purenti. Pavasarį, kai ateina sėjos metas, likučiai lengvai įterpiami į viršutinį dirvos sluoksnį arba paliekami kaip mulčias kitam pasėliui.

Papildomos galimybės

Jei užaugo per daug žalios masės, ją galima panaudoti kompostui ar paskleisti po vaismedžiais. Azotu turtingos facelijos ir vikiai – puikūs komposto pagreitintojai.

Be to, kai kurie sideratai, pavyzdžiui, facelija, iki žydėjimo tarpsnio pritraukia bites ir kitus naudingus vabzdžius, todėl juos galima palikti kaip natūralų žydintį barjerą sode.

Tinkamai parinktas sideratų apdorojimo būdas ir laikas leidžia palaikyti nenutrūkstamą dirvos derlingumo ciklą, nuolat ją praturtinant organinėmis medžiagomis ir mikroorganizmais – tai vienas svarbiausių ekologiškos žemdirbystės principų.

Šaltinis: tsn.ua