„Kas nustatė kriterijus, kaip turi būti tvarkomas kapas? Ar visi privalo kloti plokštes ir skalda?“ – klausė įrašo autorė. Ji pabrėžė, kad kalbama ne apie jos artimųjų kapus, tačiau, jos akimis, „būtent tokie – natūralūs – kapai yra jaukiausi“.
„Legalus vandalizmas“ ar tvarka dėl vietos stokos? Dalis komentatorių perspėjimus įvertino itin griežtai. „Legalus vandalizmas“, – rėžė Andrius. „Koks kieno reikalas, kaip atrodo kapai, kuriuose ilsisi iškeliavę į amžinybę?“ Kiti ragino lenteles tiesiog ištraukti ir išmesti: „Žmogus palaidotas – tai privatus plotas“, – teigė Laura.
Ne vienas žmogus svarstė, ar už perspėjimų neslypi paprastas skaičiavimas: „Čia bandymas parduoti plotą antrą kartą“, – rašė vienas komentatorius. Jam antrino kiti: „Biznis, nieko švento“, „Nori nusavinti kapavietes“.
Vis dėlto pasigirdo ir kitokių balsų. „Jei nebėra kam prižiūrėti, po kažkiek metų neprižiūrima kapavietė atiduodama kitiems žmonėms – taip yra daug kur“, – priminė Anželika. Kiti minėjo užsienio praktiką – Vokietijoje, anot komentatorių, sena ir ilgai nelankoma kapavietė gali būti panaikinama, teritorija užsėjama žole ir atiduodama naujam laidojimui.
Samanoti antkapiai – pagarba protėviams
Komentaruose išryškėjo estetikos ir paveldo tema. „Samanoti seni antkapiai – pagarba protėviams. Šimtą kartų geriau nei šalti ir svetimi marmurai“, – rašė Lina. Ne vienas pabrėžė, kad būtent tokie kuklūs, natūralūs kapai kuria istorijos jausmą: „Gražiausias kapines mačiau Norvegijoje – ant apsamanojusio akmens – 200 metų giminės istorija“, – dalijosi Irena. „Seni kapai – tai krašto atmintis“, – pridūrė Aldona.
Kiti akcentavo, jog „tvarkinga“ nereiškia „išblizginta“: „Čia juk žvakelė dega, daugiametės auga – kuklu, bet tvarkinga“, – rašė Violeta. „Tendencija aiški – retai lankomas ir kukliai sutvarkytas kapas nebeįtinka, skatinama beskonybė“, – apgailestavo Laima, pasidalijusi patirtimi iš Utenos.
Emigracija ir bendruomeniškumas
Ne visi turi galimybių kapus lankyti dažnai – ši mintis diskusijoje skambėjo nuolat: „Gal artimieji išvykę, serga, neturi kam atvažiuoti“, – svarstė Ramūnas. „Galima juk ir savivaldybei organizuoti minimalų sutvarkymą – viešųjų darbų žmonės tai padarytų“, – siūlė Laimutė.
Keli balsai ragino paprastai susiimti bendruomenėms. „Atėjau tvarkyti savų, aptvarkiau ir apleistus šalia – rankos nenukrito“, – rašė Ona. Kiti minėjo tradiciją per Vėlines pasirinkti vieną bešeimininkį kapelį – uždegti žvakę ir kiek pajėgiant sutvarkyti.
Diskusijoje matyti, kad žmones šie dalykai jaudina labiau, nei iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti. Vieni ragina paprastai – nueiti į seniūniją ar pas kapinių administratorių ir formaliai įregistruoti, jog kapavietė prižiūrima, net jei artimieji gyvena toli ar lankosi retai. Kiti kalba apie skaidrumą – prašo rašytinių taisyklių, protokolų, terminų, aiškių kriterijų, kad sprendimai dėl „neprižiūrimų“ kapų nebūtų savavališki.
Dažnai minima ir savivaldybių atsakomybė – jos galėtų reguliariai šienauti, sutvarkyti senesnes, bešeimininkes kapines. O dalis žmonių siūlo paprastą, žmogišką kelią: susitarti bendruomenėms, surengti talkas, o per Vėlines ar pavasarį tiesiog pasirinkti po vieną bešeimininkį kapelį – uždegti žvakę ir tyliai jį sutvarkyti.
Įstatymai nenurodo, kaip kapas turi atrodyti
Kapinių priežiūrą Lietuvoje reglamentuoja Žmonių palaikų laidojimo įstatymas ir Kapinių tvarkymo taisyklės, patvirtintos Vyriausybės dar 2008-aisiais. Jose nustatyta, kad kapinių tvarkymą organizuoja savivaldybės, o konkrečią kapaviečių priežiūros tvarką gali apibrėžti vietos taisyklės. Tačiau nei viename dokumente nėra nurodyta, kaip tiksliai turi atrodyti kapas – ar jis turi būti dengtas plokštėmis, apsodintas „madingais“ augalais ar užpiltas skalda.
Įstatymai kalba tik apie bendrus principus: kapavietė turi būti tvarkoma pagarbiai, nepažeidžiant kaimyninių kapų ir bendros kapinių tvarkos. Tik tada, kai kapas ilgą laiką visai netvarkomas ir nėra jokių artimųjų ar atsakingų asmenų, savivaldybė gali jį pripažinti neprižiūrimu. Toks sprendimas turi būti pagrįstas – pateiktas oficialus įspėjimas ir viešas pranešimas. Tik tuomet kapavietė gali būti perduota laidoti kitiems.
Anykščių rajone galioja ir vietos kapinių priežiūros aprašas, kuriame pabrėžiama, kad kapų priežiūros formą nustato patys artimieji. Seniūnijos ar kapinių prižiūrėtojai gali įsikišti tik išimtiniais atvejais – kai kapas kelia grėsmę ar yra visiškai apleistas.