Prieš mėnesį suomis dviratininkas Johannes Tarkkio (37) leidosi į ypatingą kelionę dviračiu: iš anksto suplanuotas maršrutas iš gimtinės turėjo nuvesti jį iki pat Italijos.

Johannes kelionės maršrutas užsibaigė Kėdainių rajone. (Asmeninio arch. nuotr.)

Pajutęs sielą slegiančią tuštumą, jis nusprendė atšiauraus klimato gimtinę iškeisti į šiltą Viduržemio jūros pakrantę – ir tai padaryti nuosavomis kojomis. Keliautojas tokiu valios ir jėgų išbandymu ketino atversti naują, šviežią savo gyvenimo puslapį.

Tiesa, likimas suomiui turėjo kitokių planų: po sėkmingai dviračiu įveiktų Estijos ir Latvijos etapų, vyro kelionė nutrūko įveikus 800 km – Kėdainių pašonėje.

Lietui ir vėjui košiant – šalia subyrėjusio dviračio

Čia, pusiaukelėje tarp Sirutiškio ir Kalnaberžės gyvenviečių, subyrėjo keliautojo dviračio padanga. Tam, kad galėtų tęsti kelionę, jau prieš tai jis jau tris kartus keitė padangos kamerą.

Galiausiai dviračio padanga tapo nebepataisoma. O ir atsarginės padangos Johannes nebeturėjo: teko stabdyti turą,  akis į akį susiduriant su vėjuotu ir lietingu lietuvišku rudeniu.

Suomis pasakoja, kad, supratęs situacijos rimtumą, Kėdainių mieste artimiausiai nakčiai buvo užsisakęs viešbučio kambarį. Susirinkęs būtiniausius daiktus jis ruošėsi iki nakvynės vietos žygiuoti pėsčiomis.

Turbūt nereikia ir pasakoti, kad su sunkiasvoriu nešuliu žvarbiu oru kulniuoti iki miesto likusius 10 km pėsčiomis yra menkas malonumas.

Pagalbos ranką suomiui ištiesė Sirutiškio (Kėdainių r.) kaimo gyventojai.

Vyresnio amžiaus žmonių pora pastebėjo ant suoliuko autobuso stotelėje besiilsintį užsienietį. Keliautojas, pasak  jų, vizualiai atrodė stipriai išsekęs.

Pora vyko į kapinaites gretimame kaime: sutarė, kad, jeigu grįžtant namo žmogus vis dar bus stotelėje, jiedu stabtels paklausti, ar nereikalinga pagalba.

Geros valios vietiniai: negalėjome lauke palikti jo tokios būsenos

Ponios D. ir jos vyro (vardai ir pavardės redakcijai žinomi, aut. past.) nuojauta neklydo – suomis nuo žvarbos vis dar slėpėsi stotelėje.

„Johannes atrodė labai labai prastai – sustiręs, pavargęs, išbalęs, alkanas ir pasimetęs. Jis vilkėjo lengvu ploščiuku nuo lietaus, o jo palapinė ir miegmaišis buvo kiaurai permirkę.

Žvelgdama į jį, aš mačiau žmogų, kuris šios nakties lauke gali nebeišgyventi. Atrodė, kad jis viena koja jau anam pasauly buvo“, – prisiminė sirutiškietė.

Tai – ne pirmas kartas, kuomet pas ją apsistoja nepažįstami žmonės. Ne pirmas ir per Europą minantis dviratininkas: prieš kelerius metus ji šeimos namuose apnakvydino prancūzų porelę.

„Aš sena, gal ir kvaila, ir, matyt, sendama dar daugiau kvailėsiu – bet negalima palikti žmogaus, kad ir svetimo, gatvėje šitaip.

Dėl Johannes man labai smarkiai drebėjo širdis: ko gero anksčiau nebuvau susidūrusi su tokios prastos būklės žmogumi.

Tačiau, tiesą pasakius, aš čia matau paties Dievo vedimą: reikėjo jam atsidurti šioje situacijoje, patekti į dugną, galimai prie pačios mirties – kad atsispirtų ir pakiltų“, – kalbėjo ji.

Kartu geros valios moteris labai stebėjosi kitų žmonių abejingumu: „Jis ne penkias minutes stotelėje buvo. Ir niekas kitas nesustojo… O bažnyčioje tokius geraširdžius krikščionis vaidiname.“

Į „gelbėjimo operaciją“ įsijungė ir kaimynai

Visa sirutiškiečių šeimyna susimobilizavo padedant nelaimės akivaizdoje atsidūrusiam Johannes.

Šeimininkė prileido karšto vandens pilną vonią, kad svečias sušiltų, pagamino šilto maisto, pasiūlė sutuoktinio nebenešiojamų šiltesnių drabužių, paruošė patalus nakčiai.

Jau ilgai žmogus nemiegojo šiltoje lovoje ir nevalgė šilto naminio maisto.

Kol namų šeimininkė skalbė ir džiovino keliautojo drabužius ir miegmaišį, šeimos vyrai puolė remontuoti keliautojo dviračio Jie netgi nuvažiavo į Kauną, kur keliautojui dovanų nupirko naują, tvirtesnę palapinę.

Žinia apie sirutiškiečių globon pakliuvusį užsienietį netruko pasklisti po visą kaimą.

Tiesa, keliautoją priglaudę sirutiškiečiai galėjo apnakvydinti tik nakčiai, mat kitą dieną šeimyna turėjo išvykti. Tam, kad Johannes neliktų gatvėje, du kaimynai – Gintaras ir Kęstutis – pasisiūlė susidėti pinigus ir užsakyti Kėdainių miesto viešbučio „Smilga“ kambarį porai artimiausių naktų.

Šiltoje ir švarioje aplinkoje per savaitgalį suomis turėjo laiko apgalvoti, kas toliau: kelionės į Italiją pratęsimas ar grįžimas atgal į Suomiją.

„Aš pats turiu suaugusius vaikus, todėl kai galiu, visada padedu kitam žmogui – galvoju, kad juk ir mano vaikams, patekus į nelaimę, atsirastų, kas padėtų“, – pasakojo vienas iš viešbučio sąskaitą apmokėjusių kaimynų sirutiškietis Kęstutis Volkus.

Apsigalvojo: vietoje Italijos – darbo paieškos Kėdainiuose

Tiesa, Sirutiškio kaimo gyventojo nuostabai, savaitgalį apsvarstymams skyręs Johannes nusprendė nebetęsti kelionės, tačiau ir namo nesiruošia. Keliautojas nutarė išbandyti laimę Kėdainiuose: vakar jis šiame mieste pradėjo darbo ir gyvenamosios vietos paieškas.

Pirmadienį ryte K. Volkus užsienietį palydėjo į Užimtumo tarnybą, apskambino pažįstamus ūkininkus, susisiekė su keliomis įmonėmis ir verslininkais.

„Užsiregistravome Užimtumo tarnyboje, buvo paskirtas konsultantas. Tą pačią dieną Johannes turėjo darbo pokalbį vienoje Kėdainių maisto pramonės įmonėje. Panašu, kad jam gali pasisekti gauti ir darbą, ir apgyvendinimą“, – pasakojo K. Volkus.

Tiesa, ir ponia D., ir K. Volkus užtikrinti, kad kraštiečių pagalba – tik nedidelis laiptelis duobėtoje suomio gyvenimo kelionėje, bet ne turėklas. Kitaip tariant, užsieniečiui toliau reikės stengtis ir kabintis į gyvenimą pačiam. 

„Išties neeilinė situacija, – pripažino suomis. – Tai, kad mano kelionė nutrūko Kėdainiuose, matau kaip iš aukščiau pasiųstą ženklą. Matyt, kol kas man lemta šiek tiek pabūti Lietuvoje. Italija palauks.“

Johannes gimtoji kalba – suomių, jis laisvai kalba angliškai, turi švedų ir vokiečių kalbų pagrindus.

„Esu stiprus kompiuteriuose, tiek fiziškai, tiek technologiškai. Vienoje įmonėje esu dirbęs IT vadovu: galiu jungti laidus, ruošti kompiuterius darbui, galiu kurti interneto svetaines.

Teko dirbti asmenų su negalia, senjorų padėjėju: tvarkiau jų namus, ruošiau maistą, eidavome kartu apsipirkti. Kažkada dirbau ir žemės ūkyje. Iš esmės, daryti galiu viską, darbui aš neišrankus – juk žmogui reikia valgyti, ar ne?“ – sakė suomis.

Užgriuvo sielą laužantys išbandymai

Pradinis keliautojo planas buvo dviračiu iš Tamperės miesto Suomijoje pasiekti Italiją.

Gyvenimas palapinėje. (Asmeninio arch. nuotr.)

„Tik negalvokite, kad aš naivus ir nepasiruošęs. Prieš kelionę daug sportavau ir daug dirbau, taupiau.

Tris mėnesius iki išvykstant gyvenau miške, palapinėje prie Tamperės: norėjau pasiruošti visiems galimiems scenarijams kelionės metu.

O tų scenarijų buvo. Pavyzdžiui, kartą lietaus vandeniui užtvindžius palapinę, supratau, kad kelionei būtinas čiužinys“, – pasakojo jis.

Prieš persikraustydamas į palapinę Johannes atsikratė nereikalingų daiktų – paaukojo juos labdarai.

„Pasilikau tik kelis asmeninius daiktus, papildomai kelionei įsigijau dviračio priekabą, dvi palapines, šiltą miegmaišį, sulankstomą kavos staliuką, kompiuterio padėklą, kėdutę, saulės bateriją, dar kelis smulkius dalykus. Susipakavau viską, persikėliau keltu į Estijos sostinę Taliną ir pradėjau savo gyvenimo kelionę“, – dėstė Johannes.

Visa keliautojo amunicija. (Asmeninio arch. nuotr.)

Paklaustas, kokios gyvenimo aplinkybės gali pastūmėti žmogų tokiam nelengvam išbandymui, suomis atviras: turi būti šiek tiek pamišęs – tai viena.

Antra, sunkios gyvenimo negandos pastūmėjo ieškoti savo vietos po saule toliau nuo gimtinės.

„Per trumpą laiką nutiko labai daug blogų dalykų.

Anapilin iškeliavo mano brangiausi žmonės, religingi krikščioniai močiutė ir senelis. Geriausias draugas mane apvogė, o žmona mane paliko. Likę šeimos nariai nusisuko, – atsivėrė Johannes. – Staiga praradau viską, ką buvau garantuotas, kad turiu. Tad kam man likti ten, kur šalta, tamsu ir manęs niekas nelaukia.“

Įsigilinęs į Europos temperatūrų žemėlapį suomis išsirinko Italiją: juk ji – viena tų žemyno valstybių, kuriose žiemos mažiausiai gūdžios.

Pasak suomio, jau pradėjus minti pedalus Estijoje, vairuotojai ir praeviai neretai jam siūlė pagalbą. Kartą neabejingi praeiviai taip stipriai susirūpino, kad kreipėsi į policijos pareigūnus.

Vis tik labiausiai jis dėkingas pagalbos ranką ištiesusiems sirutiškiečiams.

„Tai, kad būtent tuo metu stotelėje Kėdainių rajone prie manęs sustojo būtent ta pora, buvo ypatingas sutapimas. Jie mane pasiėmė, sušildė, pamaitino, leido išsimaudyti, pailsėti, aprengė, – pasakojo suomis. – Aš prašiau Dievo, kad iki Italijos mane nunaviguotų. O jis pakeliui perrašė maršrutą ir sustabdė mane Kėdainiuose.“

Šiuo metu Johannes yra apsistojęs Kėdainiuose, tačiau jis vis dar atviras įvairiems darbo pasiūlymams visoje Lietuvoje. Susisiekti su juo galima telefonu: Akseli Johannes Tarkkio +358 40 749 0471.

Akimirkos iš Johannes Tarkkio kelionės:

(Asmeninio arch. nuotr.)