– Ar lietuviai linkę taupyti? – paklausėme VU profesoriaus, ekonomisto Romo LAZUTKOS.
– Bankai, valdantys pensijų fondus, norintys uždirbti, baksnoja, kad štai lietuviai nelinkę taupyti, neneša pinigų į pensijų fondus ir reikia, kad valstybė pareguliuotų žmones, o tų, kurie ateina, neišleistų…
Žmonės visada taupė. Istoriškai reiktų prisiminti, kai atsiskyrėme nuo sovietų sąjungos, paskelbėme Nepriklausomybę, žlugo sovietinė bankinė sistema. Buvo bankų krizės. Žmonės prarado labai daug pinigų. Valstybė buvo numačiusi kompensuoti žmonėms pinigus, kuriuos jie prarado sutaupytus bankuose. Tokia situacija tada buvo todėl, kad indėliai bankuose nebuvo apdrausti.
Jeigu bankas bankrutuoja, tai iki 100 tūkst. eurų žmonėms kompensuojami praradimai iš indėlių draudimo fondo.
Lietuviai taupė. Aš nenoriu toliau eiti į sovietmetį ar Smetonos laikus. Sovietmečiu žmonės irgi nusipirkdavo automobilius, jie buvo pasakiškai brangūs pagal tuometines algas. Žmonės pirkdavo ir kooperatinius butus. Stengdavosi uždarbiauti, prisidurti prie algos.
Yra tyrimai, kuriuos atlieka Europos Centrinis Bankas, dalis žmonių netaupo arba mažai taupo, – tik todėl, kad neturi iš ko taupyti. Iš ko gali taupyti žmogus, uždirbantis 1000 eurų? Jei šeimoje abu uždirba po 1000 eurų ir turi, pavyzdžiui, du vaikus, tai iš ko susitaupyti? Tai tokie žmonės netaupo, o tie, kurie uždirba daugiau, aišku, taupo.
Seni žmonės tauposi pinigus laidotuvėms, nes nenori naštos užkrauti vaikams. Beje, jei nueisite į kavinę ir pamatysite vyresnio amžiaus žmogų, tai greičiausiai bus užsienietis. Taip yra todėl, kad žmonės mato, jog sulaukus senatvės, valstybės pagalba menka, o ateitis yra neapibrėžta, su amžiumi žmonių sveikata prastėja. Vyresni žmonės kukliai gyvena, nes negali tikėtis tinkamos apsaugos. Jeigu kam nors nutikus, žmogus iš valstybės, savivaldybės galėtų gauti pagalbą, tada tie žmonės galėtų laisviau gyventi. O dabar – susispaudę.
Pats būnu dažnai Ispanijoje, ten žmonės sėdi kavinėse trimis kartomis, gana tipiška, kad sąskaitą apmoka tos šeimos senelis. Nes ten pensijos geros, o jaunesnėje kartoje yra bedarbių ir sunkiau jiems išsilaikyti.
– Kiek lietuvių sau galėtų leisti ramiai gyventi bent kelis mėnesius, jei netektų pajamų?
– Lietuvos banko paskelbtas tyrimas rodo, kad 20 proc. gyventojų galėtų išgyventi 6 mėnesius nedirbdami. Lietuvoje nenumatytoms išlaidoms net trečdalis žmonių neturi nė 700 eurų. Tie žmonės ne pinigus švaisto, pramogauja, – jų pajamos tokios. Pajamų nelygybė Lietuvoje yra didelė. Mes esame antroje vietoje Europoje po Bulgarijos pagal pajamų nelygybę.
– Bet bankų atstovai, valdžia, influenceriai sako, kad Lietuvoje niekada taip gerai negyvenome.
– Lietuvos ekonomika yra pažengusi, artėja prie ES vidurkio, gyventojų pajamos nuolat auga, t.y. atlyginimai ir pensijos. Tie 27 milijardų eurų (indėliai, – aut. past.), kurie yra bankuose, pasiskirstę labai netolygiai. Dalis žmonių labai daug susitaupę, o dalis žmonių neturi.
– Kiek žmogui reikia atsidėti, kad jis būtų ramesnis dėl rytojaus?
– Dirbančiam žmogui, kuris neteko darbo, reikia kelių mėnesių (gautų pajamų, – aut. past.), kol jis ras darbą. Žinoma, yra bedarbio pašalpa, bet ji nėra didelė, ji – mažėjanti. Reikia atsidėti, nes gali ištikti nenumatytų išlaidų, pavyzdžiui, sugesti automobilis. Rimtos ligos atveju nepakenktų ir metines pajamas atsidėjus turėti.
Socialinės apsaugos sistema turėtų būti dosnesnė, mums visiems labiau apsimoka mokėti šiek tiek daugiau mokesčių ir gauti atitinkamą pagalbą, kad nereikėtų individualiai taupyti. Nes individualus taupymas neefektyvus, pavyzdžiui, žmogus taupo savo neįgalumo atvejui, laiko kokius 10 tūkst. eurų ir suvaržo savo gyvenimą, negali sau leisti atostogauti ar vaikų į būrelius.
– Ar reikia finansinio raštingumo švietimo?
– Mokyti finansinio raštingumo, žinoma, reikia, bet tą daro kiekvienas tėvas ir mama, kai duoda vaikui eurą, sako, tu nepirk limonado, o pirk pietus mokykloje. Kai vaikas prašo naujo telefono, tėvas sako, žiūrėk, mes šeimoje tiek neuždirbam, pirma reikia sesutei batų. Tu pakentėk. Tėvai to moko, kaip moko ir valytis dantis. Tėvai vaikus moko, kad pinigus reikia skaičiuoti, jei tu išleidi, tai neturėsi rytoj.
Aišku, yra disfunkcinių šeimų, kurios nemoko savo atžalų. Nemoko nei dantų valytis, nei su pinigais tvarkytis.
– Galime pamatyti įvairios statistikos, bet iš tiesų, ar mes gyvename geriau?
– Per pastarąjį dešimtmetį ekonomika auga, krizės nėra, vidutinės pajamos kyla. Bet kas iš to, juk yra žmonių, kurie prarado darbą, tai tas algų didėjimas jų „nešildo”.
Dar vienas dalykas, į kurį nenori atsižvelgti bankų ekonomistai, – kai sakoma, kad pensininkų padėtis yra bloga, argumentuojama, kad pensijos kasmet auga po 8-9 proc., padėtis gerėja. Bet ji negerėja taip sparčiai, kaip dirbančių žmonių.
Dažnai prikaišoma, kad lietuvių mentalitetas toks specifinis, kad į kitus pavydžiai žiūrima. Esą nereikia svetimų pinigų skaičiuoti. Visose šalyse pripažįstama mokslo, kad žmonės savo padėtį vertina santykinai. Kaip gyvenu, palyginti su aplinkiniais žmonėmis. Todėl, kai skaičiuojama skurdo riba, irgi vertinama nuo vidurkio. Juk skurstantis žmogus Lietuvoje ir Afrikoje, Lietuvoje ir Šveicarijoje yra visai kitoks. Jeigu skurstantis žmogus turi 15 metų automobilį, tai joks čia rodiklis, kad žmogus neskursta, todėl, kad Lietuvoje be mašinos negali išsiversti.
Skaičiai
Eurostato („Financial vulne rability in households”) 2020 metų ataskaita, Europos Sąjungoje 46,2 proc. žmonių galėjo išlaikyti dabartinį gyvenimo lygį mažiau nei 3 mėnesius iš santaupų; 22,3 proc. – galėjo tai daryti 3-6 mėnesius; 16,1 proc. – galėjo gyventi 6-12 mėnesių.
