Šiuo atveju matėme ne jokį mokslinį bandymą, o paprasčiausią mokslininkų pokštą, reaguojant į tuomet, prieš metus, pasirodžiusius pirmuosius pranešimus apie Baltarusijos kontrabandininkų į Lietuvą leidžiamus meteorologinius balionus su kontrabandinių cigarečių kroviniais

Kas žino, bet galbūt dabar tokios įmonės „startuoliai“, kaip „Aktyvus Photonics“, ir pasiūlys milijono eurų vertą technologiją balionams numušinėti. Būtent tokio dydžio – milijono eurų vertės varžytuves – Ekonomikos ir inovacijų ministerija paskelbė, siekdama išsiaiškinti būsimosios balionų numušimo technologijos potencialiems kūrėjams.

Per pastarąsias keliolika dienų iš Baltarusijos atskridusių balionų su kontrabandinių cigarečių krovinių skaičius – jau keli šimtai. Dėl priverstinių uždarymų tris naktis iš eilės, o vėliau, dar ir šios savaitės ketvirtadienio naktį, Vilniaus tarptautinio oro uosto patirti nuostoliai skaičiuojami dešimtimis tūkstančių eurų, oro bendrovių – ko gero, dar didesni, o daugiau kaip 20-ies tūkstančių keleivių patirti nepatogumai išvis nesuskaičiuojami. Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir policijos pareigūnai visomis jėgomis bando sugaudyti Lietuvos teritorijoje besileidžiančius balionus ir sulaikyti cigarečių krovinį pasitinkančius kontrabandininkus. Lietuvos valdžios pareigūnai jau laikosi suderintos pozicijos, kad balionų antplūdis – ne vien nusikaltėlių darbas, bet Aliaksandro Lukašenkos specialiųjų tarnybų globojama hibridinė operacija prieš Lietuvą. Lukašenkos režimo sąsajas su kriminalinėmis grupuotėmis įžvelgia ir Baltarusijos opozicija.

Problemos, kurios sunkina sprendimus

Lietuvos kariuomenei leista naikinti balionus kinetiniu būdu. Tačiau kariuomenės vadas generolas Raimundas Vaikšnoras jau pasisakė, kad kariuomenė neeikvos brangių oro gynybos raketų menkaverčiams taikiniams.

Ruošdamasis šiai laidai, „Poligono“ analitinis centras surengė išvažiuojamąjį posėdį. Ką mūsų komanda nuveikė audringos Baltijos bangų supamame Valstybės sienos apsaugos tarnybos laive, sužinosite vienoje būsimųjų laidų, o per septynias valandas, praleistas kelyje tarp Vilniaus ir Klaipėdos ir atgal, išsamiai išdiskutavome visas su balionų krize susijusias aplinkybes.

Pirma, būtų sudėtinga nepritarti nuomonei, kad kontrabandinių balionų antplūdį, kai jų skaičiuojama šimtais, paleidimas neįmanomas be Baltarusijos specialiųjų tarnybų pritarimo ar net palaiminimo. Vaidinasi, antrą kartą per ketverius metus Baltarusijos valdžia pasinaudoja neteisėtomis veikomis kaip išorinio poveikio priemone. Pirmąjį kartą Lukašenkos režimas ginklu buvo pavertęs dirbtinai sukurtą neteisėtos migracijos antplūdį prieš Lietuvą, Lenkiją ir Latviją.

Antra, Lietuva, palyginti su 2024-siais, kai buvo fiksuojama pirmoji didelė balionų banga, smarkiai pagerino savo gebėjimus aptikti danguje šiuos objektus. Ar tai pasiekta neskelbtais naujos radiolokacinės įrangos pirkimais, ar perdislokuojant ir išmaniau panaudojant jau turimus radarus, viešai neskelbiama.

Trečia, Lietuva neturi karinių priemonių, kuriomis būtų galima sunaikinti didžiąją dalį balionų, kurių skrydžio aukštis gali siekti iki dešimties kilometrų, o greitis – iki 200 km/h. Šimtus tūkstančių dolerių už vieną kainuojančių vidutinio nuotolio raketų NASAMS panaudojimas visiškai nelogiškas ir neracionalus. Per optinį prietaisą taikinį aptinkančios ir lazeriu nutaikomos trumpojo nuotolio raketinės sistemos RBS-70, kurių viena kainuoja šimtą tūkstančių dolerių, naudojimas prieš balionus būtų ne mažesnis absurdas. Be to, Lietuva turi dviejų modifikacijų RBS-70 raketas, kurių vienos maksimalus skrydžio aukštis siekia 4 kilometrus, kitos – 5-6 kilometrus. Vadinasi, aukščiau skrendančių balionų nebūtų galima pasiekti.

Ketvirta, Lietuva neturi aviacijos, kuri galėtų persekioti ir naikinti balionus. Transporto lėktuvai C-27 J „Spartan“ ir L-410 tam nepritaikyti. Turimų sraigtasparnių Mi-8T, Eurocopter Dauphin ir UH-60M „Black Hawk“ maksimalus skrydžio aukštis – iki 6 tūkstančių metrų, tačiau nehermetiškose kabinose pakilus aukščiau kaip 3300 metrų būtina naudoti deguonies kaukes. Eurocopter ir Mi-8 neturi ginkluotės, o „Black Hawk“ turimi kulkosvaidžiai aukštesniame kaip trijų-keturių galėtų būti naudojami tik įgulos narius aprūpinus deguonies kaukėmis. Be to, ginklų panaudojimas naktį, neturint nutaikymo radarų ir kitos naktinės įrangos būtų visiškai neefektyvus.

Penkta, sąjungininkų aviacijos, pvz., Baltijos šalių oro policijos misijoje dalyvaujančių naikintuvų panaudojimas neįmanomas dėl per didelio greičio ir didelės raketinės ginkluotės kainos.

Šešta, Lietuvoje ir Vakarų valstybėse, o iš esmės – ir visame pasaulyje nėra sukurtų ir sertifikuotų oro gynybos dronų, galinčių veikti kelių kilometrų aukštyje. Ukrainoje yra pavyzdžių, kai Rusijos dronai net ir dideliame aukštyje numušami Ukrainos dronų pagalba, bet ar tai pramoninėmis apimtimis gaminami dronai, ir koks jų bendras efektyvumas, duomenų neturima.

Septinta, Lietuvos kariuomenė neturi vamzdinių šaunamųjų ginklų, kurie galėtų pasiekti taikinius didesniame kaip du kilometrai aukštyje. Tai efektyvus sunkiojo kulkosvaidžio M2 Browning šūvio nuotolis. Anksčiau turėtus 36-is 40 mm kalibro oro gynybos pabūklus Bofors L/70 Lietuva perdavė Ukrainos kariuomenei.

Aštunta, vienintelė skraidanti priemonė, kuri galėtų būti panaudota balionų naikinimui, yra mažamotorė kovinė aviacija. Brazilijos kompanijos „Embraer“ vienmotoris lengvasis atakos, žvalgybinis ir mokomasis lėktuvas A-29 „Super Tucano“ turi įmontuotus kulkosvaidžius ir pakabinimo vietas ginkluotei ant sparnų. Lėktuvo hermetiška kabina ir techninės charakteristikos leidžia naudoti orlaivį koviniams tikslams iki dešimties kilometrų aukščio. NATO narė ir artima Lietuvos sąjungininkė, Portugalija, įsigijo dvylika „Super Tucano“, kurių trys jau pagaminti ir pasiekė oro pajėgas.

Esama ir panašių orlaivių, gaminamų kitose šalyse. Pvz., JAV kompanijos „Textron“ gaminamas AT-6 Wolverine – vienmotoris lėktuvas, kuris gali būti ginkluotas ir naudojamas paramos iš oro, žvalgybos ir mokomaisiais tikslais. Arčiausiai Lietuvos analogiškų techninių duomenų lėktuvą galima rasti Lenkijoje. Šios šalies Karinės oro pajėgos mokomaisiais tikslais naudoja lenkiškos gamybos vienmotorius lėktuvus PZL-130 Orlik, kuriam ant sparnų įrengti šeši ginkluotės – raketų ir kulkosvaidžių – pakabinimo elementai.

Devinta. Norint kovoti su balionais, būtina prisiimti ir galimas skaudžias pasekmes. Numuštų balionų nešamos 50-ies kilogramų kartoninės cigarečių dėžės gali padaryti didelės žalos ant žemės esantiems objektams ir būti mirtinos žmonėms. Todėl jei jau atsirastų galimybės numušti balionus, pirmiausia taikliais šūviais turėtų būti naikinamos jų skraidinamos cigarečių dėžės. Ištaškytas kontrabandinis krovinys, pabirę rūkalai didelės žalos, išskyrus ribotą taršą, nepadarytų.

Tobulinamos oro gynybos sistemos

Oro gynybos temą pratęsime pasakojimu iš Švedijos. „Poligono“ laidose jau esame pasakoję apie oro gynybos sistemos „Loke“ sukūrimą. Aptikus oro gynybos spragą, kai raketomis naikinti mažus dronus yra neefektyvu, įmonė SAAB, bendradarbiaudama su Karinių oro pajėgų akademija, vos per kelis mėnesius sukūrė trūkstamą oro gynybos grandį. Tai vamzdinė šaunamoji sistema, kuri radaro „Giraffe 1x“, optinių ir elektroninių jutiklių pagalba aptinka grėsmes, jas išanalizuoja ir naikina. Tokia sistema visiškai suderinama ir gali būti integruota su trumpojo nuotolio mobiliąja oro gynybos sistema MSHORAD, kuri sudaryta iš taktinių mobilių radiolokatorių „Giraffe 1x“ ir sutrejintų paleidimo sistemų RBS-70. Jei mes būtume Gynybos resursų agentūros direktoriai, būtinai tokių sistemų „Loke“ nupirktume, nes juk Lietuva jau užsakė dvi MSHORAD baterijas ir planuoja pirkti dar vieną.

Tuo tarpu, kaip pasakojama Švedijos kariuomenės parengtame reportaže, kariuomenė, Gynybos materialinių resursų agentūra ir SAAB bendradarbiauja toliau, tobulindamos oro gynybos sistemas. Maži, greiti ir sunkiai aptinkami bepiločiai orlaiviai Švedijoje laikomi didėjančia grėsme, todėl reikalingi modernūs sprendimai, leidžiantys greitai aptikti, identifikuoti ir neutralizuoti šias grėsmes tiek gynybos karinėse operacijose, tiek civilinėje srityje. Beje, sekundei nukrypsime, JAV bendrovė „Textron“, kurios lėktuvą AT-6 Wolverine minėjome kiek anksčiau laidoje, praėjusią savaitę paskelbė sieksianti pritaikyti šį lėktuvą kovai prieš dronus. Lėktuve jau integruota tam reikalingų jutiklių ir ginkluotės kontrolės elementų sistema.

Tuo tarpu Švedijos poligonuose tobulinamas sprendimas susideda iš kelių patikrintų dalių, kurios veikia kartu: radaras Giraffe 1X, aptinkantis dronus, valdymo sistema, analizuojanti grėsmę, ir nuotoliniu būdu valdomos ginklų sistemos „Trackfire ARES“ ir „Tridon Mk2“, galinčios numušti dronus. Trackfire ARES yra SAAB sukurta reagavimo į oro grėsmes nuotolinė valdymo stotis, kurioje sumontuota ginkluotė nuo 7,62 mm iki 12,7 mm kulkosvaidžių ir net 30 mm kalibro automatinė patranka. „Tridon Mk2“ yra 40 mm kalibro pabūklas, kuris išsivystė iš Lietuvai pažįstamų oro gynybos pabūklų Bofors L/70. Juos jau minėjome šioje laidoje.

Visos šios priemonės – radarai, analizės ir ugnies valdymo centras, ginkluotė – yra sumontuotos ant transporto priemonių, tokių kaip pėstininkų transporteriai „SISU GTP“ ir sunkvežimiai „Scania“. Kartu šios sistemos sudaro pilną ir lankstų apsauginį tinklą, pasiruošusį atlaikyti ateities dronų grėsmes.

Kaip teigia pratybų organizatoriai, pagrindinis tikslas – pasiekti, kad pramonės sukurta įranga, tokia kaip radiolokatoriai, elektroniniai jutikliai ir ginkluotė, po trumpų mokymų pajėgtų dirbti net ir šauktiniai kariai. Pratybose kaip taikiniai buvo naudojami FPV dronai kvadrokopteriai bei fiksuoto sparno bepiločiai orlaiviai, imitavę skraidančius sprogmenis ir žvalgybinius dronus. Kaip matome iš Švedijos kariuomenės filmuotos medžiagos, dronų medžioklė, naudojantis naująja įranga, panaši į įdomius kompiuterių žaidimus. Šarvuotyje įrengtame ugnies valdymo centre kariai stebi jutiklių aptiktus taikinius, vairalazdėmis nutaiko ginklus ir inicijuoja naikinimą. Rodoma, jog net ir nedideli kvadrokopteriai efektyviai sunaikinami trumpomis kulkosvaidžių papliūpomis.

Suomių „Patria“ pristato naują šarvuotą vikšrinę mašinąŠiame reportaže šokinėsime iš metų į metus, iš miestų ir tarptautinių parodų į miestus ir parodas. 2024-ųjų birželį Paryžiuje vykusioje tarptautinėje parodoje „Eurosatory“, o ji neabejotinai didžiausia žemyne, Suomijos įmonės „Patria“ stende greta pažįstamų ir nuolat tobulinamų bei atnaujinamų šešių ir aštuonių ratų šarvuočių buvo eksponuojama ir visiškai nauja mašina. Savo sandara ji buvo labai panaši į įvairiose šalyse šiaurės kraštuose, taigoje ir tundroje naudojamus vikšrinius visureigius. Geriau pažįstantys kovinę techniką įžvelgė panašumų ir su sovietiniu bei rusišku šarvuotuoju artilerijos vilkiku MT-LB, dar vadinamu „motolyga“. Ši mašina yra plačiai naudojama ir karių transportavimui, ir net Suomija, Šaltojo karo ir savo neutraliteto metais pirkusi daug sovietinės kovinės technikos, iki šiol kariuomenėje naudoja beveik šešis šimtus įvairių modifikacijų MT-LB. Akivaizdu, kad sovietinės eros technika sensta ir nebėra efektyvi. Todėl Paryžiuje išvydome karių transportavimui skirtą prototipą. Tiesa, mašinos važiuoklė buvo nebaigta, todėl ją dengė skydai.

Praėjus kiek mažiau nei metams, jau Londono ginkluotės ir gynybos technologijų parodoje DSEI išvydome visavertę mašinos premjerą. „Patria“ stende puikavosi ir daug susidomėjimo sulaukė naujasis šarvuotasis transporteris „Tracked X“. Gamintojai neslepia, kad šiuo produktu taikosi ir į rinkas, kuriose iškilo poreikis pakeisti senus nusidėvėjusius transporterius M-113.

„Kaip žinome, daugelyje šalių tokios vikšrinės transporto priemonės kaip M-113, BV, MTLB, tampa pasenusios. Taigi atsirado poreikis daugelyje valstybių jas pakeisti. Tai ir buvo ta rinkos niša, į kurią nusitaikėme“, – sako Heikki Hiltunen, „Patria“ šarvuotųjų vikšrinių sistemų produktų vadovas.

– Pirmas dalykas, į kurį atkreipiame dėmesį, yra platus vikšrų pagrindas ir guminiai vikšrai. Papasakokite daugiau apie tai.

– Pagrindinis šios transporto priemonės projektavimo principas – padaryti ją kuo lengvesnę. Kad būtų galima pasiekti taktinį ir operacinį mobilumą bei greitį, stengiamės išlaikyti kuo mažesnį svorį. Vikšrų plotis – 56 centimetrai. Tai guminiai kompozitiniai „Sousy“ vikšrai, kurių slėgis į gruntą – 32 kPa. Tad transporto priemonė puikiai manevruoja minkštame grunte, sniege, pelkėse ir yra amfibinė.

– Ar galima sakyti, kad šios techninės savybės labiau pritaikytos Šiaurės Europos regionui?

– Na, galbūt to taip tiksliai nereikėtų apibrėžti. Tai universali platforma bet kokioms sąlygoms, bet ji itin gerai veikia minkštose ir drėgnose vietovėse – sniege, pelkėtose vietose, miškuose. Ji yra manevringa ir patogi naudoti tokiuose reljefuose.

– Jūs minėjote, kad ji vis tiek yra apsaugota. Ji labai lengva, bet kartu ir apsaugota. Kokio lygio apsaugą numatote tokio tipo transporto priemonei?

– Na, iš esmės viskas yra kompromisas. Kaip sakiau, viskas priklauso nuo paskirties ir panaudojimo. Tai platforma, tinkama visoms šioms versijoms. Jei norite gero manevringumo, turite būti lengvas. Jei norite didelio greičio – irgi turite būti lengvas. Bet jei norite didesnės apsaugos, galite pridėti daugiau šarvų – pavyzdžiui, papildomus modulius ar vidinius pamušalus. Tačiau tada didėja svoris. Tai visada kompromisas pagal kliento poreikius – ko jam reikia.

– Mes suskaičiavome 12 vietų, tai standartinės pėstininkų skyriaus sudėtis.

– Taip, iš esmės tai, ką čia matome – naujasis TRACKED X produktas, kurį pristatėme šioje parodoje. Tai standartinis vikšrinis šarvuotas transporteris. Jame yra 10 vietų gale išsilaipinančiai pėstininkų grupei ir 2 priekyje – vairuotojui ir vadui.

– Kokio tipo ginkluotę tikitės galintys montuoti ant šios transporto priemonės? Ji juk nėra ginkluota platforma.

– Iš esmės tai galima laikyti kaip „mūšio taksi“. Žinoma, tai platforma įvairioms sistemoms – galima integruoti nuotolinio valdymo ginkluotės sistemą, prieštankinę ar priešdroninę įrangą, priklausomai nuo poreikio. Viskas priklauso nuo užduoties ir kliento poreikių. Taigi esame lankstūs šiuo atžvilgiu.

– Apskritai galima sumontuoti mažą bokštelį su lengvu ginklu?

– Ši versija turi tokią galimybę?

– Taip, taip. Pavyzdžiui, šiame modelyje dabar yra „SIMA“ žiedinė tvirtinimo vieta – tai vieno integracijos varianto pavyzdys.

– Labai gerai. O kokias dar paskirtis matote šiai transporto priemonei be „mūšio taksi“?

– Kaip minėjau, tai standartinis vikšrinio šarvuočio modelis. Ateityje, žinoma, bus įvairių versijų – pavyzdžiui, logistinis su atvira krovinių platforma, minosvaidžio versija, sanitarinė versija ir panašiai. Tai tinkama platforma kiekvienam paminėtų variantų.

Keturi šios transporto priemonės vienetai bus pristatyti Suomijos kariuomenei laikotarpiu tarp 2026 ir 2027 metų, ir tada prasidės jų lauko bandymų etapas. Akivaizdu, kad tai veržli, palengvinta mašina, kurios šarvinės apsaugos lygis nėra aukštesnis, o gal net žemesnis nei šarvuočio M-113. Kad būtų lengviau suprasti, nuo kokių šaudmenų saugo kokio lygio šarvai, nusikelkime į ginkluotės parodą Lenkijos Kielcų mieste.

Kai kalbame apie pėstininkų kovinių mašinų arba šarvuotųjų transporterių technines charakteristikas, visuomet atkreipiame dėmesį į jų šarvinę apsaugą. Na, ir, žinoma, mūsų kariuomenės turimi vikšriniai transporteriai M-113 turi šiek tiek, na, smarkiai silpnesnę šarvinę apsaugą negu naujausios pėstininkų tos mašinos Boxer- Vilkas. Kaip atrodo ta reali šarvinė apsauga, kurios mes sunkiai galime įžiūrėti, kai jinai yra sumontuota ant pačios mašinos, ir nuo ko jinai saugo? Na, kai mes kalbame apie tai, kad šarvas saugo nuo smulkiųjų pėstininkų ginklų, tai, sakykime, smulkiųjų šaulių ginklų, mes matome, kad, pavyzdžiui, NATO STANAG standarto šarvinę plokštė va tokio maždaug storumo, jinai apsaugo nuo tokio tipo, na, lengvųjų šaulių ginklų pistoletinė kulka, 5, 56 kalibro automatinio ginklo kulka ir panašiai na, sakykime, jau 3 lygio šarvas, o tokį mes matome ant kai kurių Lietuvos kariuomenės įsigytų taktinių visureigių JLTV, jau gali apsaugoti ir nuo 7, 62 kalibro šovinio, ir nuo .50 kalibro arba 12,7 milimetrų, kitaip tariant, tai yra pakankamai rimta apsauga.

Na žiūrėkime toliau – egzistuoja ir 4 apsaugos lygis, kuris dažniausia, na, dažniausiai yra sutinkamas NATO šalių šarvuotuose transporteriuose, kokį bepaimdavome, tai dažniausiai populiarus tas, tai matome, kad jis gali apsaugoti ir nuo 14,5 milimetro automatinio kulkosvaidžio, o tokie 14.5 – tai, sakykime, senieji sovietiniai KPVT, kurie būdavo montuojami ant BTR šarvuotųjų transporterių, BRDM ir panašiai. Taigi matome, kad iš principo šarvinis lakštas yra dar trečdaliu storesnis. Na, o kas gali priešpastatyti kažką na, sakykim, „Bradley“ šūviui, 25 mm automatinis pabūklas šaudmeniui, kurį mes matome čionai? Taip, tai yra šarvinio 5 lygio metų NATO STANAG standarto šarvinė apsauga ir, na, sakykim, nuo tokių yra visiškai, visiškai ir nuo tokių yra visiškai apsaugoti mūsų „Boxer-Vilkai“.