Jei atsakymas nustebino jus patį, nesijaudinkite – labai daug žmonių net nepamena, kada iš tiesų leido laiką gamtoje. Nors tai – natūralus ir vis dar nemokamas sveikatos šaltinis, daugelis esame pamiršę, kokią naudą tokios išvykos teikia.
Šiandien, kai daugiau nei pusė pasaulio gyventojų gyvena miestuose, o žmonės apie 90 procentų laiko praleidžia patalpose, mūsų ryšys su gamta dar niekada nebuvo toks tolimas ir kartu toks trokštamas. Vis daugiau įrodymų rodo, kad net keli momentai gamtoje gali paaštrinti dėmesį, pagerinti nuotaiką ir apsaugoti smegenis.
Vienas iš mokslininkų, labiausiai prisidėjusių prie šio reiškinio tyrimų, yra Čikagos universiteto Psichologijos katedros vedėjas ir Aplinkos neurologijos laboratorijos direktorius Marc Berman. Savo naujoje knygoje „Nature and the Mind“ („Gamtos ir proto ryšys“) jis, remdamasis daugelį metų trukusiais eksperimentais, paaiškina, kaip žaliosios erdvės ugdo dėmesį, kūrybiškumą ir psichinę sveikatą — ir kodėl prieiga prie jų yra ne prabanga, o būtinybė bei socialinio teisingumo klausimas.
Apie tai, kas vyksta mūsų smegenyse išėjus į lauką, kiek gamtos mums iš tiesų reikia ir kaip galėtų atrodyti „Gamtos revoliucija“ kasdieniame gyvenime, su juo kalbėjosi Burcin Ikiz. Pokalbis publikuotas portale „Psychology Today“. Pateikiame jo ištrauką.
– Kas yra aplinkos neurologija ir kaip jūs pradėjote ją tyrinėti?
– Aplinkos neurologija tiria, kaip fizinė aplinka — viskas nuo medžių ir parkų iki triukšmo, apšvietimo ar oro taršos — veikia smegenis ir elgesį. Dauguma psichologijos ir neurologijos tyrimų sutelkia dėmesį į individą, o mes klausiame: kaip pati aplinka formuoja pažinimą, emocijas ir sveikatą?
Daug mano tyrimų skirta natūraliai aplinkai — kaip ji veikia smegenų veiklą ir elgesį. Tačiau ne mažiau svarbus klausimas – kokią aplinką galėtume sukurti, atsižvelgdami į žmogaus biologiją, kad ji optimizuotų psichologinę būseną ir sveikatą? Ar galime sukurti aplinką, kuri skatintų geresnį dėmesį, atmintį ar bendradarbiavimą? Tad tai dvipusis procesas: kaip aplinka veikia biologiją ir kaip, remdamiesi biologija, galime patys keisti aplinką.
Shutterstock nuotr./Miško terapija
– Kodėl buvimas gamtoje veikia ir, kaip jūs rašote knygoje, atgaivina protą?
– Viena svarbiausių teorijų vadinama dėmesio atkūrimo teorija (angl. Attention Restoration Theory), kurią sukūrė mano mentoriai Rachel ir Stephen Kaplan. Žmonės turi du pagrindinius dėmesio tipus. Kryptingas dėmesys – tai, kai sąmoningai susitelkiame, pavyzdžiui, rašydami laišką ar spręsdami uždavinį, ir jis greitai išsenka. Nevalingas dėmesys automatiškai sužadinamas įdomių dirgiklių, pavyzdžiui, šlamančio medžio ar slenkančių debesų, ir jis daug mažiau varginantis.
Kai esame saugioje, natūralioje aplinkoje, kryptingas dėmesys gali pailsėti, o nevalingas – švelniai įsitraukti. Šis derinys, vadinamas „švelniu susižavėjimu“, padeda atkurti dėmesį ir sumažina psichinį nuovargį.
– Kodėl gamta teigiamai veikia mus?
– Gamtoje vyrauja tam tikri suvokimo bruožai – fraktaliniai raštai, lenktos linijos, švelnūs judesiai, tvarkinga, bet ne chaotiška struktūra. Pagalvokite apie medžio šakas, vandens bangavimą ar paukščių giesmes. Tokie modeliai malonūs ir lengvai apdorojami smegenims.
Įdomu, kad gamtos vaizdai yra „labiau suspaudžiami“ – juos galima suspausti į mažiau bitų neprarandant esmės. Kompiuteriniai algoritmai, pavyzdžiui, JPEG, gamtos nuotraukas suspaudžia efektyviau nei miesto vaizdus. Galbūt mūsų smegenys veikia panašiai – gamtos dirgiklių nereikia taip detaliai apdoroti, todėl jie lengviau „įsisavinami“.
Taikant tai architektūroje ar švietime, biophiliniai dizaino principai – natūralių elementų įtraukimas į pastatus – gali suteikti dalį šių privalumų. Mūsų smegenims gamta yra tarsi sklandesnė ir mažiau varginanti, todėl ji turi atkuriamąjį poveikį.
Shutterstock nuotr./Gamtoje
– Kiek gamtos mums reikia? Ar būtina, kad ji patiktų?
– Mūsų tyrimai rodo, kad žmonės, vaikščioję gamtoje 50 minučių, turėjo apie 20 proc. geresnę darbinę atmintį nei tie, kurie vaikščiojo triukšmingoje miesto aplinkoje. Net žiūrėjimas į gamtos nuotraukas ar klausymasis gamtos garsų 10 minučių padeda – nors ne tiek, kiek tikras buvimas lauke.
Įdomu, kad malonumo pojūtis nebūtinas. Žmonės, vaikščioję šaltą žiemos dieną Mičigane ir tuo visai nesidžiaugę, patyrė tokį pat kognityvinį pagerėjimą, kaip ir tie, kurie vaikščiojo vasarą. Tad svarbiausia – jaustis saugiai, o ne būtinai „mylėti“ gamtą.
– Ar menas, architektūra ar nuotraukos gali pakeisti tikrą gamtą?
– Jos gali padėti, ypač tiems, kurie neturi lengvos prieigos prie žalumos. Nuotraukos, augalai ar pastatai su natūralių formų elementais suteikia mažesnį, bet vis tiek reikšmingą efektą. Tačiau tikra gamta veikia visus pojūčius – uoslę, lytėjimą, temperatūrą, oro drėgmę. Tas daugiapojūtis patyrimas sustiprina naudą.
Net keli kambariniai augalai ar gamtos garsai patalpoje yra vertingi, bet dar geriau – keisti aplinkas: lankytis skirtinguose parkuose, stebėti metų laikų kaitą, matyti naujus peizažus, kad patyrimas išliktų įtraukiantis.
– Kodėl per savo rengiamus pasivaikščiojimus neleidžiate jų dalyviams turėti telefonų?
– Nes dėmesio išblaškymas panaikina visą efektą. Kai rašote žinutę ar naršote telefone, vėl naudojate kryptingą dėmesį – tą patį, kurį norite pailsinti. Tyrimai rodo, kad telefono naudojimas vaikštant gali visiškai panaikinti gamtos poveikį psichinei sveikatai. Jei norite pajusti naudą, padėkite telefoną į šalį. Tegul jūsų dėmesį pagauna šviesa, garsai, judesiai aplink jus.
– Tyrinėjote ir gamtos poveikį depresija sergantiems žmonėms. Ką atradote?
– Mus domino, ar vaikščiojimas vienam gamtoje nesustiprina niūrių minčių. Rezultatai nustebino – priešingai, žmonių, sergančių depresija, atmintis ir dėmesys po pasivaikščiojimų pagerėjo dar labiau nei sveikų dalyvių. Gamtinė aplinka tarsi nutildo savirefleksines, į save nukreiptas mintis ir skatina platesnį mąstymą – mažiau „aš“, daugiau ryšio su pasauliu.
Tai viena priežasčių, kodėl Jungtinėje Karalystėje ir Kanadoje gydytojai dabar skiria vadinamuosius „žaliuosius receptus“ – pasivaikščiojimus gamtoje kaip terapijos ar vaistų papildymą.
Shutterstock nuotr./Vaikas miške
– O kaip vaikai ar vyresni žmonės?
– Vaikai, praleidžiantys daugiau laiko žalioje aplinkoje, rodo geresnį dėmesį ir mažiau ADHD simptomų. Nauji tyrimai rodo, kad gamta naudinga ir sergantiems Alzheimerio liga ar lengvu pažinimo sutrikimu. Įdomu, kad mažesniems vaikams gamta ne visada patinka – jie dažnai mėgsta miestą, bet poveikis vis tiek išlieka. Mes sakome: gamta kaip špinatai – nebūtinai tavo mėgstamiausias patiekalas, bet labai sveika.
– Knygoje rašote, kad gamta – ne prabanga, o būtinybė.
– Turime nustoti laikyti žaliąsias erdves prabangos dalyku. Jos tokios pat būtinos, kaip miegas, fizinis aktyvumas ar mityba. Tai reiškia, kad miestus reikia planuoti kitaip – sodinti daugiau medžių, kurti lengvai pasiekiamus parkus, įtraukti gamtos elementus į mokyklas, ligonines, biurus. Ir užtikrinti saugumą bei prieinamumą, ypač nepasiturinčiuose rajonuose, kur parkai galbūt egzistuoja, bet žmonės jų vengia.
Miestai nėra priešai – iš tiesų, didesni miestai turi mažesnį depresijos lygį ir daugiau inovacijų vienam gyventojui. Bet jie ir vargina. Todėl turime įausti gamtą į miestus – ant stogų, gatvėse, pastatuose – kad urbanistinis gyvenimas taptų atkuriantis.
– Ką kiekvienas galime padaryti jau šiandien?
– Kai jaučiatės protiškai pavargę, nesiekite telefono. Išeikite į lauką, kad ir trumpam. Pažiūrėkite į medį, paklausykite paukščių, pastebėkite debesis. Jei negalite išeiti – įsijunkite gamtos garsus ar žiūrėkite gamtos vaizdus. 10 sąmoningų minučių gamtoje duos daugiau naudos nei 1 valanda naršymo telefone ar planšetėje.
Norėčiau, kad žmonės gamtą laikytų savo psichinės sveikatos priemone, o ne papildomu malonumu. Nereikia kraustytis į mišką – reikia įtraukti daugiau gamtos į kasdienybę. Maži momentai svarbūs. Ir kai tai ims daryti miestai ir bendruomenės, taip prasidės Gamtos revoliucija.
Parengta pagal „Psychology Today“